Dviguba pilietybė: griežta įstatymų kalba ir liberali realybė

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. iš Lietuvos į užsienį gyventi išvyko maždaug 404 tūkst. žmonių. Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europos Sąjungoje pagal emigrantų skaičių 1000 gyventojų. Ir tai tik neoficialūs duomenys.

Kartu sudėjus nuolatinius išvykėlius ir tuos, kurie periodiškai migruoja tarp savo tėvynės ir vienos ar kelių Vakarų šalių, ieškodami duonos kąsnio, tikrai susidarys bent pusė milijono lietuvių, kuriuos Lietuva neseniai prarado ar rizikuoja prarasti.

Sunku pasakyti, kiek iš tiesų žmonių palies KT sprendimas ir jau egzistuojantis prašymų išlaikyti ar atkurti LR pilietybę „įšaldymas”, tačiau žinant mažą šalies gyventojų skaičių bei grėsmingą emigracijos ir mirtingumo statistiką, kiekviena dešimtis, ką jau kalbėti apie šimtus ar tūkstančius prarastų (ar savanoriškai išsižadėtų) piliečių turėtų rūpėti ne tik patiems „skęstantiesiems”.

KT sprendimas į keblią padėtį pastato tuos, kurie jau yra pradėję ar rengiasi kitos valstybės pi-lietybės įgijimo procesui. Kol atitinkamos Lietuvos institucijos atsisako nagrinėti prašymus palikti LR pilietybę, užsienyje gyvenantys lietuviai, panorę įsigyti naujosios tėvynės pilietybę, yra priversti rizikuoti: atsisakyti įgyti gyvenimą užsienyje palengvinančios vietinės pilietybės ar rizikuoti netekti gimtosios šalies – Lietuvos – pilietybės, galbūt visiems laikams.

Kaip visuomet tokiais atvejais, pravartu pasižvalgyti po užsienį ir susipažinti, kaip su dvigubos (ar dar daugiau - multipilietybės) atvejais elgiamasi kitose pasaulio šalyse.

Šiuo metu 89 pasaulio valstybės pripažįsta dvigubą ar multipilietybę. Tarp jų yra tokios šalys kaip JAV, Kanada, Australija, Šveicarija, Švedija, Graikija, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Jungtinė Karalystė, Airija, Japonija (iš dalies) ir kt.

Bendra tendencija yra su laiku į dvigubos pilietybės atvejus žiūrėti liberaliau. Kitaip tariant, jei viena ar kita valstybė anksčiau įstatymiškai buvo įtvirtinusios, kad įgydamas kitos šalies pilietybę asmuo praranda tuo metu turimą pilietybę, dabar tos valstybės vis labiau linkusios griežtų apribojimų atsisakyti.

Kaip pavyzdį galima paminėti Australiją (įstatymas, draudžiantis dvigubą pilietybę, panaikintas 2002 m.). Manoma, jog dabar apie 4-5 mln. australų (25 proc.) yra daugiau nei vienos valstybės piliečiai. Kanada savo piliečiams nedraudžia turėti kitos šalies pilietybės nuo 1977 m., Šveicarija – nuo 1992 m. Apskaičiuota, kad apie 60 proc. užsienyje gyvenančių šveicarų turi bent dar vieną pilietybę.

Tarptautinės teisės ekspertai pabrėžia, kad pilietybės įstatymai dažnai yra painūs, tačiau juos skirtingose šalyse sieja vienas principas: formuodamos savo įstatymus, ką ir kokiais atvejais laikyti savo šalies piliečiais, valstybės retai atsižvelgia į kitų kraštų sprendimus.

Būtent toks požiūris ir leidžia atsirasti dažnam šių dienų teisiniam faktui - dvigubai pilietybei. Valstybės savarankiškai apsibrėžia, ką jos laiko piliečiais, į kitų šalių „pretenzijas” į tuos pačius asmenis numodamos rankas.

Kaip tik pastarąjį principą Lietuva septynioliktaisiais atgautos nepriklausomybės metais ryžtasi sulaužyti – remiantis KT aiškinimu, mūsų gimtajai šaliai svarbu rūpintis, ką piliečiu laiko kitos valstybės, nepaisant to, kad Lietuvoje galioja vadinamasis ius sanguinis principas, iš esmės Lietuvos piliečių tėvų vaiką visiems laikams „pririšantis” prie protėvių pilietybės.

Pasaulyje pilietybė dažniausiai įgyjama vienu iš dviejų būdų, kurie tradiciškai vadinami lotyniškais pavadinimais. Ius soli – tai pilietybė, įgijama pagal gimimo vietą. Plačiausiai žinomas šiuo principu suteikiamos pilietybės pavyzdys yra Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės politika. Bet kuris asmuo, galintis įrodyti, kad jis/ji gimė JAV teritorijoje, yra laikomas JAV piliečiu. Šiuo atveju JAV visiškai nesvarbu, ar piliečiu šį asmenį laiko dar kurios nors kitos valstybės.

Kitas tapimo piliečiu būdas – lotyniškai ius sanguinis – tai paveldima pilietybė, kai tam tikros šalies piliečiams gimęs vaikas automatiškai laikomas esąs tos pačios pilietybės. Dažniausiai cituojamas pavyzdys – Vokietija. Bendrąja prasme panašios politikos laikosi ir Lietuva.

Trečias būdas, kuriuo galima įgyti pilietybę, yra natūralizacija. Tai procesas, kurio metu, paprastai priklausomai nuo užsienio šalyje išgyvento laiko bei kitų sąžiningai įvykdytų įsipareigojimų, asmeniui suteikiama ne gimtosios šalies pilietybė.

Pagreitintą natūralizacijos procesą privalo praeiti ir asmenys, susituokę su užsienio šalies piliečiais. Jei anksčiau tokiais atvejais pilietybė dažnai būdavo suteikiama iškart, dabar vis mažėja valstybių, kurios nereikalautų bent minimalaus natūralizacijos proceso.

Dviguba (ar, retesniais atvejais, keliaguba) pilietybė įmanoma dėl ius soli, ius sanguinis ir natūralizacijos susikirtimo. Pavyzdžiui, vaikas, gimęs Kanadoje gyvenančiai šeimai, kurioje tėvas yra japonas, o motina – britė, automatiškai įgyja tris pilietybes. Pagal ius soli principą Kanados teritorijoje gimęs asmuo iškart tampa Kanados piliečiu.

Atitinkamai pagal Jungtinės Karalystės bei Japonijos įstatymus, kur galioja ius sanguinis principu grįsti pilietybės įstatymai pakanka, kad vienas iš tėvų būtų kilęs iš minėtų šalių ir šis, ką tik gimęs kanadietis, Japonijoje bus pripažįstamas kaip Japonijos pilietis, Jungtinėje Karalystėje – kaip Jungtinės Karalystės pilietis.

Tiesa, Japonijos atveju, galioja viena išimtis. Užsienio šalyje gimusiam ir kitos valstybės pilietybę turinčiam japonui sukakus 21-iems metams privalu apsispręsti, kurios šalies piliečiu jis nori būti. Pagal Japonijos įstatymus, kad liktų Japonijos piliečiu, pavyzdyje minėtas Kanadoje gimęs asmuo, sulaukęs 21 metų privalo arba atsisakyti kitų dviejų pilietybių, arba netekti Japonijos pilietybės.

Kaip matyti iš Japonijos pavyzdžio, tam tikrais atvejais kai kurios valstybės sulaužo nerašytą taisyklę nekreipti dėmesio į tai, ką ir kodėl kitos šalys laiko piliečiu, ir savo piliečiams ar natūralizuotiems asmenims nutaria diktuoti sąlygas, kuriomis iš prigimties paveldėta pilietybė gali būti laikoma prarasta. Kitas dalykas, kad neretai formalaus griežtumo, įtvirtinto įstatymais, ne visada laikomasi tvarkant realius pilietybės reikalus.

Jungtinėse Valstijose asmuo, priimantis šios šalies pilietybę, prisiekdamas būti ištikimas JAV interesams, formaliai įsipareigoja atsisakyti visų iki tol turėtų pilietybių. Tačiau realybėje JAV valdžia visiškai nekreipia dėmesio, ar iš tiesų natūralizuotas pilietis išpildo pilietybės priesaikos metu duotą pažadą.

JAV vyriausybė pripažįsta šios šalies gyventojų teisę į kelias pilietybes, tačiau tokių atvejų neskatina. Su tikromis problemomis natūralizuotas JAV pilietis gali susidurti tik tada, kai jis kandidatuoja į valstybinį, kad ir menkos reikšmės, postą.

Po Rugsėjo 11-osios įvykių JAV daug rimčiau žiūri į slaptos ar riboto prieinamumo informacijos apsaugą, tad valdžios pareigūnui, turinčiam ne tik JAV pilietybę, gali būti sudėtinga tinkamai eiti savo pareigas, nes jam būtų apribotas priėjimas prie tam tikrų dokumentų. Dabartinėje JAV valdžios praktikoje įprasta, kad į valdžios postus kandidatuojantys asmenys jau gerokai prieš rinkimus atsisako kitos valstybės pilietybės.

Griežtesnės pozicijos pilietybės atžvilgiu laikosi konservatyvios Europos valstybės Austrija bei Vokietija. Tačiau vėlgi būtina atkreipti dėmesį į tai, kad abiejos šalyse griežta įvadinės įstatymų dalies kalba yra sušvelninta keliomis svarbiomis išimtimis. Austrijos pilietybės įstatyme sakoma, kad šalis „iš esmės riboja dvigubos pilietybės atvejus”. Tačiau dviguba pilietybė nėra draudžiama, jei: 1) asmuo, įgyjantis užsienio šalies pilietybę, gimsta užsienyje Austrijos piliečių šeimoje ir pagal tos užsienio šalies (pvz., JAV) įstatymus automatiškai įgyja šios šalies pilietybę; 2) jei vienas iš tėvų yra austras, o kitas – užsienio šalies pilietis, vaikas gali turėti abi pilietybes; 3) dvigubą pilietybę gali turėti asmenys, Austrijos universitete gavę profesoriaus vietą. Pats įdomiausias yra ketvirtasis Austrijos pilietybės įstatymo punktas, kurį galima reziumuoti taip: 4) Austrijos piliečiai, gyvenantys užsienyje ir gavę leidimą iš savo šalies vyriausybės, gali įgyti kitos šalies pilietybę neprarasdami Austrijos pilietybės.

Realiai absoliuti dauguma austrų, iš anksto pateikę prašymus išlaikyti Austrijos pilietybę prieš natūralizuodamiesi kitoje šalyje, be problemų lieka Austrijos piliečiais.

Labai panašus šiaip jau griežtumu garsėjantis Vokietijos pilietybės įstatymas. Bendroji jo dalis nedviprasmiškai skelbia, jog bet kuris Vokietijos pilietis, savanoriškai tapęs užsienio šalies piliečiu, nustoja buvęs Vokietijos piliečiu.

Toliau vardijamos taisyklės išimtys, tarp kurių yra ir identiška Austrijos pilietybės įstatymui išimtis: jei Vokietijos pilietis, prieš įgydamas kitos šalies pilietybę, užpildo reikiamus dokumentus ir pateikia galiojantį prašymą, kad iš jo nebūtų atimta pilietybė, paprastai jo prašymas yra patenkinamas.

Nė viena, net dideliu gyventojų skaičiumi galinti pasigirti valstybė, nėra suinteresuota prarasti savo piliečius. Tik šiek tiek daugiau nei 3 mln. gyventojų turinti Lietuva, rodos, kaip niekas kitas turėtų rūpintis, kaip padidinti mažėjantį lietuvių skaičių. Kad ir kokį griežtą pilietybės įstatymą sumanytų valdžioje esantys pareigūnai, svarbu, kad nebūtų pamirštos tūksančiams po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių svarbios išimtys, kuriomis realiai būtų pripažinta teisė išlikti lietuviais.