Tokį kažkur girdėtą skambesį vis labiau įgyja Lietuvos konservatorių reformų giesmės, su kuriomis jie kyla keisti veikiančio Lietuvos saugumo ir užsienio politikos mechanizmo.
Tiesa, su saugumu truputį nepavyko. Tai, kad išardyti Valstybės saugumo departamentą iš pačių pamatų jie tikrai dėjo visas pastangas, matyti turėjo visi. Bet kai konservatoriai jau žiojosi tarti žodžius „naujai pasaulį atstatysim“, jų giesmę nutraukė prezidentas V.Adamkus.
Šalies vadovas atkakliai nenorėjo klausytis šūksnių „valstybei – pavojus“. Užuot paskubomis paskyręs tokį naują VSD vadą, kuris iš siaubą keliančio „Januškos klano“ nepaliktų akmens ant akmens, valstybės vadovas išvyko atostogų, palikęs šios tarnybos vadžias A.Pociaus rankose.
VSD pamatai liko nepajudinti. Bet konservatorių entuziazmas neblėsta. Dabar jie kyla į kitos „Januškos klano“ tvirtovės šturmą. Užsimota prieš pačią klano tėvoniją – Užsienio reikalų ministeriją.
Čia, matyt, ne tas atvejis, kai „nėra žmogaus, nėra ir problemos“. Premjeras G.Kirkilas jau senokai suteikė A.Januškai politinį prieglobstį savo valdose, bet šalies diplomatiją tikriausiai tebekontroliuoja tas pats klanas, kurį tiesiog privalu „išardyti iki pamatų“.
Tik taip galima paaiškinti konservatorių Seime jau stumiamus projektus. Vienas jų skamba išties įspūdingai – iš Užsienio reikalų ministerijos žinios siūloma atimti šalies atstovybę Europos Sąjungoje.
A.Kubiliaus pristatytame projekte atstovybei suteikiamas specialus statusas, todėl pavaldi ji jau būtų nebe Užsienio reikalų ministerijai, o tiesiogiai Vyriausybei.
Girdėti Prezidentūros purkštavimai, kad taip būtų apribotos net šalies vadovo galios? Ką čia prezidentas – juk jis nemato pavojų valstybei arba, dar blogiau, bendradarbiauja su „Januškos klanu“. Apkarpyti jo įgaliojimus – tik į naudą. Šalies interesus juk iš tikrųjų gina tik konservatoriai.
Negi čia prisiminsi, jog būtent Užsienio reikalų ministerija ir jai pavaldi atstovybė Briuselyje nuolat budriai seka, kad kai kurie vyriausybės ir kitų ministerijų atstovai nepamirštų, jog egzistuoja kažkokia bendra Lietuvos politika.
Ir tikrai neverta kreipti dėmesio į smulkmenas. Pavyzdžiui, tokias, kad tik Užsienio reikalų ministerijos deleguotų diplomatų Briuselyje dėka sausio pabaigoje buvo sustabdytas Ūkio ministerijos sekretoriaus A.Ignoto bandymas pateikti „oficialią“ Lietuvos poziciją dėl ES energetikos strategijos.
„Oficialią“, nors jos dar nebuvo svarsčiusi nei Vyriausybė, kuriai konservatoriai norėtų atiduoti Europos reikalų koordinavimą, nei Seimas, o pačioje pozicijoje buvo ne viena prieštaringa formuluotė.
Ką čia A.Ignotas – konservatoriams jis neįdomus. Politiniam šou dėl paminamų Lietuvos interesų reikia mažiausiai K.Prunskienės. O ją kartkartėmis pagauti vykdant savo asmeninę, o ne tą bendrą Lietuvos politiką juk gali ir patys konservatoriai.
Bet piktosioms „Januškos dvasioms“ išvaryti vien pakeisti atstovybės Europos Sąjungoje statuso negana. Konservatoriai užsimojo ir prieš Užsienio reikalų ministerijos į kitas institucijas deleguotus diplomatus.
Prisimenate tokį A.Pociaus pavaduotoją VSD D.Jurgelevičių?
Konservatoriai nepamiršo, kad jį į Valstybės saugumo departamentą delegavęs A.Januška ėmė valdyti ne tik šią instituciją, bet ir visą valstybę.
Tam, kad tokiems sąmokslams būtų užkirstas kelias, būtina keisti diplomatijos įstatymą ir panašų delegavimą tiesiog uždrausti.
Na, ir kas, kad nuo to nukentės Užsienio politikos koordinavimas.
Na, ir kas, kad ne tiktai VSD ar kitos institucijos, bet ir prezidentas gali netekti svarios profesionalų atramos.
Užtat konservatoriai galės būti ramūs – valstybė saugi. Negirdite: „pasaulį naują atstatysim...“?
Kad giesmė nenutrūktų, prisiminkite, ką vienas konservatorių lyderių A.Ažubalis praėjusią savaitę kalbėjo apie užsienio reikalų ministru kažkada buvusio, bet su diplomatija senokai nieko bendra neturinčio socialdemokrato P.Gylio galimą skyrimą ambasadoriumi.
„Disbalansas labai ryškus. Pas mus jau nusistovėjusi tradicija, kad politiniu sprendimu skiriamas ambasadorius gali būti tik socialdemokratas“, – A.Ažubalis piktinosi ne pačiu politinio ambasadorių skyrimo principu, o tuo, kad postų negauna konservatoriai.
„Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, – pretendentų į šitokią garbę tarp konservatorių netrūksta.