Iniciatyva vis dar baudžiama. Grūto parkas - geriausias pavyzdys.
Koks triukšmas kilo pradėjus versti tikrove idėją surinkti, suremontuoti ir sukaupus vienoje vietoje eksponuoti sovietmečio stabų skulptūras.
Parko steigėjas buvo gėdinamas ir net kaltinamas Lietuvos laisvės išniekinimu.
Skulptūrų dirbėjai tuomet tylėjo tarytum kartu su sovietmečiu visi būtų
iškeliavę į Anapilį. Lygiai taip pat, kaip tylėjo matydami
džiaugsmingai (o gal tulžingai) jas verčiant ir draskant į gabalus.
Jokių autorių atlyginimų ar kompensacijų už suniokotus kūrinius tuomet niekam nereikėjo. Kodėl jų reikia dabar? Todėl, kad Lietuvoje vis dar gyvas tikėjimas -į rojų galima joti ir ant svetimų pečių.
Jeigu kūrėjai pažvelgtų į Grūtą ne valdiškomis LATGA-A, o savo akimis,
galbūt suprastų: ne Viliumas Malinauskas jiems, o kūrėjai skolingi
V.Malinauskui.
Už tai, kad surado, surinko, sumontavo ir naujam gyvenimui prikėlė jų
kūrinius. Ar yra didesnė dovana, kokią galima įteikti tikram
menininkui?
Šie paminklai atliko savo darbą ir buvo paversti šiukšlėmis. Iš tų
šiukšlių sukurtas visiškai naujas kūrinys - ironiškai, kritiškai,
bet be paniekos į praeitį žvelgiantis Grūto parkas.
Jeigu auksines rankas turintis meistras naujai surinktų sulaužytą ir į
šiukšlyną išmestą baldą, o buvęs savininkas pareikalautų mokesčio,
niekas į jį rimtai nežiūrėtų.
Tačiau iš šiukšlynų surinktų skulptūrų autorių gynėjų pretenzijos
svarstomos rimtais veidais.
Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių nomenklatūrinių sovietmečio
skulptorių atstovams būtų geriau patylėti.
Už režimo veikėjų pagarbinimą sovietmečiu buvo mokami solidūs honorarai, kurių dalį sudarydavo didžiausia to laiko vertybė - privilegijų
puokštė. Skulptoriams - pinigai, Sovietų Sąjungai - įamžinti stabai,
teoriškai perėję laisvos Lietuvos žinion.
Kas parduota, tai parduota. Autoriai gali tikėtis nebent savo pavardžių prie sukurtų stabų, jeigu tik tai juos džiugina. Tai vadinasi neturtinėmis teisėmis.
V.Malinauskas ne savavališkai susirinko niekam anuomet nereikalingas liekanas. Jo įsteigtą parką ir Lietuvos vyriausybę sieja sutartiniai santykiai.
Skelbtas konkursas, pasirašyta panaudos sutartis. Jeigu kas nors turi
pretenzijų, tai pirmiausia turėtų jas pareikšti skulptūras iš Sovietų
Sąjungos kaip dovaną gavusiai Lietuvos valdžiai.
Taip manydamas Grūto parko steigėjas ir kreipėsi į tą valdžią įkūnijantį
kultūros ministrą Joną Jučą. Klausimas lyg ir paprastas: kodėl parkas
turi mokėti už tai, kas priklauso valstybei ir gauta saugoti?
Atsakymas buvo nepaprastas ir sukėlė dar daugiau klausimų.
Jeigu kultūros ministrui atrodo, kad parko steigėjas yra klozeto
dangtis, tai kas yra jis pats? Gal - klozetas?
Valdiški kultūros puoselėtojai ir kūrėjų teisių gynėjai drauge jau
pasiekė savo. Sėkmę patyrusi iniciatyva iš šiukšlių sukurti
atrakciją nubausta.
Grūto parkas skendi tyloje, kartu su uždengiamais nuo lankytojų akių
stabais atslenka ir tamsa. 7 milijonus investavęs verslininkas, tarytum
nusikaltęs, mina valdiškus slenksčius.
Suprantama, kad LATGA-A yra tas pats - nėra pinigo, nereikia ir
skulptūrų. Bet ar kūrėjams taip geriau?
Autorių teises būtina ginti. Bet ir sveikas protas netrukdytų. Nepaisant visų išvardytų aplinkybių, būtų gražu, jeigu jie gautų bent simbolinį mokestį. Apie tai galima kalbėti, bet ne ultimatumais.
Šeši procentai nuo apyvartos priverstų uždaryti Grūtą. Būtent todėl jo steigėjas ir stojo į karą.Gal užtektų procento nuo pelno? Žinoma, tuomet, kai to pelno bus. Kol jo nėra, parko steigėjas būtų priverstas mokėti nebent iš savo kišenės. Net jeigu ji didelė ir pilna, tokai situacija atrodo visiškai absurdiška.
***
Šis "Lietuvos ryto" apžvalgininkės komentaras šiandien (02 06) buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.