Trumpai tariant:
„Po stiklą“ natūralių morkų sulčių, ir į soliariumą. Kad oda būtų graži. Kai teks nusirengti PETA demonstracijoje. Gyvūnas „apsigynimui nuo žydų“. Taip pat – vėžlių kakojimo ypatumai. Pavojingi laiptai (ne tik „Suokalbyje“). Ir gandai (ne mažiau pavojingi). Nervai. Ir kilnūs jausmai: Jonas Mekas. The Cat in the Hat.
Rytą pradėjau su mylimu Nicku Cave'u ant bėgimo takelio, paskui lankiau įvairias
vietas bei įvairius žmones (tiek darbo, tiek malonumų vardan), na, o vakare, kaip ir
buvo planuota, susitikau su Indre.
Pirminis planas: jogos studija, ar bent jau diskusijos apie tai, kurią jogos studiją
pasirinkti. Tačiau moterų planai turi unikalią savybę keistis, ir keistis greitai, ir keistis
visai neprognozuojamai.
Tam, kad sumažintume saulės šviesos stygiaus pasekmes, gėrėme „po stiklą“
(natūralių morkų sulčių) bei ėjome į soliariumą (minimalūs apsilankymai soliariume
nepaverčia šviesiaodžių moterų oranžinėmis vištelėmis, nebijok, o, Dienorašti,
brolau).
Tiesa, tarp morkų sulčių bei soliariumo dar buvo vakarienė bei truputis raudonojo
vyno iš Čilės. Snobų pamėgtoje vietelėje „Mambo“ aplink mūsų stalą buvo
neįtikėtinai gausu laisvų vietų (nors prie įėjimo žmonės laukė eilėse). Na, matyt,
aplinkiniams kėlė nerimą pokalbių temos. Pavyzdžiui, mūsų neišsemiamas ryžtas sykį
kitą sudalyvauti PETA demonstracijoje.
Pasirodo, ne aš viena svajoju kada nors išsirengti nuogai, pasišlakstyti krauju ir
pasišlaistyti gatvėje kur nors netoli Nijolės Kailialupių Karalienės salono.
IŠSIŠOKIMAI: MOJUOJU NIJOLEI V.
Ech, Dienorašti, kadaise aš buvau jauna bei nepažabota mergina. Kai eidavau
Gedimino prospektu su draugais, toje kelionės atkarpoje imdavau elgtis deviantiškai.
Petruška mane vadindavo mažvaike, kai rodydavau didelėms vitrinoms iškėlusi abiejų
rankų didžiuosius pirštus. Draugai architektai dažniausiai manydavo, kad juokauju,
bet kartais visai rimtai sudrausmindavo sakydami, kad negražu girdėti
keiksmažodžius, beplūstančius iš moters burnos. Ir kietai suėmę už parankės
pervesdavo į kitą gatvės pusę, jei nesiliaudavau ardytis.
Ką gi. Natūralaus kailio nenešioju nuo trylikos. Odos irgi ilgą laiką nenešiojau. Paskui
pagailėjau savo pėdų. O pirmame kurse padariau nuodėmę – kai su Elze vietoje
nuobodžių paskaitų patraukėme į miestą nuveikti „ką nors prasmingesnio“,
neatsispyriau raudonam odiniam švarkui, kuris atrodė taip, it būtų pasiūtas stačiai man
(taip labai retai nutinka – čia taip mėginu pasiteisinti). Taip, aš kalta. Mea culpa, mea
maxima culpa.
Tačiau Nijolė Kailialupių Karalienė vis tiek man neimponuoja. Kadaise, per kažkokią
TV laidą (kai dar žiūrėdavau teliką) ji lyg ir yra pasakiusi: „Moteris niekada nebus
tikra moteris, kol neapsivilks kailinių“.
O, Nijole, brangioji. Štai aš dabar galiu teigti, kad esu mergaitė – koks didis
džiaugsmas tatai turėtų būti kokiam nors trenktam vyrui, kuris į žmonas ieškos
skaisčios merginos. Ačiū tau, Nijole, už man sugrąžintą skaistybę. Tu esi
stebukladarė. O aš, kaip suprantu, esu Netikra Moteris. Plastikinė gal? Pripučiama?
That's cool.
Ech. Giliai atsidūstu. Negi tai svarbu? Negi Nijolei svarbi mano moteriškumo
samprata?
VĖŽLIO PATELĖ, VARDU DŪŠYS
Kalbėdama su Indre, džiūgavau kaip vaikas. Kalbėjomės apie katinus bei kates, ir apie
gyvūnus apskritai. Papasakojau jai apie savo vėžlį. Mažai kam drįstu pasakoti apie tą
mylimą bičiulį.
Nežinau net, Dienorašti, ar galiu būti su tavimi tokia atvira. Galiu? Tu nesijuoksi iš
manęs? Pasakojau Indrei, kad mylėjau tą sutvėrimą kaip nežinia ką. Aišku, negalėjau
ta genialia proga nepaminėti Borato susitikimo su vėžliu.
Na, ten, kur jis ieško gyvūno „apsiginti nuo žydų“, ir, pamatęs milžinišką Galapagų
(spėju, kad Galapagų) vėžlį, klausia: „Oh, what kind of dog is that?“
Prie mūsų vakarienės stalo ėmė griaudėti juokas, ir aš istoriją apie vėžlius išmoningai
(ar nelabai) užbaigiau boratišku klausimu: „Aah, the cat in the hat?“
Mylėjau savo vėžlį. Jo vardas buvo Dūšys (susapnavau, kad reikia duoti tokį vardą).
Po kelerių metų (mudviems apsilankius pas veterinarą) paaiškėjo, kad tai patelė.
Tačiau jos vardas ir toliau sėkmingai buvo Dūšys.
Mėgdavau stebėti, kaip jis (ar ji) žiovauja. O kai Dūšys norėdavo daryti kakų, jo (ar
jos) veido išraiška pasikeisdavo. Netiki, Dienorašti? Tai tu gal levakas? Gal niekad
nematei vėžlio, kuris nori kakų?
Rimtai. Tada Dūšio akys keistai prisimerkdavo, o akių vokai išsipūsdavo.
Atrodydavo, kad vėžlys kaupiasi, savotiškai medituoja, o spaudimas to žavingo kiauto
viduje didėja. Ir – taip! – spaudimas galiausiai pasiekdavo kulminaciją, ir iš vėžlio
uodegėlės trykštelėdavo žaliai rudas kakus.
Todėl kai veždavausi Dūšį į Sodybą, laikydama jį ant kelių, supanikuodavau,
pamačiusi tas keistai primerktas akis. Sunku tuos vėžlio kakalus iš džinsų išskalbti.
Kai Dūšys keliaudavo automobiliu, iš smalsumo iškišdavo galvą iš savo kriauklės ir
ištempdavo kaklą. Kai automobilis riedėdavo žvyrkeliais, jo galva juokingai
kretėdavo, tačiau atgal ją sutraukdavo tik ypatingų sukratymų metu.
Dūšį įsigijau 1996-ųjų žiemą.
2002-ųjų rudenį jis išėjo per terasos duris ir niekada nebegrįžo. Aš verkdama rašiau ir
spausdinau skelbimus su detaliais mano dingusio bičiulio aprašymais, tačiau niekas iš
kaimynų neatsiliepė. Tuomet dar gyvenau su tėvais – manau, jų kaimynai iki šiol
mane laiko ne visai sveika (ok, ne tik dėl Dūšio paieškos).
Kai gyvenau Sinchrono Komunoje, tuometis mano draugas vėžlio man laikyti neleido
(Sinchrono Komuna buvo architektų skvotas Gedimino pr., priešais Lietuvos muzikos
ir teatro akademiją, ir priešais liūdnai pagarsėjusį klubą „Trasa“ . Gyvūnams ten išties
nebuvo palankių sąlygų).
Tačiau nepaaiškinama simpatija šiems gyvūnas tyliai rusena manyje, ir aš šventai
tikiu, kad kada nors po kažkokių mano namų grindis vėl guviai barškės nupenėtas
vėžlys, stipriais nagais stuksendamas į medines grindis.
PAVOJINGI LAIPTAI IR GANDAI
Na, apie vėžlius jau gana.
Iš tiesų praleidau neįtikėtinai kultūringą vakarą. Po soliariumo mudvi su Indre dar
užsukome „po stiklą“ į PS. Per langą regėjome poetišką pūgą, aptvarus, saugančius
naują prekybos centrą, ir žmones, traukiančius į Suokalbį – po vieną ir gaujomis.
Kažkokia moteris ėjo į tualetą ir su trenksmu griuvo nuo laiptų. Maniau, kad reikia
kviesti greitąją, bet Indrė pasakė, kad ta ponia tiesiog, kaip čia pasakius, komoje
(alkoholinėje). Griūdama ta ponia nuvertė tokį medinį daiktą, ant kurio kabinami
paltai. Ir nuplėšė mano palto kilpelę. Bet nutariau nesikreipti dėl žalos atlyginimo.
Pasirodo, ne tik Suokalbyje žmonės griuvinėja ant laiptų, eidami į tualetą.
Beje, iš Indrės sužinojau, kad mano dienoraščiai buvo išspausdinti kažkokiame
interneto puslapyje, kurį visi neva labai skaito. Na, na. Sakė, kad nepilnamečių
komentarų gausu. Sakė, kad geriau neskaityti tų komentarų. Bliamba, juk aš, kai jau
prieinu prie interneto, tai tikrai ne komentarus skaitau, mylimas virtualus Dienorašti.
Aš juk tave rašau, katinėli mano, rainakėli mano. Zuikuti mano. Meškuti. Pūkuotuk tu
mano.
Žinoma, jei komentarą parašytų Jonas Mekas, aš su dideliu įdomumu jį perskaityčiau.
OK, AŠ IRGI TRUPUTĮ NERVUOTA
Tiesiog – Lėlininkė šiuo metu skaito J. Meko knygą „Žmogus be vietos. Nervuoti
dienoraščiai“. Kai pamačiau tą knygą, šelmiškai nusišypsojau.
O, Dienorašti, brolau, pamenu, kaip skaičiau ją, dar gyvendama Sinchrono Komunoje.
Anuomet įsikniaubusi tarp pagalvių galvodavau: negi išties būna tokių nuostabių
žmonių? Girdėdavau draugus, ūžiančius virtuvėje. Jie galiausiai įsiverždavo į mano
kambarį, ir klausdavo: „Ar pašėlai? Ką čia darai? Kokios knygos? Gi penktadienio
vakaras, einam, pupa!“
Ir eidavau. O tai ką reikėjo daryti? Bet slapta gailėjausi, kad negimiau anuomet, ir
kad... Na, nesvarbu.
Nuo tuomečio gyvenimo draugo slėpiau savo liūdnai kilnius jausmus Jonui Mekui.
PASAKOS GALAS
Paskui su Indre nusėlinom iki „Baltų Dramblių“, nes ten lyg ir vyko kažkas. Lyg ir
ketinom užeiti. Tačiau parūkėm. Pastovėjom. Ir nutarėm neiti. Nutarėm nesugadinti
tokio puikaus vakaro.
Labai gražiai snigo. Palydėjau ją iki stotelės. Palaukiau jos trūliko. Dar pasimojavom.
Ir tada girgždėjau per naujai iškritusį sniegą, ir galvojau, kaip myliu šitą miestą ir savo
draugus. Ir, žinoma, gyvūnus. Katinus. Ir vėžlius.
– Oh, I see, the cat in the hat?