Pagaliau, būtent šiuose kraštuose išsiplėtojo tarptautiniai teroristiniai tinklai, kurių čiuptuvai nusidriekė tiek iki Europos, tiek ir iki Šiaurės Amerikos.
Tačiau aptardami procesus ir įvykius, kuriuose dalyvauja musulmonai, daugelis kalbančių ir rašančių linkę (dažnai instinktyviai) tą didžiulę žmonių masę – musulmonus – suskirstyti į dvi dideles stovyklas, kurių vienon sudedami visi „Vakarams“ draugiški ar bent nepriešiški, o kiton, daug didesnėn, priskiriami arba jiems priešiški, arba tiesiog pačių „Vakarų“ nuožiūra jiems nepriimtini.
Pastarosios stovyklos atstovai, kurių didžiąją dalį sudaro religiškai angažuoti musulmonai, dažniausiai įvardinami fundamentalistais. Tiesa, būta ir išimčių. Pvz., dabar jau pakartas Sadamas Husseinas nebuvo vadinamas fundamentalistu; tačiau jis vis tiek vienaip ar kitaip buvo siejamas su tokiais (kaip antai, palestiniečių ir kitais musulmonų teroristais).
Pastaraisiais metais „musulmono fundamentalisto“ terminą papildė „musulmono ekstremisto“, „musulmono radikalo“, „musulmono teroristo“, „islamisto“ ir net „džihadisto“ terminai.
Tačiau dažniausiai jie vartojami kaip sinonimai, o ne kaip skirtingas musulmonų sociopolitinio aktyvizmo bei ideologijų spektro dalis nurodantys techniniai terminai. Tačiau tokie supaprastinimai niveliuoja įvairialypę musulmonų bendriją. Norint adekvačiai suvokti vienų ar kitų musulmonų grupių lūkesčius, bei jais paremtus veiksmus, reikia įsigilinti į lūžio linijas pačioje musulmonų bendrijoje. Tai padarius pasimatytų, jog tos dvi vienspalvės stovyklos besančios labai spalvingos, ir abiejose būtų galima aptikti tiek „geriečių“, tiek „blogiečių“.
Kaip turėtų būti suprastas „musulmonų fundamentalizmo“ terminas?. Šiandieninis religinis musulmonų fundamentalizmas, kartais dar įvardinamas kaip skripturalizmas, nėra naujas reiškinys. Jo šaknų reikėtų ieškoti religiniuose musulmonų sąjūdžiuose, kilusiuose kaip reaktyvus judėjimas, pagimdytas imperializmo, kolonializmo, industrinės revoliucijos bei kitų sociopolitinių moderniųjų amžių procesų dar XVIII ir XIX amžiuose Arabijoje bei Indijos pusiasalyje, ir visame musulmonų pasaulyje išplitusiuose XX amžiuje.
Svarbu pabrėžti, kad religinis musulmonų fundamentalizmas grynojoje savo formoje yra apolitiškas, o neretai ir antipolitiškas, nors ne asocialus. Jis netgi labai socialus, nes fundamentalizmui būdinga misionieriška veikla, islame vadinama dava, per kurią religinis fundamentalizmas įgauna savotišką sąmoningo visuomeninio aktyvumo dimensiją, kurios centrinė ašis yra bendruomenės narių išganymo siekimas.
Vis dėlto, religinis fundamentalizmas iš esmės yra orientuotas į individualaus fundamentalisto ar fundamentalistų bendruomenės vidų. Musulmonų fundamentalistams pirmiausia rūpi jų asmeninis išganymas, kurio jie siekia nepriekaištingai vykdydami pažodžiui suprastus šventraščio tekstus.
Be to, fundamentalistai yra retrospektyvūs – jų žiūra nukreipta į tariamą (prarastą) „aukso amžių“, kuris dažniausiai siejamas su religijos pradininko ir jo pirmųjų pasekėjų bei bendražygių amžiumi. Musulmonams tai – Mahometas ir jo bendražygiai, gyvenę VII amžiuje. Būtų galima teigti, kad fundamentalistai atsisako veikimo politinėje sferoje, kaip nereikšmingoje ar net kliudančioje sekti Mahometo pėdomis bei siekti išganymo. Religiniai fundamentalistai atmeta tradicionalizmą, bet dar labiau jie priešiškai nusiteikę religinių modernistų atžvilgiu.
Chrestomatinis musulmonų fundamentalistų pavyzdys – „Tablighi Jamaat“ judėjimas, išplitęs po kelias dešimtis šalių, tarp jų ir Europoje bei Šiaurės Amerikoje.
Skirtingai nuo musulmonų fundamentalistų, musulmonai tradicionalistai (kurie sudaro didžiąją dalį pasaulio musulmonų) nėra vergiškai prisirišę prie šventųjų tekstų.
Netgi priešingai, jie dažnai apleidžia šventraščiuose randamus paliepimus ir draudimus, juos pakeisdami nusistovėjusia, paprotine teise paremta praktika. Tradicionalizmui taip pat būdinga ir mistinė praktika.
Pavyzdžiui, islame, sūfijų misticizmas yra integrali ir neatsiejama musulmoniško tradicionalizmo dalis, kurią aktyviai smerkia tiek fundamentalistai, tiek modernistai. Tradicionalistai yra priešiškai nusiteikę permainų atžvilgiu ir linkę išlaikyti esamą socio-politinę padėtį. Tačiau tradicionalistai taip pat retai dalyvauja politiniuose procesuose, pasikliaudami bendruomenės vadovais, priimančiais sprendimus už juos.
Kol tie sprendimai nepažeidžia nusistovėjusios tvarkos, tradicionalistai nelinkę mobilizuotis politiniam veikimui. Kitaip tariant, tradicionalistai yra status quo žmonės. Tradicionalistai de facto atskiria religiją ir politiką ir yra mažiausiai dogmatiški.
Visai kitoks yra islamizmas, dažnai dar vadinamas politiniu islamu. Islamistai, skirtingai nuo tradicionalistų, kuriuos jie kaltina religinių prievolių nepaisymu, religiniu aplaidumu ar net atsimetimu nuo tikrojo tikėjimo bei fundamentalistų, kuriems prikaišioja politinį neveiklumą, savyje jungia selektyvų religinių imperatyvų taikymą su politiniu aktyvizmu.
Islamistų įsitikinimu, religija ir politika yra neatsiejamos, ir antroji turi būti pirmosios vadovaujama. Islamistai, priešingai fundamentalistams, kurie su pirmaisiais iš principo sutaria dėl tikslo, bet ne dėl priemonių, savo valstybių bei visuomenių reislamizacijos (o ateityje ir viso pasaulio islamizacijos) siekia „iš viršaus į apačią“.
Kitaip tariant, islamistai siekia religiškai (islamiškai) tvarkomos visuomenės ir valstybės sukūrimo, tikslo, kurį jie tikisi pasiekti per valdžios užėmimą, neretai to siekdami ir smurtiniu keliu. Fundamentalistai labiau rūpinasi visuomenės religingumo kėlimu per misionierišką veiklą, turinčia atvesti į religinės valstybės sukūrimą „iš apačios“. Islamistų ideologija ir veiksmai neapsiriboja savo bendruomene, bet yra nukreipti į išorę – jų pačių valstybes ir net visą pasaulį. Be to, islamizmas yra futuristiškas – jis orientuotas į ateitį, išaukštinant tik pavienius praeities epizodus.
Islamistai savo oponentu ir priešu laiko modernistų (kurie subordinuoja religiją politikai bei siekia pertvarkyti religiją pagal „laiko reikalavimus“, atsisakant archaiškų islamo teisės nuostatų ir normų) stovyklą, tuo tarpu aktyviai siekia savo pusėn patraukti tradicionalistus bei fundamentalistus.
Nors islamizmą galima kildinti iš fundamentalizmo, jie nėra tapatūs. Todėl tarp jų turėtų būti daroma mentalinė skirtis, net jei fundamentalistinės ir islamistinės ideologijos turi daug ką bendro tikslų lygyje – jos abi nurodo bendrus priešus ir kalba apie Dievo miesto žemėje įkūrimą. Vis dėlto esminis skirtumas tarp musulmonų fundamentalistų ir islamistų yra tas, kad islamistai šventus tekstus naudoja ne pažodžiui, bet interpretuodami juos savaip, kad šie atitiktų jų ideologijas bei politines programas. Islamistai naudoja religiją savo politiniams tikslams pasiekti, nors tai dar nereiškia, kad jie nėra tikintys ir praktikuojantys musulmonai. Priešingai, daugelis jų yra labai pamaldūs.
Islamistai gali būti skirstomi į du sparnus – vieną, operuojantį legaliomis politinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, dalyvaujant rinkimuose (juos sąlygiškai būtų galima pavadinti nuosaikiaisiais islamistais), bei kitą, pasitelkiantį nelegalias priemones, tarp jų ir smurtą (pastarieji įvardintini kaip radikalieji islamistai).
Dalis pastarųjų yra tapę teroristinėmis organizacijomis, rengiančiomis teroro išpuolius tiek prieš savo valstybių režimus, tiek prieš civilius (ypač nemusulmonų mažumas bei neortodoksus musulmonus, kaip šiitai, alaviai ir kt.)
Islamistai šiandien musulmoniškuose kraštuose bei musulmonų diasporoje Vakaruose yra politiškai aktyviausia savo visuomenių bei bendruomenių dalis. Palestiniečių „Hamaz“, Libano „Hizboola“, Egipto „Musulmonų brolija“, turkų „Milli Gorus“, Pakistano „Jamaat-i Islami“, Tuniso „an-Nahda“, Alžyro FIS, Irako vyriausybėje dominuojantys SCIRI bei „Chizb ad-Dava“, ir pagaliau valdantis Irano režimas – tai tik keletas iš šimtų islamistų organizacijų, veikiančių musulmonų pasaulyje ir už jo ribų.
Pastarąjį dešimtmetį išryškėjo itin ekstremistiškų musulmonų atšaka – džihadistai (ar džihadžiai), suabsoliutinę ginkluotą kovą su visais, kas jiems nepaklūsta, ir pakylėję ją iki svarbiausios, jei ne vienintelės, musulmono pareigos statuso.
Džihadistai savo kovą mato kaip amžiną ir globalią. Jie yra maksimalistai, besivadovaujantys maksima „Arba viskas, arba nieko“. Juos būtų galima priskirti naujiesiems apokaliptikams – aktyviai laukiantiems ar net siekiantiems pasaulio pabaigos – Armagedono.
Džihadistai, kaip niekas kitas, išpopuliarino savižudišką terorizmą. Šią atšaką geriausiai iki šiol atstovavo “al-Qaeda”, tačiau užsitęsusi Irako okupacija bei pilietinis karas jau sukūrė naują, dabar jau išsklaidytos “al-Qaeda” įkvėptų džihadistų kartą ne tik musulmonų kraštuose, bet ir „Vakaruose“. Išpuoliai Madride bei Londone tai akivaizdžiai paliudija.
Taigi musulmoniškoji uma nėra vienalytė. Ji tokia niekada ir nebuvo. Tačiau dabar jos margumas yra itin spalvingas.
Todėl būtina jį ne tik pripažinti, bet ir į jį įsigilinti, jei norima suvokti, ką kurie musulmonai atstovauja, ir ko jie siekia; o taip pat, jei norima, kad priimami sprendimai bei veiksmai jų atžvilgiu būtų adekvatūs. Ir tą daryti jau reikėjo pradėti vakar. Tuomet gal būtų išvengta apmaudžių nesėkmių tiek Irake, tiek Afganistane po, kaip tuomet atrodė, gero starto.