Tuo pat metu Lukašenka primygtinai ragino Vakarus panaikinti kelionių draudimus aukštiems Baltarusijos pareigūnams ir apskritai normalizuoti santykius.
Kas atsitiko? Ar paskutinis Europos diktatorius iš tiesų to nori, ar mes čia kažko nesuprantame. Tikriausiai, nesuprantame, ir nesuprantame todėl, kad taip ir nepavyksta išsiaiškinti, kokius strateginius planus brandina Baltarusijos vadovybė.
Pasirinkimų tos vadovybės rankose ne tiek jau daug. Iš esmės jų du.
Pirmasis ir labiau tikėtinas: ekscentriškasis A.Lukašenka tiesiog “užsiuto” ant Rusijos už dujų kainas ir jau ne pirmą kartą “perlenkė lazdą”. Praeityje juk yra ir gyręs A.Hitlerį ir kūręs iš esmės naują Europą. Visa tai baigdavosi niekuo. Šiokiu tokiu A.Lukašenkos reitingo padidėjimu populistų akyse – premija už politinę drąsą.
Gal diktatorius iš tikrųjų visai ne ekscentrikas, o jo nusišnekėjimai – visai logiškos strategijos dalis. Kad ir ką kalbėtų Europa apie Minsko ir Maskvos “nesutarimus”, Rytų-Vakarų dialogo kontekste jie yra tik Maskvos naudai – duoda puikius kozirius Rusijos vadovams.
Šiaip jau Rusija ir Baltarusija sutaria puikiai – naivu manyti, kad pakilusios dujų kainos A.Lukašenką pribaigs. Rusijai tai būtų tik praradimas. Dujų “karas” sureikšmino Baltarusiją Europoje: išgąsdinti galimo čiaupų užsukimo Vakarai turi skaitytis jau ne tik su Maskva, bet ir su Minsku, tad pagunda legalizuoti A.Lukašenką kyla. O dar jei jis ne toks jau ir blogas, štai, nori stoti į Europos Sąjungą. Tiesa, demokratijos nežada, bet čia gal tik laiko klausimas.
Europos politikų garbei reikia pasakyti, kad šįkart apgaunami jie nesidavė – pasiūlė Baltarusijos valdžiai tiesiog pradėti nuo demokratinių reformų, o jau paskui galvoti apie eurus.
Antrasis Baltarusijos pasirinkimas būtų siejamas su kokia nors, bent jau daline “perestroika”. A.Lukašenkai pats laikas galvoti, kas bus po to, kai visi valdžios išsaugojimo ištekliai pasibaigs.
Įdomu būtų pamatyti Vakarų reakciją, jei “perestroika” iš tikrų prasidėtų. Matyt, visa Europos Sąjunga su jos vadovais pradžioje pasakytų, kad Europos politika Baltarusijos atžvilgiu pasiteisino, šalis grįžo į Europą, ir čia pat pagarbintų “perestroikos” architektą – tą patį A.Lukašenką. Diktatorius vienai dienai taptų pragmatiku, o po to jau demokratu. Gal net ir rinkimus laimėtų.
Minsko strategai, kad ir kokie ideologiniai klaidatikiai jie būtų, žino, kad nė vienas komunistinis diktatorius, savo noru pradėjęs reformas, nebuvo pasiųstas į kartuves. Tad gal reformoms pats laikas, ypač propagandai panaudojant “konfliktą” su rusais?
Šio scenarijaus kritikai sako, kad pertvarka “iš viršaus” Baltarusijoje negalima iš principo – jei prezidentas ir norėtų keistis, ir išsaugoti save, nomenklatūra to neleis, t.y. neleis sau pralaimėti, prezidento išsaugojimo vardan. Pertvarka galima tik “iš apačios”, tik spalvotos revoliucijos pagalba.
Žiniasklaidoje mirga marga pranešimų apie ruošiamus butaforinius A.Lukašenkos įpėdinius, kuriais bus galima revoliuciją atitolinti, žaidžiant reformas. Žiniasklaida pastebi ir keistus valdžios santykius su opozicija. Įdomu juk, meilės Rusijai šalininkas ir rusų fiansuojamas A.Kozulinas sėdi, o Vakarų formuojamas A.Milinkevičius – nors ir persekiojamas, bet šiek tiek laisvas. Minskas bara Rusiją, bet toliau vykdo Maskvos interesus atstovaujančią politiką.
Kas čia – kvailybės ar gudrybės?