Kaimo seklys užčiuopė gaujos šaknis

Panevėžio krašte gyvena žmonių, turinčių retą pomėgį. Tai mėgėjai sekti, šnipinėti, aiškintis įtartinus įvykius, rinkti informaciją ir apie savo pastebėjimus nuolat informuoti pareigūnus.

Vietinį detektyvą turi Panevėžio rajone esanti Velžio gyvenvietė. „Panevėžio rytas“ rašė, kad čia kapų sargu dirbantis Rimantas Velička garsėja kaip nesąžiningų valdininkų bei politikų baubas ir nuolatinis STT pagalbininkas.

Seklio talentu velžiškiui nenusileidžia Biržų rajono Vabalninko seniūnijos Lebeniškių kaimo gyventojas, Šaulių sąjungos narys Povilas Sarapas.

Žaliosios girios prieglobstyje įsikūręs Lebeniškių kaimas, pasak P.Sarapo, yra tarsi šiurpusis Bermudų trikampis ir detektyvo pomėgių turinčiam žmogui čia nėra kada nuobodžiauti.

Atokiau nuo pagrindinių kelių esančius Lebeniškius ir dar kelis aplinkinius kaimus nuolat lyg skėriai atakuoja įvairaus plauko nusikaltėliai.

P.Sarapas mano, jog policijos pareigūnai neturi nei laiko, nei galimybių, nei pagaliau kompetencijos juos visus išgaudyti.

Todėl vyriškis didžiąją savo laisvalaikio dalį skiria pomėgiui sekti ir šnipinėti nusikalsti linkusius asmenis. P.Sarapas įsitikinęs, kad taip jis padeda pareigūnams.

Lebeniškietis savus pastebėjimus susistemina, tvarkingai surašo ir šią informaciją siunčia įvairių rajonų policijos komisariatams.

Paskutinis toks raštas neseniai buvo išsiųstas Biržų rajono pareigūnams.

„Informuojame, kad jūsų pateikta informacija dėl rajone veikiančios nusikaltėlių gaujos išanalizuota, perduota kaimyninių rajonų įvairių komisariatų kriminalinei policijai, tikslinami tyrimai“, - tokį atsakymą iš pareigūnų gavo P.Sarapas.

Vyriškis šiuo dokumentu labai didžiuojasi, nes jis esąs tiesioginis įrodymas, kad policija nepaniekino surinktų žinių ir tarsi pripažino seklio talentą.

Iki Vabalninko likus dešimčiai kilometrų, „Panevėžio ryto“ korespondentai suka keliuku į Žaliąją. Kiek pavažiavus, proskynoje matyti išsimėčiusios pavienės sodybos, tolėliau abipus žvyrkelio rikiuojasi nemažo kaimo trobos.

Prie traktoriaus pluša du vyriškiai. Teiraujamės, kur gyvena P.Sarapas, vietinis keistuolis, garsėjantis detektyvo mėgėjo talentais. Vyrai, kiek ironiškai šyptelėję, liepia grįžti atgal, labiau į pamiškę, iš ten matyti atokiau nuo kitų įsikūręs viensėdis.

Apie kaimo šiokiadienius nekalbūs pašnekovai neturi ką papasakoti, gūžteli pečiais ir sako, kad čia - kaip visur.

Lebeniškiai - maža rusų sentikių salelė, čia tebėra cerkvė, per šventes atvažiuoja šventikas, tada į maldos namus, nepaisant tikėjimų skirtumų, susirenka visas kaimas.

Ne vienoje troboje čia kalbama rusiškai, dažnoje kabo mažutė ikona, geraširdės namų šeimininkės slavės yra draugiškos ir kalbios. Kaimiečiai tarpusavyje nesipyksta, girtuokliauja saikingai, kaip ir kituose kaimuose.

Tačiau po nakties iš kiemų ir ūkinių pastatų dingsta dviračiai, puodai, melžtuvės, žemės ūkio technika ir visoks kitoks turtas. Vyrai tikina, kad lebeniškiečių rakandus vagia ne vietiniai, o atėjūnai.

Prieš kurį laiką vagys išplėšė cerkvę, išnešė visas ikonas ir visus nors kiek vertingesnius maldos namų reikmenis. Policija - bejėgė. Kaimas kvietėsi net panevėžietį ekstrasensą Praną Sabaliauską, bet iš jo irgi jokios naudos nebuvę.

Aiškiai matyti, kad lietaus ir vėjų nugairintas medinis namas Povilo ir Sigutės Sarapų vienkiemyje negyvenamas. Jį šeimininkai stato kelinti metai, bet dėl lėšų stygiaus neišgali pabaigti, tad kol kas glaudžiasi nedidukame buvusios pieninės pastatėlyje.

Nespėjame pasibelsti, kai pro langą pamatęs atvykėlius 58 metų P.Sarapas pats praveria duris, kviečia užeiti.

Vidutinio amžiaus vyro galva žila iki paskutinio plauko. P.Sarapas aiškina, jog tai nuo įvairių stresų, kurių nemažai teko patirti.

Vien ko verti metai nelegalaus darbo Čekijoje, kur, kaip buvo kalbama, nusidirbę lietuviai neaiškiomis aplinkybėmis vis dingdavo ir dingdavo be žinios.

Sklandė gandai, kad kalnuose yra fabrikėlių, kuriuose iš žmonių kaulų ir mėsos verdamas muilas, neva į tą muilą ir suvarydavo alinančio darbo nukamuotus žmones.

Po 17 valandų per parą Pilzene dirbęs P.Sarapas linkęs tomis kalbomis tikėti.

Jis tikino irgi dirbęs vergiškomis sąlygomis, laimė, sveikatos turėjęs kaip penki vyrai, tad, kai pasidarę nebepakenčiamai blogai, nedingęs be žinios, sėkmingai pabėgęs ir grįžęs į gimtinę.

„Dar ir jauną moterį namo parsivežė“, - lyg adata smigteli sutuoktinė.

Vyriškis pripažįsta, kad tai šventa tiesa: padėjo išsigelbėti į nelegalių darbų katorgą papuolusiai kraštietei, užmokėjo už jos kelionę namo.

„Turiu svajonę dar kartą sugrįžti į Čekiją, susirasti ten jau kelerius metus gyvenantį lietuvį Mindę, be gailesčio į vergovę pardavinėjusį savo tautiečius, ir jį įduoti policijai“, - prisipažįsta P.Sarapas.

P.Sarapas pasiruošęs „Panevėžio rytui“ smulkiai išpasakoti visus gyvenimo nuotykius bei su detektyvo veikla susijusius įvykius. Vyras giriasi, kad jau kolūkių laikais konfliktavo su pirmininkais, mat baisiai nekentė melagių, sukčių ir rūkančių moterų.

„Jauna rūko - tai jau viskas, niekam tikusi, ji nebegali sveiko kario pagimdyti“, - žalingų įpročių turinčias moteris peikia P.Sarapas.

„Koks jis čia detektyvas? Eilinis pijokėlis. Geria ne labiau nei kiti, bet jei nueina į kaimą, tai ir užkliūva kur. Kartais pakeliu vėją ir vėl nieko nebesakau, duodu valią - jo jau nepakeisi“, - nepiktai sutuoktinį pajuokia 52 metų S.Sarapienė.

Į kitą kambarį nuėjęs pasipuošti paradine šaulio uniforma P.Sarapas išgirsta žmonos repliką ir šūkteli, jog kaime ne girtuokliauja, o tokiu būdu renka informaciją.

„Su kompanija išgeriam ir didžiausios blogybės tada išlenda į aikštę: girti liežuviai paplaka tai, apie ką blaivūs nė neprasižioja. Nuo mano rankos jau daug sėdi“, - giriasi vyras ir neslepia, jog norėtų dar daugiau nusikaltėlių policijai įduoti.

„Va, šlipsė“, - kareivišką kaklaraištį vyrui neša S.Sarapienė. „Kaži ar visiems kareiviams žmonos kelnes paduoda?“ - juoku springsta moteris, kai sutuoktinis pasiklysta spintoje ir niekaip negali rasti apatinės kostiumo dalies.

Pasak P.Sarapo, Lebeniškiuose ir aplinkiniuose kaimuose dabar susiklosčiusi beviltiška situacija: ūkininkai negali nusipirkti jokios technikos, jokio geresnio daikto, nes viskas tuojau pat išvagiama.

Žmonės įtaria, kad čia plėšikauja ta pati Geležių gyvenvietės gauja, kuri prieš pusmetį Tiltagaliuose vykusioje šventėje sudaužė Seimo nario Antano Matulo automobilį, išplūdo patį parlamentarą ir dar aptalžė policijos pareigūnus, kai šie atvažiavo daryti tvarkos.

Išdygęs tarpduryje jau pasidabinęs uniforma P.Sarapas tikina, kad kaip detektyvas yra nuveikęs milžinišką darbą - išsiaiškinęs ir surinkęs medžiagą apie geležiškių gaujos šaknis.

Vyriškis traukia iš spintos ir ant stalo kloja pokario laikais darytas partizanų nuotraukas.

P.Sarapas baksnoja į jas pirštu ir sako tikrai žinąs, kad vietinius partizanus nužudė dabartinių nusikaltėlių seneliai ir proseneliai, jis turįs tai įrodančių dokumentų.

„Dabar trečia karta plėšikauja, tos giminės geneologinis medis minta svetimu krauju“, - kraupius dalykus pasakoja kaimo detektyvas.

P.Sarapas į kelis popieriaus lapus turi suregistravęs visas aplinkiniuose kaimuose įvykdytas vagystes. Tokias žinias vyras kaupia nuo kolūkių laikų.

Keistuose detektyvo mėgėjo užrašuose galima perskaityti, kaip nusikaltėliai, išsiruošę į naktinį žygį, sunkvežimio valstybinius numerius užpurkšdavo dažais. Tuose pačiuose užrašuose apstu konkrečių vietovardžių, pavardžių bei padarytų nusikaltimų.

P.Sarapas kruopščiai suregistravęs vyrų, įtariamų vagiliavimu, šeimų praeitį, kuri, jei tikėsime užrašais, yra gana dėmėta: tai tėvas, tai motina, tai kitas artimas giminaitis yra sėdėjęs kalėjime už vagystes, smurtavimą ar kitokius nusikaltimus.

Paklaustas, iš kur tas keistas pomėgis painiotis į detektyvines istorijas, P.Sarapas sako, kad pats likimas pakiša tokias situacijas. Antai prieš keliolika metų jis automobiliu pavėžėjo tikrų tikriausius žmogžudžius.

Tą kartą žiguliais P.Sarapas grįžo iš Vabalninko. Autobusų stotelėje ranką pakėlė senukas. P.Sarapas sustojo jo paimti, bet staiga prie mašinos išdygo trys jauni vyrai, nustūmė senolį ir patys sulindo į vidų, liepė pavežti iki miško.

Kitą dieną kaimą sukrėtė kraupi žinia - nužudyta ir apiplėšta pamiškės vienkiemyje gyvenusi močiutė.

„Moč, tikrai vakar žulikus ir galvažudžius pavežiau“, - susizgribo P.Sarapas ir tuojau pat paskambino įgaliotiniui bei smulkiai atpasakojo, kaip atrodė nusikaltėliai. Pagal tai jie ir buvo pagauti.

„Aš esu ne tik detektyvas, bet ir moterų gelbėtojas“, - įsibėgėjus pokalbiui jau drąsiai savo žygdarbiais gyrėsi P.Sarapas.

Vyriškis lenkia pirštus skaičiuodamas nuopelnus: žmoną nuo senmergystės išgelbėjo, tą moterį, kurią iš Čekijos parsivežė, išvadavo nuo vergovės, o trečioji gelbėjimo operacija buvusi efektingiausia - turėjo reikalų su gimdyve.

„Oi, oi, kaip baisu buvo! Jei taip anksčiau, gal savo vaikų net nebūčiau norėjęs“, - kaip vieną baisiausių gyvenimo įvykių - minutes šalia gimdyvės prisiminė P.Sarapas.

Teiraujuosi, kokia ten tragedija įvyko, iš kur tą gimdyvę reikėjo gelbėti?

„Nu, tai iš niekur gelbėt nereikėjo, buvau tada pas kaimynus ūkininkus gretimame kaime ir jų samdinė staiga ne laiku gimdyti pradėjo, kraujais paplūdo.

Aš greitąją iškviečiau, kol daktarai atvažiavo, šalia pasėdėjau, už rankos palaikiau“, - labai rimtai apie moterims įprastą situaciją pasakojo P.Sarapas.

Žaliosios girios apylinkės P.Sarapui gerai pažįstamos - čia jo gimtinė. Žmoną į šias vietas lebeniškietis atsivežė iš toliau, iš Vadoklių.

P.Sarapas save laiko techniškų specialybių atstovu, yra baigęs Vabalninko technikumą, turi mechaniko diplomą. Dar vieną diplomą lebeniškietis gavo tarnaudamas sovietų kariuomenėje Armėnijoje. Ten jis įgijo kulinaro profesiją.

Po vestuvių P.Sarapas persikvalifikavo į bitininkus, mat agronomės specialybę turinti žmona buvo dar ir bitininkė. Kelerius metus jie abu augino kolūkio bites.

Detektyvo veikla P.Sarapas sako užsiimantis tik todėl, kad trokšta nuo blogio apvalyti šalį. Jo suaugę sūnus ir dukra nelabai pritaria tokiam tėvo pomėgiui.