O štai apie V.Uspaskichą rėkia visi televizijos kanalai, laikraščiai spėlioja, kada jis grįš iš Maskvos, dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose, visur pilna jo nuotraukų – su šampano taure rankoje, prie Kremliaus sienos.
Ir taip jau ne vieneri metai žiniasklaida gardžiuojasi V.Uspaskichu. Dar nuo to laiko, kai „Jangila“, neturėdama leidimo vertėsi ūkine ir komercine veikla.
Didis talentas M.Rostropovičius, vienas iš garsiausių XX amžiaus menininkų, mūsuose šiek tiek dėmesio susilaukia tik kultūrinėje spaudoje, nors M. Rostropovičių sena draugystė sieja su Lietuvos muzikais, su visos Lietuvos žmonėmis.
Negalima pamiršti maestro žodžių: „Man brangu visa, kas susiję su Lietuva“, negalima pamiršti, kad 1991 m. Ispanijoje surengė labdaros koncertą Lietuvos nepriklausomybei paremti. Negalima pamiršti, kad 2002 m. Maestro suteikė Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui unikalią galimybę koncertuoti su dviem talentingais nūdienos smuikininkais - V.Repinu (Ravenos festivalyje Italijoje) ir M.Vengerovu (Madrido Nacionalinėje muzikos salėje ir Jaeno universiteto menų centre). Daug ko negalima pamiršti. Bet kažkodėl pamirštama.
O didelis Lietuvos niekintojas, žemintojas V.Uspaskichas, „tūpas“ žmogelis, pralobęs įtartina veikla, įtariamas tarnaujantis Rusijos specialiosioms tarnyboms – žiniasklaidos „pirmūnas“.
Kažko nesuprantu. Lietuvių nesuprantu.
Niekaip negaliu pamiršti vaizdo iš netolimos praeities: Prezidentūros laukiamąjame prie Prezidento kabineto stoviniuoja didžiausių Lietuvos politinių partijų vadai. Apsikeičia viena kita fraze. Dar kartą apžiūrinėja tą patį paveikslą.
Pagaliau išeina Prezidentas, prezidentiškai spaudžia visiems rankas, sakomi mandagumo žodžiai. Tuo metu, kai vyksta šis ritualas, nuo visų, demonstruodamas savo nepriklausomumą ir įsivaizduojamą reikšmingumą, atsiskiria V.Uspaskichas, įsikišęs ranką į kišenę ten kažką pakrutina, prieina prie lango ir žiūri į S.Daukanto aikštę. Jo povyza byloja: man visiškai nesvarbu apie ką jie ten kalba, pakvietė staričiokas, atėjau, gaištu laiką, dedu aš ant jų tą, ką krutinu kišenėje.
Apgalvota ar surežisuota?
Ir žiūri jis jau ne į Daukanto, o į Kutūzovo aikštę. Ir jis jau ne kažkokios dar nelabai aiškios partijos, kurią sulipdė per keletą mėnesių, lyderis, o generalgubernatorius. Galbūt net Muravjovas-korikas.
Visa tai fiksuoja televizijos operatorius. Įdomu, klausiu savęs, ar tas operatorius specialiai Uspaskicho pasamdytas, kad visa Lietuva pamatytų, koks jis galingas, gali net nežiūrėti į Prezidento pusę ir, be abejo, taip jį pažeminti, kartu, žinoma, pažemindamas ir visą Lietuvą, ar, kaip ir aš, atsitiktinai pastebėjo tą scenelę ir skuba užfiksuoti, kad Lietuva žinotų, ko galima laukti iš to žmogaus, kurį politologas L.Bielinis pavadino neraštingu, demagogišku ir įtartinu politiku, kuris demonstruoja didelę nepagarbą lietuvių tautai ?
Tą reportažą, be abejo, matė daugelis žmonių, maniau, kad sekančią dieną studentai ar šiaip pažangesnis jaunimas apmėtys tą įžūlų atėjūną supuvusiais kiaušiniais...
To neatsitiko.
Keista, pagalvojau. Kažko nesuprantu. Ir daugelis turbūt kažko nesupranta.
Kažkas nelietuviško dėjosi ir dedasi Lietuvoje.
Ėmiau atidžiau tyrinėti tą V.Uspaskichą. Visur skaičiau, ką apie jį rašo politologai, ką sako kitų partijų atstovai, nevengiau ir internete pilamų skaitytojų replikų. Ėmiau atidžiai įsiklausyti į jo labai dažnus šnekėjimus per įvairias televizijos laidas. Vaizdzelis išėjo ne koks: tikrai nelabai kultūringas, įžūlus, žemo intelekto, visokiais būdais (dažniausiai meluodamas) veržiasi į valdžią.
Ko jis toje valdžioje nori nebūdamas Lietuvos draugas?
Ir kodėl lietuviams tokio vedlio (nedrįstu pasakyti – vado) reikia?
Mokslininkai kiekvieną naują reiškinį stengiasi paaiškinti, atsiranda prielaidos, įrodymai, tyrimai, faktai. Man kilo didelis noras kai ką bent sau pasiaiškinti.
Klausinėju savęs: ar pas tą pasipūtusį V.Uspaskichą į svečius užeina mūsų mylimi ir gerbiami rusai R.Ščedrinas ir M.Pliseckaja, kurie vasaromis gyvena Lietuvoje, į Lietuvą atveža savo geriausius kūrinius? Ar Lietuvoje būdamas jam yra paskambinęs M.Rostropovičius? Ar jis bent kiek paremia – tarkime – rusų dramos teatrą, ar jame lankosi? Ar galima su juo pakalbėti apie poetą B.Pasternaką ar F.Ranevskają, kurią I.Severininas įvardijo kaip aktorę be pradžios ir pabaigos? Ar jis tapo Rusijos įžymių ir visai neįžymių gerų žmonių ambasadoriumi Lietuvoje?
Kažin?
Apie Lietuvos kultūrą aš nedrįstu ir kalbėti. Iš Darbo partijos išmestas vienas jos narys minėjo, kad jų vedlys lietuviškai nemoka gerai sakinio suregzti. O rusiškai? Ar gali pacituoti bent vieną savo tautos poetą? Galbūt „Vikondos“ pramogų centre kartais, pasiėmęs nesuderintą gitarą, ir padžyrina kokį nors V.Vysockio posmą, nesuprasdamas to posmo giluminio užtaiso ir to poeto gyvenimo dramos Rusijoje.
Ir dar: kodėl V.Uspaskichas niekad mano lietuvių tautai nepapasakoja apie Rusiją, jos platybes, nuostabų grožį, kurį žinau iš K.Paustovskio apsakymų, A.Čechovo pjesių, N.Michalkovo filmų? Kodėl jis bijo pasidižiuoti savo tėvyne, kaip aš didžiuojusi Lietuva, kur mano istorija, mano gyvenimo paslaptys, mano laimingi ir nelaimingi metai? Kažkokiame Archangelsko srities kaime pastatė cerkvę, kuri jau pradeda griūti, ir viskas? Kam tą cerkvę statė – ten gyvenančiai motinai, tėvynei Rusijai, ar savo įvaizdžiui? Juk niekas neatiduodama, jeigu neatiduodama viskas.
Taigi – kas jis toks? Kiekvienas patriotas rusas nuo mažumės išdidžiai taria savo vardą ir tėvavardį. Nėra didesnio pažeminimo ir įžeidimo, jei rusą vadini tik vardu.Tėvavardis rusui yra pagarbos išraiška.Tai koks Uspaskicho tikrasis tėvavardis? Gal jis jo gėdijasi? Gal jo neturi? O gal jam viskas, kas šventa žmogui, yra vien tik niekai. O ką jis iš viso vertina? Valdžią ir pinigus, didelius pinigus, labai didelius pinigus? Tūpi lietuviai (pagal jį) leido juos apvogti, leido be jokių skrupulų, pasinaudojant įstatymų netobulumu ir pereinamuoju laikotarpiu susikrauti milijonus. Tik mūsų šalies vadovų korumpuotumas, besaikis turtų vaikymasis ir nedorumas leido jam nebaudžiamam tyčiotis iš lietuvių tautos ir jos vadovų.Tai kas gi jis tas Viktor Ivanovič ar Viktor Pavlovič? O gal čia dar viena paslaptis, kaip ir su diplomu? Ar ne per daug tų paslapčių jo gyvenime? Kirkizų patarlė sako: „Jeigu tu svetimas namuose, niekada netapsi savas tarp svetimų“.
Tai kur jo tikrieji namai? Medis, kuris per daug dažnai persodinamas, negali suleisti šaknų, sakė F. De Rochas.
Prisimenu visokius „Viktoro vakarėlius“ su ledais, su Krekenavos dešromis, jo tuščius postringavimus, akivaizdų melą. Mintimis sakydavau jam: garbingas būk dideliuose dalykuose ir mažuose, šitaip negalima, žmogau. Bet mano mintys jo nepasiekdavo, triukšmingai verždavosi tautiečiai prie stalų... Rodos, taip ir girdėdavau jo žodžius: ėskit, litovcai, ir balsuokit už mane ir za Darbo partiju. Juk atvežiau jums dešrų ir Žvagulį, kuris jums padainavo častuškų.
Begaliniai suspausdavo širdį. Krašto didybę apibūdina eilinių jos piliečių didybė. Graudu, be galo graudu, kai tauta virsta minia, o lyderiu renkasi net nežino ką.
Nenoriu pateisinti ir estardos dainininkų, kurie, nors ir suprasdami nelabai dorų politikų užmačias, dėl „storo“ honoraro, juos lydi per Lietuvą, padeda jiems kaupti politinį kapitalą, nors Lietuvai reikėtų kitokių vertybių. Taip ir girdžiu tremtinių graudžią melodiją: „Lietuvi, lietuvi, ar tau negaila lietuviškų dainų...“
Kas neprotinga, negali trukti ilgai. Juk turi būti kažkokios ribos, nes ribos yra visur – meilėje, neapykantoje, kantrybėje... Žmonės pagaliau turi suprasti, kad ponas (ar draugas?) V.Uspaskichas - nei kultūros žmogus, nei šviesi asmenybė, jo žodžiai iš tribūnos – tai ne šviesios atminties K.Vasiliausko žodžiai iš ambonos.
Prisimenu rusų poetus, su kuriais tekdavo važiuoti į „Poezijos pavasarių“ šventes, kiek jie gražių, pagarbių žodžių pasakydavo lietuvių tautai, su kokia meile minėdavo jos praeitį ir kultūrą. O šis pilietis... Jo nė karto nemačiau Lietuvos tautinėse šventėse.
Tai jeigu Lietuvos nėra jo sieloje, jeigu jos praeitis, kultūra, kryželiai pakelėse, šventos vietos neįsigėrė į kraują ir neapšviečia kiekvieną jo dieną, tai kokiomis formomis, kokiais būdais jis myli Lietuvą ir kaip nori jai tarnauti? Nejaugi žmonėms užtenka tik to, kad jis mėgsta Palangą, kur save demonstruodavo lakstydamas vandens motociklu?
Sunku įsivaizduoti civilizuotą šalį, kurią valdytų perbėgelis. Po 1917 metų kruvino perversmo Rusijoje, daugybė šviesių jos žmonių emigravo į Prancūziją, bet prancūzai save valdyti nepakvietė nei vieno iš jų. O mes, lietuviai... Jau net buvome patikėję (žinoma, ne visi), kad mus valdys Viktoras. Kad ir su suklastoti diplomu, neaiškių pinigų maišais. Jau norėjome jam perleisti savo žemes, kurias kažkada gynė Kęstutis ir Vytautas, kur guli tūkstančiai išniekintų Lietuvos partizanų...
Aš nenorėčiau V.Uspaskichui Lietuvos atiduoti. Priimu filosofo A.Šliogerio viename straipsnyje išsakytas mintis, kur jis nesutinka, jog „pavargę, prasigėrę“ jam išrinktų valdžią, nors sutinku, kad „atmesti“ tuos nelaimingus žmones nėra demokratiška. Bet kaip aš galiu sutikti su tuo, kad daugelis balsuoja kažkuo kitu, o ne savo sąžine, savo nacionaliniu orumu. Net mano kaimynas, nežinau kieno krikšto tėvas, bet visų mūsų meiliai vadinamas kūmu, nei iš šio, nei iš to pradėjo garbinti Uspaskichą. Tą savo „politinį apsisprendimą“ paaiškino taip: „Jis man patinka, visada šypsosi, visada linksmas, o mūsiškiai susiraukę, pikti“. Toks argumentas mane tiesiog pritrenkė.
ūmui atsakiau: “Jei tigras rodo dantis, tai dar nereiškia, kad jis šypsos... O vakare parašiau eilėraštį, kurį pavadinu „Eilėraštis kūmui ir sau“:
Sugrįžai iš siaubingo košmaro ...maro... ...maro... Susapnuotų mirties garnizonų ...zonų... ...zonų... Iš sovietinių madagaskarų ...karo... ...karo... Kur keisčiausius vardus kreivazojai ...zojai... ...zojai...
Bet ir vėl trūksta keisto komforto ...fortų... ...fortų... Vėl lenkies praeities atėjūnui ...tijūnui... ...tijūnui... Ateities vėl užtenka iš kortų ...kortų... ...kortų... Kur ir kraujas, ir stepių tabūnai ...būna... ...būna...
Ir eini pasimelst ne tėvynei ...vynui... ...vynui... Už bažnyčios keisti fejeverkai ...verkia... ...verkia... Sūnūs prikimštą lagaminą ...mina... ...mina... Ir palieka kiemą aptvertą ...verta... ...verta...
Dukros siūlo NATO lakūnams ...kūną... ...kūną... Užsirūkę kaimynai aprimo ...primų... ...primų... Pažiūrėk, kaip liūdnai, po perkūnais ...kūmai... ...kūmai... Lietuvėlė tarp savo arimų ...rymo... ...rymo...
Jaučiu, kad su šiuo savo eilėraščiu kreipiuosi į visus lietuvius... Ar gali ką nors lietuvių tauta vieningai pasakyti nueinančiai ir ateinančiai dienai, nueinančiam ir ateinančiam amžiams? Tikiu, kad kažkur giluminiuose kloduose – gali.
Ta deganti lava lemtingu metu ima ir prasiveržia. Kaip teigė G.Hegelis, išsilavinusių tautų tikroji narsa - tai pasiryžimas aukotis tėvynei. Bet tai daugiau iš tos srities, kurios nevaldo nei mūsų politikai, nei mūsų įstatymai. Realybė – visai kitokia: ji grubi, priteršta, neteisinga. Iš tikrųjų žmogus Lietuvoje nėra saugus nei juridiškai, nei socialiai, o moralę ir dorą labai dažnai įveikia amoralumas ir nedora. Politikai prieš kiekvienus rinkimus visada kalba apie moralę ir dorą. Bet...
Tie žmonės, kurie išaugino vaikus, išleido į mokslus, kad jie kitame ligmenyje spręstų Lietuvos bylą visuose pasauliniuose kontekstuose, dabar - nukankinti, nualinti, suluošinti, pavargę - dėlioja centą prie cento, džiaugiasi savo vaikų gražiu stotu, drebančiu balsu vis dar dainuoja “žemėj Lietuvos”...