Tokios vizijos nesigėdytų ir pats Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vilnius - politikos, mokslo ir kultūros centras. Popierinė tai vizija ar reali?
Politikos centras? Vilniaus, kaip potencialaus tarptautinės politikos centro perspektyvos neatsiejamos nuo Prezidento, Seimo ir Vyriausybės institucijų veiklos ir žygdarbių. Vilniaus vaidmuo tarptautinėje arenoje tiesiogiai proporcingas Lietuvos užsienio politikos sėkmei. Miesto valdžia įtakos čia turi nedaug.
Kultūros centras? Iš tiesų: 2009-aisiais Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Šis įvykis turėtų neišvengiamai daryti įtaką miesto kultūros plėtrai. Vilniaus valdžia gali lengviau atsipūsti – bent jau kultūrinė vizijos dalis neatrodo beviltiškai.
Mokslo centras? Čia jau juokas pro ašaras. Vien jau šis žodžių junginys Lietuvos mokslininkui turėtų kelti karčią šypseną. Trečiasis Vilniaus vizijos sandas merdi. Tačiau prieš aptariant mokslo plėtros problemas sostinėje prisiminkime visos šalies viziją, mat sostinė įvairiais aspektais – trečdalis šalies.
Kokia gi ta mūsų valstybės vizija? Žemės ūkio šalis nesame. Pietuose tie patys runkeliai uždera daug didesni. Turizmas? Turbūt juokaujate. Pavartykite kelionių katalogą. Beje, vienitelį pasididžiavimą - baltojo smėlio paplūdimį iš mūsų baigia pasiglemžti pati gamta.
Kitų gamtos išteklių ieškoti tektų su žiburiu. Tapti tranzito šalimi, kitaip tariant, perinamuoju kiemu, perspektyvų yra. Bet norisi kažko daugiau.
Labiausiai imponuoja(uodavo) vizijos apie didelio intelektualinio potencialo valstybę, modernių technologijų pirmūnę. Mokslo ir aukštųjų technologijų plėtra - iš tiesų šauni vizija, besiremianti pagrindiniu (ko gero, vieninteliu) mūsų šalies „gamtiniu ištekliumi“ – pačiais žmonėmis. Apie lietuvių būdo bruožus – daug anekdotų pripasakota, tačiau intelekto iš tiesų turime.
Bėda tik, kad tas intelektas iš Lietuvos emigruoja ir kelia kitų valsybių bendrąjį vidaus produktą. Kaip šį potencialą išlaikyti Lietuvoje?
Sakoma, kad lazerių ir biotechnologijų pramonė Lietuvoje aukšto lygio. Pačiame Vilniaus strateginiame plane džiaugiamasi, kad Lietuvoje veikia virš dešimt lazerių technologijos įmonių, o jų produkcija pasižymi aukšta kokybe. Tačiau kokia valdžios parama ar išskirtiniu dėmesiu gali džiaugtis minėtos įmonės?
Sakoma, kad lietuviai fizikai – garsūs visame pasaulyje. Tačiau ar jiems klestėti mūsų krašte kuriamos palankios sąlygos? Ne. Vilniaus bendrajame plane užsimenama apie tris esamus „žinių ekonomikos“ židinius: 1) universitetinis studentų miestelis - Saulėtekio alėja su planuojama IT, lazerių plėtra; 2) Santariškių – Visorių teritorija su planuojama IT, biotechnologijų plėtra; 3) Fizikos instituto teritorija Savanorių prospekte su planuojama lazerių plėtra. Papildomai svajojama apie mokslo ir technologijų parką Šiaurės miestelyje.
Atrodytų neblogai, jeigu nebūtų kelių „jeigu“.
Jeigu mieste užtektų materialinio ir žmogiškojo potencialo aprūpinti tris esamus ir dar vieną įsivazduojamą mokslo židinį. Jeigu kiekvienas atskiras centras būtų pajėgus vystytis savarankiškai. Bet šiandieninis „žinių ekonomikos“ salelių išmėtymas po visą miestą labai apsunkina jų tarpusavio bendradarbiavimą ir plėtrą.
Jeigu Vilnius universiteto Fizikos fakulteto ar VGTU studentui iš Saulėtekio į Fizikos institutą, ar lazerių gamybos įmonę „Ekspla“, ištremtus į Aukštuosius Panerius tenka keliauti kelias valandas miesto transportu, šis studentas prieš kelionę gerai pagalvos. Sugaišdamas pusę dienos kelyje jis vargiai aukosis mokslo labui ir, būkim realistais, dėl menkučio pusės etato.
Studentai mokomi universitetuose, o įgūdžius tobulina ir realizuoja mokslo „darymo“ įstaigose: institutuose, tyrimų centruose ar aukštųjų technologijų gamybinėse firmose. Šių grandžių atskyrimas erdvėje - nedovanotina miesto planuotojų klaida.
Kodėl miesto valdžia vėjais leidžia milijonus abejotino reikalingumo tramvajaus projektui, vietoje to, kad sudarytų lengvatines sąlygas ar net kompensuotų persikėlimo išlaidas minėtoms įstaigoms įsikurti „Saulėtekio slėnyje“.
Šimtai studentų ir už dyką sutiktų pasitobulinti institutuose ar gamybinėse firmose, jei studijų, gyvenimo ir darbo vietos būtų šalia. Bet sujungti vos galą su galu suduriančius mokslo židinius į didesnį ir efektyvesnį technologijų centrą neketinama.
Aukštojo mokslo įstaigų, mokslo tiriamųjų institucijų ir verslo partnerystė taip pat merdėjantis siekis. Pavienės asmeninės iniciatyvos tik išimtys patvirtinančios taisyklę.
Politikų kalbos apie „Saulėtekio slėnio“ plantacijose tarpstančias moderniąsias technologijas jau eilę metų žadina mokslininkų vaizduotę, bet atrodo šios kalbos grįstos tik priešrinkiminių pažadų logika.
Matyt, mokslas Lietuvoje nekvepia „otkatu“. Lengvu pelnu kvepia tik prekybos, pramogų centrai ir įvairaus legalumo laipsnio statybos...
Įsisiautėjusi Vilniaus valdžia ir opozicijos parodomoji kova už skaidrumą susilaukia atvirai demonstruojamos pašaipos, tiek politikos apžvalgininkų, tiek mažiau politizuotų autorių.
Sigitas Parulskis Lietuvą po dvidešimties metų įsivaizduoja šitaip: „Zuokas, privatizavęs Vilnių, labai rūpinasi turistų antplūdžiu, bet tie parazitai vis nesirodo ir saugosi aštrių kritikos strėlių, kurias laido nuo kalno jo amžinas priešas Masiulis – vakarais jis kaukia pririštas Gedimino pilies bokšte, o dieną atakuoja Vilniaus merą.“
***
P.Saudargas yra Lietuvos krikščionių demokratų atsakingasis sekretorius