Moterys eina į soliariumą – prieš nusirengdamos PETA demonstracijoje

Ilzė Bathos
Trumpai tariant:
Trumpai tariant:
„Po stiklą“ natūralių morkų sulčių, ir į soliariumą. Kad oda būtų graži. Kai teks nusirengti PETA demonstracijoje. Gyvūnas „apsigynimui nuo žydų“. Taip pat – vėžlių kakojimo ypatumai. Pavojingi laiptai (ne tik „Suokalbyje“). Ir gandai (ne mažiau pavojingi). Nervai. Ir kilnūs jausmai: Jonas Mekas. The Cat in the Hat.
Rytą pradėjau su mylimu Nicku Cave'u ant bėgimo takelio, paskui lankiau įvairias vietas bei įvairius žmones (tiek darbo, tiek malonumų vardan), na, o vakare, kaip ir buvo planuota, susitikau su Indre.
Pirminis planas: jogos studija, ar bent jau diskusijos apie tai, kurią jogos studiją pasirinkti. Tačiau moterų planai turi unikalią savybę keistis, ir keistis greitai, ir keistis visai neprognozuojamai.
Tam, kad sumažintume saulės šviesos stygiaus pasekmes, gėrėme „po stiklą“ (natūralių morkų sulčių) bei ėjome į soliariumą (minimalūs apsilankymai soliariume nepaverčia šviesiaodžių moterų oranžinėmis vištelėmis, nebijok, o, Dienorašti, brolau).
Tiesa, tarp morkų sulčių bei soliariumo dar buvo vakarienė bei truputis raudonojo vyno iš Čilės. Snobų pamėgtoje vietelėje „Mambo“ aplink mūsų stalą buvo neįtikėtinai gausu laisvų vietų (nors prie įėjimo žmonės laukė eilėse). Na, matyt, aplinkiniams kėlė nerimą pokalbių temos. Pavyzdžiui, mūsų neišsemiamas ryžtas sykį kitą sudalyvauti PETA demonstracijoje.
Pasirodo, ne aš viena svajoju kada nors išsirengti nuogai, pasišlakstyti krauju ir pasišlaistyti gatvėje kur nors netoli Nijolės Kailialupių Karalienės salono.
IŠSIŠOKIMAI: MOJUOJU NIJOLEI V.
Ech, Dienorašti, kadaise aš buvau jauna bei nepažabota mergina. Kai eidavau Gedimino prospektu su draugais, toje kelionės atkarpoje imdavau elgtis deviantiškai.
Petruška mane vadindavo mažvaike, kai rodydavau didelėms vitrinoms iškėlusi abiejų rankų didžiuosius pirštus. Draugai architektai dažniausiai manydavo, kad juokauju, bet kartais visai rimtai sudrausmindavo sakydami, kad negražu girdėti keiksmažodžius, beplūstančius iš moters burnos. Ir kietai suėmę už parankės pervesdavo į kitą gatvės pusę, jei nesiliaudavau ardytis.
Ką gi. Natūralaus kailio nenešioju nuo trylikos. Odos irgi ilgą laiką nenešiojau. Paskui pagailėjau savo pėdų. O pirmame kurse padariau nuodėmę – kai su Elze vietoje nuobodžių paskaitų patraukėme į miestą nuveikti „ką nors prasmingesnio“, neatsispyriau raudonam odiniam švarkui, kuris atrodė taip, it būtų pasiūtas stačiai man (taip labai retai nutinka – čia taip mėginu pasiteisinti). Taip, aš kalta. Mea culpa, mea maxima culpa.
Tačiau Nijolė Kailialupių Karalienė vis tiek man neimponuoja. Kadaise, per kažkokią TV laidą (kai dar žiūrėdavau teliką) ji lyg ir yra pasakiusi: „Moteris niekada nebus tikra moteris, kol neapsivilks kailinių“.
O, Nijole, brangioji. Štai aš dabar galiu teigti, kad esu mergaitė – koks didis džiaugsmas tatai turėtų būti kokiam nors trenktam vyrui, kuris į žmonas ieškos skaisčios merginos. Ačiū tau, Nijole, už man sugrąžintą skaistybę. Tu esi stebukladarė. O aš, kaip suprantu, esu Netikra Moteris. Plastikinė gal? Pripučiama? That's cool.
Ech. Giliai atsidūstu. Negi tai svarbu? Negi Nijolei svarbi mano moteriškumo samprata?
VĖŽLIO PATELĖ, VARDU DŪŠYS
Kalbėdama su Indre, džiūgavau kaip vaikas. Kalbėjomės apie katinus bei kates, ir apie gyvūnus apskritai. Papasakojau jai apie savo vėžlį. Mažai kam drįstu pasakoti apie tą mylimą bičiulį.
Nežinau net, Dienorašti, ar galiu būti su tavimi tokia atvira. Galiu? Tu nesijuoksi iš manęs? Pasakojau Indrei, kad mylėjau tą sutvėrimą kaip nežinia ką. Aišku, negalėjau ta genialia proga nepaminėti Borato susitikimo su vėžliu.
Na, ten, kur jis ieško gyvūno „apsiginti nuo žydų“, ir, pamatęs milžinišką Galapagų (spėju, kad Galapagų) vėžlį, klausia: „Oh, what kind of dog is that?“
Prie mūsų vakarienės stalo ėmė griaudėti juokas, ir aš istoriją apie vėžlius išmoningai (ar nelabai) užbaigiau boratišku klausimu: „Aah, the cat in the hat?“
Mylėjau savo vėžlį. Jo vardas buvo Dūšys (susapnavau, kad reikia duoti tokį vardą). Po kelerių metų (mudviems apsilankius pas veterinarą) paaiškėjo, kad tai patelė. Tačiau jos vardas ir toliau sėkmingai buvo Dūšys.
Mėgdavau stebėti, kaip jis (ar ji) žiovauja. O kai Dūšys norėdavo daryti kakų, jo (ar jos) veido išraiška pasikeisdavo. Netiki, Dienorašti? Tai tu gal levakas? Gal niekad nematei vėžlio, kuris nori kakų?
Rimtai. Tada Dūšio akys keistai prisimerkdavo, o akių vokai išsipūsdavo. Atrodydavo, kad vėžlys kaupiasi, savotiškai medituoja, o spaudimas to žavingo kiauto viduje didėja. Ir – taip! – spaudimas galiausiai pasiekdavo kulminaciją, ir iš vėžlio uodegėlės trykštelėdavo žaliai rudas kakus.
Todėl kai veždavausi Dūšį į Sodybą, laikydama jį ant kelių, supanikuodavau, pamačiusi tas keistai primerktas akis. Sunku tuos vėžlio kakalus iš džinsų išskalbti.
Kai Dūšys keliaudavo automobiliu, iš smalsumo iškišdavo galvą iš savo kriauklės ir ištempdavo kaklą. Kai automobilis riedėdavo žvyrkeliais, jo galva juokingai kretėdavo, tačiau atgal ją sutraukdavo tik ypatingų sukratymų metu.
Dūšį įsigijau 1996-ųjų žiemą.
2002-ųjų rudenį jis išėjo per terasos duris ir niekada nebegrįžo. Aš verkdama rašiau ir spausdinau skelbimus su detaliais mano dingusio bičiulio aprašymais, tačiau niekas iš kaimynų neatsiliepė. Tuomet dar gyvenau su tėvais – manau, jų kaimynai iki šiol mane laiko ne visai sveika (ok, ne tik dėl Dūšio paieškos).
Kai gyvenau Sinchrono Komunoje, tuometis mano draugas vėžlio man laikyti neleido (Sinchrono Komuna buvo architektų skvotas Gedimino pr., priešais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ir priešais liūdnai pagarsėjusį klubą „Trasa“ . Gyvūnams ten išties nebuvo palankių sąlygų).
Tačiau nepaaiškinama simpatija šiems gyvūnas tyliai rusena manyje, ir aš šventai tikiu, kad kada nors po kažkokių mano namų grindis vėl guviai barškės nupenėtas vėžlys, stipriais nagais stuksendamas į medines grindis.
PAVOJINGI LAIPTAI IR GANDAI
Na, apie vėžlius jau gana.
Iš tiesų praleidau neįtikėtinai kultūringą vakarą. Po soliariumo mudvi su Indre dar užsukome „po stiklą“ į PS. Per langą regėjome poetišką pūgą, aptvarus, saugančius naują prekybos centrą, ir žmones, traukiančius į Suokalbį – po vieną ir gaujomis.
Kažkokia moteris ėjo į tualetą ir su trenksmu griuvo nuo laiptų. Maniau, kad reikia kviesti greitąją, bet Indrė pasakė, kad ta ponia tiesiog, kaip čia pasakius, komoje (alkoholinėje). Griūdama ta ponia nuvertė tokį medinį daiktą, ant kurio kabinami paltai. Ir nuplėšė mano palto kilpelę. Bet nutariau nesikreipti dėl žalos atlyginimo.
Pasirodo, ne tik Suokalbyje žmonės griuvinėja ant laiptų, eidami į tualetą.
Beje, iš Indrės sužinojau, kad mano dienoraščiai buvo išspausdinti kažkokiame interneto puslapyje, kurį visi neva labai skaito. Na, na. Sakė, kad nepilnamečių komentarų gausu. Sakė, kad geriau neskaityti tų komentarų. Bliamba, juk aš, kai jau prieinu prie interneto, tai tikrai ne komentarus skaitau, mylimas virtualus Dienorašti.
Aš juk tave rašau, katinėli mano, rainakėli mano. Zuikuti mano. Meškuti. Pūkuotuk tu mano.
Žinoma, jei komentarą parašytų Jonas Mekas, aš su dideliu įdomumu jį perskaityčiau.
OK, AŠ IRGI TRUPUTĮ NERVUOTA
Tiesiog – Lėlininkė šiuo metu skaito J. Meko knygą „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“. Kai pamačiau tą knygą, šelmiškai nusišypsojau.
O, Dienorašti, brolau, pamenu, kaip skaičiau ją, dar gyvendama Sinchrono Komunoje. Anuomet įsikniaubusi tarp pagalvių galvodavau: negi išties būna tokių nuostabių žmonių? Girdėdavau draugus, ūžiančius virtuvėje. Jie galiausiai įsiverždavo į mano kambarį, ir klausdavo: „Ar pašėlai? Ką čia darai? Kokios knygos? Gi penktadienio vakaras, einam, pupa!“
Ir eidavau. O tai ką reikėjo daryti? Bet slapta gailėjausi, kad negimiau anuomet, ir kad... Na, nesvarbu.
Nuo tuomečio gyvenimo draugo slėpiau savo liūdnai kilnius jausmus Jonui Mekui.
PASAKOS GALAS
Paskui su Indre nusėlinom iki „Baltų Dramblių“, nes ten lyg ir vyko kažkas. Lyg ir ketinom užeiti. Tačiau parūkėm. Pastovėjom. Ir nutarėm neiti. Nutarėm nesugadinti tokio puikaus vakaro.
Labai gražiai snigo. Palydėjau ją iki stotelės. Palaukiau jos trūliko. Dar pasimojavom.
Ir tada girgždėjau per naujai iškritusį sniegą, ir galvojau, kaip myliu šitą miestą ir savo draugus. Ir, žinoma, gyvūnus. Katinus. Ir vėžlius.
– Oh, I see, the cat in the hat?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.