Medikų galios - iš magiško akmens

Vaikštinėdami jaukia Nevėžio krantine, ties pėsčiųjų tiltu, atkreipkite dėmesį į akmeninį katilą - medikai jį pasistatė prie ligoninės vartų.

Dieną naktį ten sėdi sargas ir saugo katilą. Kad niekas nesuprastų, jog tai burtų katilas, jame prisodino gėlyčių...

Įtariu, kad medikai jį naudoja profesiniams tikslams. Kai ligoninės ūkvedžio paprašiau katilą padovanoti miesto muziejui, sukėliau nuoširdų, ilgai trukusį pasipiktinimą. Supratau, kad „čerauninkai“ nejuokauja, gali pagavę iš-operuoti.

Vėliau su draugu S.B., iš mažens linkusiu į avantiūrizmą, nutaikę tinkamą momentą, išmatavome, nufotografavome burtų katilą ir išbandėme jo galią.

Priėjusi moterėlė, atsirėmusi į katilą, pasiskundė nežmoniškomis šildymo kainomis. Katilas tik kriuktelėjo - ir žiemos nebuvo iki pat vasario.

Aš irgi pasakiau norą. Viskas veikia - žmonytė pagimdė sūnų!

Mūsų baltiškieji akmeniniai katilai yra artimi keltų burtų katilams, dievo Lugo katilui. Jie minimi daugelyje senovės keltų tekstų. Europoje, kur gyveno keltai, archeologinių tyrimų metu rasta dešimtys senovinių ritualinių katilų.

Katilas - ir kaip magiškas simbolis, ir kaip realus indas - vaidino svarbų vaidmenį keltų sakralinėje tradicijoje.

Pats žymiausias burtų katilas, be abejo, yra garsusis sidabrinis Gundestrupo katilas, rastas 1891 metais Šiaurės Jutlandijos pelkėse. Tą katilą Danijoje labai saugo.

Galvokit, ką norit, bet už alų, kurį daro panevėžiečiai Panevėžyje, sumokame danams...

Lietuvoje burtų katilai buvo akmeniniai. Įvairaus dydžio įdubimai ant akmenų buvo vadinami dubenimis, kaušais, lėkštėmis, bliūdais, geldomis, loviais, katilais.

Šilalės rajone, Kaušų kaime, guli Kaušų akmuo su pailgu įdubimu. Kaušo mitologija siejama su galva, kuri daugelyje kultūrų buvo laikoma vėlės buveine, tad nieko nuostabaus, kad kauše tupėdavo vėlė...

Pasakojama, kad senovėje žmonės prie šio akmens melsdavosi ir atnašaudavo aukas. Užpykę kunigai liepė akmenį nuritinti į Akmenos upę. Ten jis ir tebestovi.

Ant akmens, gulėjusio tarp Kačerginės ir Pyplių, buvo iškalta 20-30 cm skersmens ir 3 cm gylio „lėkštė“. Medininkų pilyje irgi yra nedidelis 50 cm skersmens akmuo su neryškia išskaldyta lėkšte.

Kartais plokščiame akmens paviršiuje būna keletas negilių, bet plačių plokščiadugnių apie 30-50 cm skersmens įdubimų. Prie Druskininkų, Zubiškėje, rastas akmuo turi net tris lėkštes: 32, 28, 20 cm skersmens ir 1-2 cm gylio. Šis akmuo perkeltas į Vilnių, į Istorijos ir etnografijos muziejų.

Akmuo su giliu įdubimu, esantis Vitebsko rajone, Rekšatų alkoje, vadinamas „Dievo bliūdu“. Greičiausia tai buvusi girna-trintuvė.

Tokia akmeninių indų, skirtų įvairiems dievams, gausa rodo gilią daugiasluoksnę senosios religijos tradiciją.

Kiekvienam „čerauninkui“ svarbu žinoti dievo, su kurio katilu buriama, vardą.

Estų pasakoje „Išmintingas patarėjas“ vargšas jaunuolis burtais pakėlė į orą didžiulį akmenį ir išvadavo nepatyrusį „čerauninką“, ištupėjusį po akmeniu 700 metų. Matyt, tas žioplys buvo sumaišęs dievų vardus.

Kaimyninėje Gudijoje, ant garsaus akmens „Daždbog“, esančio Kremeneco kaime, Lagoisko rajone, yra iškaltos 5 plačios iki 20 cm skersmens ir 5-7 cm gylio „lėkštės“. Pats akmuo nedidelis: 105 cm ilgio, 70 cm pločio ir 35-40 cm aukščio. Senojoje slavų kalboje „daždj“ reiškia „duoti“, taigi „Daždbog“ - „duodantį dievą“.

Archeologai, ištyrę „Daždbogo“ akmens aplinką, rado išgrįstą akmenimis stačiakampę aikštelę, kurios kraštai griežtai orientuoti į pasaulio šalis. Iki mūsų laikų su akmeniu „Daždbog“ atliekama sudėtinga lietaus iššaukimo apeiga. Prašydamos lietaus jį senmergės turi kartimis pakelti virš žemės. Paskutinį kartą lietus buvo „užsakytas“ 1985 metais.

Panaši akmens pakėlimo apeiga mūsų dienomis atliekama Indijoje. Šivapur kaime, 200 kilometrų į pietryčius nuo Bombėjaus, stovi nedidelė mečetė, pastatyta Kamar Ali Dervišo garbei. Mečetės kieme guli akmuo, sveriantis per 60 kilogramų.

Per vidudienio maldą 11 maldininkų, eidami aplink akmenį, gieda ir kartoja šventojo vardą. Kai malda pasiekia atitinkamą natą, besimeldžiantieji pakelia akmenį... vienu pirštu.

Lietuvoje per apgėlus, vardo suteikimo apeigą, tėvas iškelia kūdikį, parodo dievams, prašydamas jam laimingo likimo.

Per šventes mėtomi į viršų solenizantai, čempionai. Švęsdami pergalę, vyrai mėto į dangų kepures. Pakylėjimas - tai kreipimasis į dievus su prašymu ar padėka.

Šių dienų „čerauninkai“ - medikai, artistai, muzikantai, poetai, dailininkai. Tai žmonės, kurie rūpinasi gentainių sveikata ir dvasia. Jie savo įkvėpimą, Dievo dovaną, yra gavę iš kito pasaulio.

Visus „čerauninkus“ globoja Europos tautų mirusiųjų pasaulio dievai: Odinas, Vėlinas, Velesas ir kiti. Jie rūpinasi menais.

Svarbiausias iš menų - burtų ir magijos menas. Ritualinis veiksmas, žodis, muzika ir spalvos yra magijos svarbiausi elementai. Rūbų spalvos turi simbolinę prasmę.

1936 metais Balys Buračas, tyrinėjęs kupiškėnų Kūčių šventimą, aprašė apeiginius rūbus: „Prieš valgant vakarienę, kiekvienų namų šeimininkas apsirengia tam tikrais apeiginiais rūbais, kaip koks senovės vaidila. Apsivelka ilgus, baltus trinyčius, kuriuos seniau kiekvienas turėdavo, susijuosia juoda juosta, kokios paprastai niekuomet nedėvi. Ant galvos užsideda tam tyčia gražiai padarytą juodą kepurę“.

Atkreipkite dėmesį, kaip iškilmingai ir pagarbiai medikas velkasi ir nešioja savo apeiginį rūbą - baltą chalatą, kaip dailininkas saugo, neleidžia plauti seno, ištepto, bet „padedančio kurti“ megztinio.

Burti galima ir nepasipuošus išeiginiais rūbais, pakanka šventvietėje duoti įžadą tam, „kuris po akmeniu tupi“, pavyzdžiui, neskusti barzdos. Vaikštai apšepęs visą kadenciją, o moterys akių negali at-plėšti: mat tokie burtai.

Magijos menas praėjusį pavasarį Panevėžyje buvo demonstruojamas Laisvės aikštėje. Ne dėl tautinio identiškumo meras Vitas Matuzas tada valkiojo Blukį po miestą. Žinojo - Blukis atsidėkos, kad jo senąjį kailį sudegino ir atgimti leido.

Tai tas Blukis ir išpildė slaptą mero norą. O žiniasklaida magijos neišmano, todėl pavydas jai bambą išgraužė, net užsikirto bekartodama: milijonas, milijonas...

Matant, kaip aplink Panevėžio burtų katilą sukinėjasi medikai su savo apeiginiais rūbais, nesunku atpažinti šiuolaikinius „čerauninkus“.

Žinome, kad burtininkai „čerauninkai“ būrė prie akmenų. Bet tai buvo pavojingas užsiėmimas. Viename jėzuitų rašte pranešama apie sudegintą raganą, kuri prisipažino, kad burti ją mokė prie Kisos upelio akmens.

Čerauninkalnis yra Plungės rajone, prie Bukantės kaimo. Jį supylė „čerauninkės“. Galbūt ten irgi buvo raganų mokyklėlė?

Burti prie katilo reikėjo mokėti. Neužteko vien sutaisyti tepalą, pasmilkyti, sukalbėti maldelę. Iš pasakų žinome, kad būdavo taip: našlaitė įkiša į katilą ranką ir jos ranka tampa auksinė, o ji pati - auksaranke. O jei prisiliečia prie katilo lūpomis koks nors šlėkta, tai netrukus tampa auksaburniu karaliaus patarėju ar iždo saugotoju.

Panevėžyje raganos sunerimusios, kad koks kandidatas netyčia neprisiliestų prie burtų katilo, nes pradės veikti jo galios.

Tada deputatas ims rūpintis žmonėmis, daryti tai, ką prisižadėjo per rinkimų kampaniją girtas būdamas. Taigi išeis žmogus ubagais, įneš baisią sumaištį Panevėžyje ir sostinėje! Nesupras Europa! Tai ką tada darysim?

Katilai buvo kalami iš stambių riedulių su ypatingu iki metro skersmens piltuvo formos 30-50 cm gylio įdubimu. Tokia forma neleido ledui perskelti akmens.

Du tokie akmeniniai katilai stovi priešais Biržų pilį. Biržietiškų katilų dugne yra iškaltas ir išpoliruotas smailiadugnis dubenėlis.

Kiti du akmeniniai katilai saugomi Vilniuje, Lietuvos istorijos muziejaus kieme. Trys katilai žinomi Latvijoje, vienas - Estijoje.

Patį gražiausią ir didžiausią akmeninį burtų katilą Lietuvoje saugo Panevėžio ligoninės sargas.