Prašyčiau visų, homofobiškai nusiteikusių skaitytojų tiesiog nebeskaityti toliau - pagailėkite savo nervų! Tai – reportažas apie susituokusių gėjų šeimą: du vyrai ir vaikas, kuris taip pat yra gėjus.
- Kaip jūs vienas kitą pristatote nepažįstamiems žmonėms: kaip vienas kito vyrą? - toks klausimas pirmiausia šovė į galvą, kai susitikau su man kiek neįprastais pašnekovais.
„Kai prisistatome nepažįstamiems, sakome, kad esame vienas kito sutuoktiniai, kitaip sakant, vienas kito vyrai! Tiesiog labai vyriška šeima“, – sekė atsakymas.
Bet juk ne vynioti vatos aš važiavau į vieną nedidelį Flamandijos miestelį. O pamatyti gėjų, gyvenančių tolerantiškoje homoseksualams aplinkoje, gyvenimą, išsiaiškinti, ar iš tikro homoseksualūs vyrai gali auginti savo šeimoje vaiką. Ir dar daug daug dalykų, kurie Lietuvoje visiškai neįmanomi, o Belgijoje tapo kasdienybe.
Ir aš jau Oostkampe, prie Jeano Marie ir Tomo namų. Priešais didžiulį vienaaukštį namą plevėsuoja dvi vėliavos – Europos Sąjungos ir, kaip vėliau paaiškėjo, vienos flamandų partijos. Mat Jeanas Marie de Meester’as, vienas iš poros sutuoktinių, yra aktyvus politikas, vietos Socialdemokratų partijos pirmininkas (Belgijoje nemažai politikų yra atviri gėjai).
Jeanas Marie atidaro duris. Beveik keturiasdešimties metų, neaukštas, kiek pilnokas, per daug nesišypsantis. O štai ir jo vyras (prisipažinsiu, keista taip rašyti!) - aukštas, lieknas ir iki ausų išsišiepęs, dešimt metų jaunesnis Tomas Boey.
„Sveika!“- lyg seną pažįstamą jis mane lipšniai išbučiuoja. Ir nieko nelaukdamas pradeda pasakoti judviejų pažinties istoriją.
Sužinau, kad advokatas Jeanas Marie ir kokybės inspektorius Tomas susipažino prieš penkeris metus bendro draugo gimtadienyje. Po pažinties praėjus vos keliems mėnesiams, jie tapo pora, netrukus įteisinusia oficialiai savo partnerystę. Praėjusią vasarą šie du vyrai atšoko savo vestuves.
„Jenas Marie man pasipiršo Paryžiuje, vasario 14-tąją, Šv. Valentino dieną“, – prisiminė kelių metų senumo įvykius manieringasis Tomas. – „Ta dieną jis man pateikė daug siurprizų: užsakė teniso kortus, nors Paryžiuje tokiu metu jie dar nebūna atidaryti (Tomas yra prisiekęs tenisininkas.), prabangią vakarienę. Po vakarienės jis manęs ir paklausė: „Ar nenorėtum būti mano vyru?“.
Jenas Marie : Ne, viskas buvo šiek tiek kitaip! Tai tu manęs paklausei, ar aš nenoriu tau kai ko pasiūlyti. Tiksliau sakant, paklausei: „Ar tik nenorėtum manęs vesti“?
Savo rankose vartau poros pakvietimą į jų vestuves – pakvietimas dvigubas: šalia Tomo ir Jeano Marie bendros nuotraukos yra ir kita, heteroseksualios poros. Pasirodo, tą pačią dieną kaip ir mano pašnekovai, žiedus sumainyti nusprendė ir Tomo jaunesnysis brolis su savo drauge.
Anot Tomo, tiek jį, tiek Jeaną Marie sieja artimi santykiai su savo šeimomis, broliais, tėvais. Nepaisant to, jog jie savo šeimose – vieninteliai homoseksualai.
- Kada supratote, kad tokie esate?
Jeanas Marie: Man tai nebuvo žinia kaip iš giedro dangaus, nes aš tai žinojau visuomet. Nuo 10 -12 metų, kai jau pradedi suvokti savo seksualumą, aš save prisimenu galvojantį apie vaikinus, o ne merginas.
Tomas: Aš tarytum irgi suvokiau nuo paauglystės, bet man dėl to buvo šiek tiek liūdna, aš palyginti ilgai su ta mintimi taikiausi. Mat kai man buvo keturiolika penkiolika metų, labai mėgau dirbti aukle, prižiūrėti kaimynų vaikus. Man patikdavo šeimos gyvenimas ir aš taip pat svajojau savo šeimą, vaikus, namą su gražiu sodu... Bet gėjų vedybų tada dar nebuvo, tad galvojau, kad man nebus lemta įgyvendinti savo svajonės.
- Kiek suprantu, abu nesate turėję santykių su moterimis?
- Jis turėjo, - Jeanas Marie bakstelėti pirštu į Tomą.
Tomas: Tikrai taip... Tik aš niekada neturėjau su ja lytinių santykių, mes tik bučiavomės ir glamonėjomės. Bet ji, kaip vėliau paaiškėjo, buvo lesbietė...
Jeanas Marie (juokiasi): Būtų iš judviejų buvusi labai graži pora – susituokę gėjus ir lesbietė!
Nuo 2003 metų Belgija tapo antrąja pasaulio šalimi, kurioje pripažįstama ir santuoka tarp homoseksualių asmenų. Dar daugiau, pernai šioje katalikiškoje šalyje įsigaliojo įstatymas, leidžiantis gėjų ar lesbiečių poroms įsivaikinti (tomis pat sąlygomis, kaip ir heteroseksualams).
Tačiau net ir prieš tai Belgijos seksualinių mažumų atstovai jau galėjo oficialiai globoti vaiką, neslėpdami savo orientacijos.
Prieš daugiau nei dvejus metus Tomas ir Jeanas Marie tapo bene pirmąja belgų gėjų pora, kuriai buvo leista oficialiai globoti tuomet šešiolikametį Nikolą.
„Mes žinojome, kad kai kurie žmonės pradės šnekėti, kad štai du gėjai pasiėmė sau vaiką lovoje paišdykauti ir seksui paįvairinti“, - pasakoja Tomas.
Kaltinimų globėjams teko išgirsti. Ne iš aplinkinių, giminių, kaimynų, bet iš Nikolo tėvų, ypač, pasak Tomo, kai jie padaugindavo alkoholio. Tuomet poros namuose telefonas nenutildavo...
„Jie pradėdavo mums skambinėti ir įžeidžiančiai klausinėti, ar su juo mums trise lovoje smagiau?“
Nikolo sesuo yra Jeano Marie ir Tomo kaimynė. Būtent jos pastangomis šešiolikametis atsidūrė gėjų šeimoje.
Iš pradžių Nikolas, nebegalėjęs dėl nuolatinių tėvų girtuoklysčių likti namuose, išsikėlė pas netoli gyvenančią seserį. Tačiau moteriai buvo sunku auginti dar vieną nepilnametį, mat jau pati turėjo keturis vaikus. Todėl ji paklausė kaimynų, ar šie negalėtų padėti jai prižiūrėti brolį. Be to, sesuo buvo įsitikinusi, jog Nikolas yra gėjus.
Jeanas Marie: Nikolo tėvai dar bandė tvarkytis kažkaip – ir vaikinas grįžo pas savo tėvus. Bet neilgam – vėl smurtas, vėl policija... Tuomet mes ir nusprendėme jį globoti.
Kol laukėme teismo sprendimo, mus prižiūrėjo speciali socialinė tarnyba. Tuo metu Nikolo gyvenimas ėmė keistis į gerą, jis pradėjo eiti į mokyklą. Ir teisėjas, žinodamas tai bei Nikolo norą pas mus gyventi, tiesiog negalėjo atmesti mūsų prašymo tapti jo globėjais. Mat tuo metu jau galiojo ir įstatymas, draudžiantis bet kokią, ne tik rasinę ar lytinę diskriminaciją.
- Ar sunku buvo auginti Nikolą?
Tomas: Taip, kartais. Bet jo ir amžiaus laikotarpis buvo sudėtingas. Tačiau jis nėra nė karto mums pasakęs: „Tylėkit, jūs ne mano tėvai, nekomanduokit“. Be to, jis negali sakyti, kad mes jo nesuprantame, kadangi jis yra gėjus – mes irgi tokie, tad būtų kvaila iš jo pusės mus kaltinti nesupratimu.
- Tai jis tikrai jau žino, kad yra gėjus?
Tomas: Toks jis jau buvo dar prieš mums susipažįstant. Šiuo metu Nikolas turi draugą, kuris dažnai svečiuojasi pas mus.
- Kokie jūsų santykiai su savo globotiniu – tėviški ar draugiški?
Jeanas Marie: Jie keitėsi - iš pradžių bendravimas buvo panašesnis į tėvų – sūnaus, nes Nikolas buvo dar labai vaikiškas. Šiuo metu jam 18, tad dabar tarpusavio santykiuose daugiau pasitikėjimo, daugiau supratimo ir pagarbos.
- Gerai, jūs pradėjote globoti Nikolą jau beveik suaugusį, susiformavusį. Bet jeigu tai būtų buvęs kur kas mažesnis vaikas, įdomu, ar jis nebūtų jautęs diskomforto, augdamas gėjų šeimoje?
Jeanas Marie: Sunkus klausimas... Gerai, o kokia alternatyva? Jei tokie apleisti vaikai neturėtų globėjų, jie būtų atiduoti į tam tikras institucijas, kuriose kiekvieną dieną - vis kiti žmonės, dėmesys ar net tiesiog jo nebuvimas. Be abejo, geriausia vaikui būtų, jeigu jis augtų heteroseksualų šeimoje, nes 90 proc. žmonių yra heteroseksualūs.
- Manote, kad vaikas, augantis su homoseksualais, gali tapti tokiu pat?
Jeanas Marie ( juokdamasis iš tokio klausimo): Jokiu būdu! Vaikai tikrai nekopijuoja tėvų priklausymo homoseksualams ar heteroseksualams.
Tai - dalykai, kuriuos lemia genetika ir tik genetika. Belgijoje apie tai niekas jau seniai nediskutuoja. Pažiūrėkit į gamtos pasaulį – juk kai kurie gyvūnai yra irgi gėjai, ir visuomet – toks pat jų procentas. Sakysim, pusė avinų iš bandos yra gėjai, lygiai kaip ir apie 15 proc. karvių - lesbiečių.
Belgijoje niekas jau negalvoja, jog sūnus gali tapti gėjumi, pavyzdžiui, dėl per švelnios jo motinos elgsenos su juo.
Tomas: Nejaugi jūs manote, jog jeigu lesbiečių šeimoje augs maža mergaitė, ji užaugusi bus lesbietė? Tikrai ne, nebent ji, supratusi kad tokia yra, lengviau visa tai priimtų.
Šiuo metu Nikolas - retas svečias Tomo ir Jeano Marie namuose. Jis studijuoja slaugą, pasak sutuoktinių, tipišką homoseksualių vaikinų specialybę. Tad būdami tik dviese, mūsų herojai gali skirti daugiau laiko vienas kitam.
- Ar jūsų poros santykiai romantiški?
Jeanas Marie: Romantika tokia pati kaip ir heteroseksualiose šeimose. Galiu drąsiai pasakyti, jog dauguma gėjų šeimų gyvena panašiai kaip ir heteroseksualios. Tik mes tos pačios lyties.
- Gerai, o kas atlieka tradiciškai vyriškais ar moteriškais laikomus darbus?
Jeanas Marie (juokdamasis): Tu tikriausiai norėtum išsiaiškinti, kuris iš mūsų yra „vyras“, kuris „moteris“? Kadangi pas mus nėra vyriškų ar moteriškų darbų pasiskirstimo, viską darom abu. Tik gal Tomas gabesnis virtuvėje, jis sugeba paruošti nepaprastas vakarienes!
Tomas: O Jeanas Marie, kadangi dirba daugiau namie – dažniau juos ir tvarko. Bet tokio akivaizdaus pasiskirstymo tikrai nėra.
Jeanas Marie:Tradicinėje šeimoje moteris daugiau dirba namuose, vyrai tik žiūri televizorių ir skaito laikraščius, kaip pavyzdžiui, yra pas Tomo brolį šeimoje.
- Ir viskas. Daugiau jokių skirtumų tarp heteroseksualių ir homoseksualių šeimų?
Tomas: Dažniausiai apie mus, gėjus (lesbietės šioj vietoj paliekamos ramybėj), galvojama, kad mes neva tik užsiimame seksu ir dar kasdien vis su kitu partneriu, kad mums apskritai, tik seksas ir tėra galvoj. Bet tai tikrai nėra būdinga gėjams! Aišku, yra ir tokių gėjų - mes juos vadiname „kalėmis“, kurie yra labai egocentriški ir kuriems seksas tikrai užvaldęs smegenis...
Jeanas Marie: Kaip teisininkas, aš žinau, kad heteroseksualiose šeimose yra visko – jos toli gražu visos nėra idealios. Sakysim, Belgijoje apie 70 proc. šeimų išsiskiria. Ir tai, kad heteroseksualios šeimos vadinamos normaliomis, o mes – ne, yra neteisybė, nes daug nenormalių dalykų vyksta ir tose šeimose.
Gal mano pašnekovams pabodo mano naivūs klausimai, bet šioje pašnekesio vietoje jie manęs pradėjo klausinėti: „Kiek lietuvių gėjų aš pažįstu“, „Ar jie slepia tai“, „Ar homoseksualai Lietuvoje gali kurti šeimas?“.
Klausydami manęs jie raukėsi ir gūžėsi...
- Toks vaizdelis jums nepažįstamas? Nejau Belgijoje gyvendami, nesate patyrę jokių nemalonumų tik todėl, kad esate gėjai?
Jeanas Marie: Ne, niekada.
Tomas: Aš vis dėlto turėjau tokį atvejį - negavau man tinkamao darbo tik dėl to, kad esu gėjus! Nes interviu dėl darbo baigėsi iškart po to, kai aš pasakiau esąs homoseksualus.
Jeanas Marie: Belgijoje garsūs homoseksualūs žmonės nebijo viešai to pripažinti. Pavyzdžiui, vienas populiariausių Belgijos politikų, galbūt būsimasis šalies ministras pirmininkas, dabartinis Valonijos vyriausybės prezidentas Elio di Rupo yra atviras gėjus. Žmonės mato, kad jis yra normalus, nedaro nesąmonių, nevaikšto su moteriškai drabužiais, o dirba labai daug savo šalies labui.
- Lietuvos politikui pripažinti savo homoseksualumą būtų tolygu politinei savižudybei...
Tomas: Jeigu Lietuva norėtų tapti tikrai pasiturinčia šalimi, aš linkėčiau jos visuomenei būti tolerantiškesnei gėjams, kurie nebijotų čia atvažiuoti – gėjai yra jautresni ir kūrybiškesni žmonės, antra, dažniausiai jie neturi vaikų, todėl yra karjeristai, myli darbą ir moka dirbti. Pažiūrėkit į Skandinavijos šalis, kurios ne tik vienos turtingiausių pasaulio šalių bet ir vienos tolerantiškiausių gėjams...
Jeanas Marie: Ir nereikia kreipti dėmesio į klykiančius homofobus. Aš iš savo patirties galiu pasakyti, jog „Vagie, kepurė dega“. Kas labiausiai šaukia, kad nekenčia gėjų, tas nėra labai pats tikras, ar iš tiesų jis heteroseksualas.
„Tiesūs“ vyrai į mus reaguoja normaliai, koks jiems skirtumas, tik mažiau konkurencijos dėl tokių kaip mes patiria. O užsislaptinę savyje gėjai yra didžiausi mūsų priešai. Jie – patys didžiausi homofobai! Bažnyčia labai gerai tai iliustruoja. Juk ką kunigai išdarinėja, tikriausiai žinote ir jūs? O Bažnyčia juk tokia homofobiška... Aš suprantu, Lietuvoje turi praeiti daug laiko nuo to meto, kai gėjai buvo laikomi ligoniais, invalidais, iškrypėliais, net nusikaltėliais.