- Savivaldybių rinkimams pasiūlėte projektą „Rinkis rimtai!“, kurio metu siūlote rinkėjams gyvai
diskutuoti su kandidatais į savivaldybes, o ne tik klausytis rinkimų agitacinių šūkių. Rinkimų
kampanija dar nesibaigė, bet ar žmonės ėmė rinktis rimčiau, rimčiau žiūrėti į rinkimus?
- Apibendrinimus dar sunku daryti, bet tai, kad žmonės susidomėjo šia akcija, rodo jos svarbą. Rinkimuose į savivaldybes paprastai žinomas pirmasis rinkimų sąrašo numeris, dar kokia „žvaigždė“ iš šalies, o likusieji paprastai visai nežinomi. Mūsų idėja - susodinti partijų kandidatus, pasitelkti profesionalius moderatorius, kurie padėtų diskusijose dalyvaujantiems žmonėms geriau ir tiksliau suvokti savivaldos reikalus, jos galimybes ir kandidatų pasirengimą tam darbui.
Pagal vieną siūlomą diskusijos variantą, kuris turi ir tam tikrų žaidimo elementų, kelios minutės skiriamos partijų vizijoms, o vėliau žmonės, pasiskirstę į grupes, bando identifikuoti, kas yra svarbiausia jų savivaldybei. Piliečiai, pateikdami kandidatams klausimus, mėgina nustatyti, kuri partija labiausiai atitinka jų lūkesčius. Labai svarbus dalykas yra tai, kad šie debatai filmuojami, todėl žmonės visą savivaldybės kadenciją galės tikrinti, ar duoti pažadai vykdomi. Galutinio rezultato dar nežinome, bet susidomėjimas didelis. Ir tai pirmasis žingsnis į sąmoningesnius rinkimus, nes iki šiol savivaldos rinkimai primindavo sovietmetį, kai nei žinojai, už ką balsuoji, nei tie reikalai labai rūpėjo. Tiesiog pusiau aklai įmesdavai biuletenį į balsadėžę.
- Nežinau, ar tai tiesa, bet dažnai teigiama, kad didmiesčių ir mažesnių miestelių gyventojų
aktyvumas, pilietiškumas gerokai skiriasi provincijos nenaudai. Kur lengviau „žaisti“ tuos jūsų
minėtus pilietinius rinkimų žaidimus?
- Tai nėra žaidimai. Mažesnėse teritorijose lengviau organizuoti debatus ar spręsti kokias nors problemas, nes žmonės vieni kitus geriau pažįsta. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje dabar labai stiprus susvetimėjimas, trūksta paprasčiausio solidarumo. Pateiksiu pavyzdį: Vilniuje į susitikimą susirinko visas politinis žvaigždynas, o klausytojų atėjo apie 150. Kur kas mažesniame Joniškyje atėjo lygiai tiek pat žmonių ir jie buvo kur kas gyvesni, aktyvesni. Tad didmiesčiuose to susvetimėjimo daugiau, gal ir žmonės labiau išlepinti įvairių renginių. Pilietinėms bendruomenėms kurti dirva palankesnė ir geresnės kokybės yra mažesniuose miestuose.
- Apie pilietinės visuomenės kūrimą kalbama jau ne vienerius metus. Kiek dar metų reikės, kol ji
bus sukurta, o gal to apskritai daryti neverta, nes savo brandą visuomenė pademonstravo kad ir per
1991-ųjų tragiškus Sausio įvykius?
- Nesutinku su tokiu vertinimu. Įvairūs tyrimai rodo, kad jei Lietuvos valstybingumui vėl kiltų koks nors pavojus, tai žmonės ir vėl susitelktų. Tačiau sąmoningas pilietis aktyvesniame valstybės gyvenime turėtų dalyvauti ne tik išskirtiniais atvejais. Pilietinė visuomenė yra darinys konsoliduotų, sąmoningų piliečių, išmanančių, kaip naudotis savo teisėmis ir laisvėmis. Šiuo pažiūriu turime tik pilietinės visuomenės užuomazgas, nors ir atsiranda ne vienas pilietinės elgsenos pavyzdys, pavienių drąsių asmenų, kurie stiprina pasitikėjimą šia idėja. Žinome Dalios
Budrevičienės, pakilusios prieš vokelius, Tinos Zakarevičienės, laimėjusios bylą prieš Vilniaus savivaldybės savivalę, kitų drąsių pavienių piliečių atvejus.
O kiek pas mus žmonių dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje? Dauguma jaunimo ir suaugusių jų veikloje nedalyvauja. Tyrime „Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“ pateikiama labai įdomi statistika. Nuo 1999 iki 2005 metų tų organizacijų gerokai - ar ne dešimteriopai - padaugėjo, tačiau žmonių, kurie dalyvauja jų veikloje, skaičius faktiškai nėra pakitęs. Per įvairius darinukus veikia tie patys žmonės. Mūsų visuomenė paprasčiausiai nemoka (ar nenori) susitelkusi ginti savo interesų. Kai bent bus suvokta, kad ji tai gali daryti, manau, bus galima kalbėti, kad Lietuvoje egzistuoja pilietinė visuomenė.
- Tai gal didžiausia jūsų, pilietinės visuomenės puoselėtojų, problema yra ta, kad nesugebate
įtikinti, pritraukti, pakankamai informuoti didesnio skaičiaus žmonių?
- Vyresnio amžiaus žmonės, klausiami, kodėl jie nedalyvauja tokioje veikloje, atsako, kad jiems tai neįdomu. Gal čia įtaką daro sovietinis palikimas, kai buvo privaloma dalyvauti profsąjungų veikloje, stoti į partiją norint ko nors reikšmingesnio pasiekti profesinėje veikloje ir pan. Žmonės tapo labai abejingi organizacijoms, ypač kai nesuvokia jų teikiamos naudos.
Jaunimas argumentuoja tuo, kad beprasmiška dalyvauti bet kokioje organizuotoje veikloje, nes vis tiek nieko nepavyks pakeisti.
Trečia, iš tiesų trūksta informacijos, bet labiausiai visuomeninių organizacijų plėtrai trukdo masinis nusivylimas, nepasitikėjimas savo jėgomis, nežinojimas, kaip keisti susidariusią situaciją. Tai sunki mūsų šalies liga, iš kurios patalo keliamės gana lėtai.
- Iš tiesų vienas įsimintiniausių kovos su neteisybe atvejų - mėsos pjaustytojos D.Budrevičienės protestas. Ji sulaukė kai kurių visuomeninių organizacijų paramos. Tačiau tai, apie ką ši drąsi moteris prabilo, žinojo ar turėjo žinoti valstybinės institucijos, nes užuominų žiniasklaidoje apie neskaidrią to konkretaus koncerno veiklą buvo daugiau nei pakankamai. Norėjau klausti, kokie pilietinių organizacijų santykiai su valdžia, kuri oficialiai skatina, ar bent jau nesipriešina, pilietinės visuomenės plėtrą, kiek jaučiatės stiprūs veikti šalies valdžią, kuri juk yra sava, kad ji taptų jūsų sąjungininke?
- Valdžia viešomis kalbomis net labai pritaria pilietinės visuomenės ugdymui. Tačiau realiame gyvenime kartais susidaro įspūdis, kad jai aktyvių piliečių veikla būtų neparanki ir nepageidaujama.
Pamenu, kai prieš porą metų Seimui ir Vyriausybei įteikėme peticiją dėl Europos Sąjungos struktūrinių paramos fondų skaidraus ir efektyvaus panaudojimo, sulaukėme aiškių bandymų užslopinti mūsų, o tai buvo apie 70 organizacijų, iniciatyvą. Per diskusijas su politikais nesurandant kompromiso ir jiems pritrūkus argumentų, mums buvo pradedamos klijuoti įvairios etiketės, tai buvo daroma su ironiška šypsenėle - tarytum taip mėginta mus išskaidyti, gal supriešinti. Iš esmės vyko susipriešinimas: politikai - sau, o visuomenininkai - vėl sau.
- Kodėl vyko tas susipriešinimas? Ar dėl to „otkato“, kuriuo su niekuo nenorėta dalytis?
- Viena priežasčių tai galėjo būti. Daugelis tyrimų rodė, kad galimas ar net jau vyksta neskaidrus pinigų dalijimasis, bet, be viso šito, veikė ir tai, kad valdžia nėra įpratusi prie tokių pilietinių spaudimo būdų, ypač organizuotų. Mums būdavo siūloma ateiti gražiuoju pasitarti, pasikalbėti, bet viskas ir baigdavosi pasikalbėjimais.
Buvau Lietuvos studentų sąjungos prezidentė. Nesvarbu, kad politikai mus priimdavo gražiai, nuramindavo, išeidavome manydami, kad štai dabar tai jau viskas susitvarkys, nes mus išklausė, turbūt suprato. Ne, nieko panašaus. Jų tokia žaidimo taktika - nepykdyti, bet jei ir toliau būni atkaklus, tai pradedami naudoti visai kiti metodai. Smukdymas, žeminimas, kiršinimas.
Pasitelkiama bulvarinė žiniasklaida, kurioje formuojamas neigiamas įvaizdis, net kompiuteriais iškraipant nuotraukas ir pan. Elementarus psichologinis spaudimas, kad jie galėtų susitvarkyti savo reikaliukus, nesitardami su visuomene.
- Čia lyg ir kalbėjote apie neseną praeitį, o kokia yra dabartis. Ar keleri jūsų priešinimosi valdžiai metai keitė jos požiūrį?
- Regis, požiūris keičiasi, nes į įvairius aptarimus dažnai kviečiami visuomeninių organizacijų atstovai. Kitas klausimas, ar į mūsų pastabas atsižvelgiama. Man, regis, valdžia turi savo mechanizmus, kaip apeiti visuomenės atstovus. Tiesiog formaliai gal ima parašyti Briuseliui, Europos Komisijai, kad su visuomene buvo tartasi, tačiau galutinius sprendimus vis tiek priima valdininkai. Tokių dalykų jau būta, tačiau, nepaisant viso to, jau galima pasidžiaugti, kad nebeliko buvusio priešiškumo, tų sarkastiškų šypsenėlių. Požiūrio, kad „aš esu už jus viršesnis, galingesnis, įtakingesnis“. O juk turi būti atvirkščiai - valdžia turi būti mūsų aptarnaujantis personalas. Ir mums visiems tai reikia kuo greičiau suvokti, atsikratyti baimės prieš „poną“, nes gali nukentėti. O šis požiūris dar labai gajus.
- Kalbėjote apie valdžios požiūrį, tačiau yra ir svarbi, įtakinga visuomenės grupė - verslo atstovai, dažnai nusiskundžiantys valdžia, biurokratais. Ar gaunate nesavanaudiškos paramos iš šios grupės, nes skaidresnė ateities visuomenė, valdžia duotų naudos ir tam pačiam verslui?
- Galiu džiaugtis, kad padėtis ir čia gerėja. Remiami Europos Komisijos leidome regionų gyventojams leidinį, skatinantį politinį, kultūrinį švietimą, tačiau šiemet ji šio projekto jau nefinansuoja. Ir esu maloniai nustebinta, kiek turime pilietiškų verslininkų, nes šį leidinį jau leidžiame padedami jų. Nesakyčiau, kad jų yra labai daug, tačiau jie remia pilietinius projektus, kai kuriuos inicijuoja patys.
Pavyzdžiui, socialiai atsakingo verslo deklaraciją yra pasirašiusios kelios dešimtys Lietuvos verslo įmonių. Tai labai mažai.
Bet tai pirmas žingsnis link pilietiškesnio verslo, kuris 16 metų buvo kuriamas laukinio kapitalizmo sąlygomis. Kitam verslininkui tokių klausimų gal apskritai nekyla, turint galvoje egzistuojančius grynai verslo sunkumus - uždirbti pinigus, išlaikyti žmones ir pan. Bet į mane, kai ateinu su projektais, jau nežiūrima kaip į aborigeną. Gal todėl, kad viena verslo grupė darė apklausą ir buvo nustebinta rezultatų - net jaunimas mano, kad valdžia privalo juo pasirūpinti. Verslininkai buvo nustebinti, koks smarkiai įsigalėjęs baudžiauninko sindromas.
- Kodėl jūsų bendraamžiai nori jaustis išlaikytiniai?
- Neturiu racionalaus paaiškinimo. Aš pati tokia būti negaliu ir nenoriu. Kodėl dauguma yra tokie? Gal tai tokį mąstymą formuojanti aplinka. Man skauda dėl to, kas vyksta mano šalyje. Vienas Rytų filosofas yra pasakęs: „Kiekvienas žmogus - kiekvieno kažkada gyvenusio karaliaus ar kiekvieno vergo palikuonis“. Manau, kiekvienas mūsų yra laisvas apsispręsti, kuo nori ir kuo gali būti.