Paprastai jų monologas pasibaigia kvietimu į kažkokią bažnyčią. Pardavė! Pardavė „žinią“ apie Aukščiausią būtybę. Tokioje gatvinėje padėtyje atrodo, jog Dievo vardas pasirodo tesanti tik pigi prekė, nieko nekainuojantis masalas arba tuščiagarbiškumo ar net nepilnavertiškumo priedanga. Manome žiną „kažką“ apie Dievą. Tačiau labai retai susimąstome apie prarają, kuri mus vis dar skiria nuo Jo: mūsų nevertumas ir absoliutus Jo vertumas. Dievo vardas talpina savyje begalinę vertę.
Klausimas: ar ši vertė yra mūsų nuosavybė? Jeigu jau nešiojamės širdyje ir išorėje Kristaus vardą, ar esame Dievo vertumo įkūnytojai? Kas yra vertas, kad skelbtų Dievo vardą? O neskelbti juk negalime. Nebyli kūrinija išbylos Dievo meilę, jei bylojantis žmogus netars Dievo vardo.
Bet kas yra vertas tarti ir byloti Dievo vertumą? Šiame greito vartojimo ir sumanaus marketingo amžiuje, Dievo vardas gali, deja, irgi tapti greito ir malonaus vartojimo preke, jauku lengvatikiams su plačiai atvertomis piniginėmis. Taigi - kas yra vertas?
Liturginiai skaitiniai mums įteikia raktą į Dievo vardo skelbėjo vertumo slėpinį:
“Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų. O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“.
Tuomet vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. Ja palietė mano burną. „Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta“. Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6,1-11, pirmasis skaitinys).
Žmogus stojo į Dievo akivaizdą. Ir štai ką mato žmogus: dangiškųjų tobulųjų kūrinių nevertumą Aukščiausiojo akivaizdoje. Dievo akivaizdoje žemiškasis kūrinys taip pat neturi nieko verto. Tačiau kūriniui visgi leista stoti į Dievo akivaizdą. Štai kūrinio vertumas: Dievo leidimas būti kūriniu ir būti Dievo kūriniu.
Kūrinio vertė glūdi Dievo leidime – būti ir atspindėti Dievo būtį. Tuo tarpu sąmoningo kūrinio vertė skleidžiasi Dievo būties, t.y. šventumo, pripažinimu. Kūrinys šlovina, nes Dievo šlovė - Dievo šventumas - tikroji ir vienintelė vertė atsispindi kūrinyje. Žmogui leista būti Dievo akivaizdoje ir tapti Jo šventumo indu. Tačiau Dievo šventumo akivaizdoje žmogus pamato savo niekybę ir varganą nuogybę.
Kaltės pripažinimas ir jos sunaikinimas yra kertinė sąlyga išbūti Dievo akivaizdoje. Tik altoriaus, vadinasi, aukos žaizdro nuteisintas žmogus yra vertas skelbti Dievo vertumą. Žmogus yra vertas ne nuopelnais, ne šaunumu, bet tik malone, kuri teka į žmoniją iš Kryžiaus aukos.
„Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams.
O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė. Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote (1 Kor 15, 1-11, antrasis skaitinys).
Paulius žino esą mažiausias iš apaštalų. Ne tik jo pašaukimas, bet ir jo triūsas tėra Dievo malonės veikimo pasekmė. Apaštalai – neverti. Tačiau, Kristaus aukos žaizdro nuteisinti, jie tapo Jo Geros žinios žmonijai, būtent, Dievo šventumo ir vertumo laidininkais.
Evangelija kviečia giliau pažinti apaštalo pašaukimą:
„Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį“ (Lk 5,1-11).
Apaštalas paklūsta Dievo žodžiui, atpažįsta Dievo akivaizdą ir pripažįsta savo nevertumą. Taigi visa apaštalavimo sėkmė remiasi tik į klusnumą. Kristus liepia irtis į gelmę. Ši „gelmė“ yra pirmiausia maldos metafora. Viešpats kviečia „nežvejoti“ pagal pasaulio įpročius, bet irtis į Dievo malonės gelmę. Dažnai bažnyčios, o ir Bažnyčia skiepijasi įvairių pasaulietiškų technologijų, siekdamos padaryti vienokį ar kitokį poveikį pasaulyje. Mes, katalikai, taip pat atsidarėme langus į pasaulį.
Tik kartais atrodo, jog ne Dievo šventumas pro tuos langus įsklendė ir pripildė žmoniją bei surankiojo į apaštalystę pašauktus perlus. Bet mes patys pro tuos langus išlipome į pasaulį, kad prisirankiotume pasaulyje vertinamų dalykėlių ir susineštume juos į Bažnyčią, kad maloniau, vertingiau ir saugiau jaustumėmės pasaulio akyse ir būtume „kaip visi normalūs žmonės“.
Tačiau Viešpats mums liepia irtis į gelmę. Kas žino, kas yra „tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga“, tas jau metė svaigintis Naujojo pasaulio tvaiku ir užėmė savo vietą prie irklo Petro tikėjimo laive. Vienas po kito kertami lynai ir Petro laivas jau juda į gelmę: „Duc in altum“.