„Dirbu jau šešerius metus. Ir kasmet sienose atsiranda vis naujų plyšiukų. Namas savaime sėda ir skilinėja, tačiau situacija dar nėra avarinė, skilimai kiaurai į butus dar nepereina“, - teigė Seimo viešbučio vyriausioji administratorė Nijolė Sušliakova. Anot jos, Seimo nariams pavojaus nėra, nes statybininkai įtrūkas sienose nuolat stebi.
Neseniai Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kuris irgi glaudžiasi šiame viešbutyje, teigė, kad „tie statiniai, kurie buvo statyti tuo pat metu kaip ir mūsų Seimo viešbutis, turėjo nemažai kokybės trūkumų. Tas viešbutis - ne išimtis. Jis nėra sandarus, oro tarša ir triukšmingumas yra didesnis, negu leidžia bet kokios normos. Pastovėkite nors minutę tunelio pusėje ir įsitikinsite. Reikia svarstyti, ar tą pastatą kapitališkai remontuoti, ar ieškoti visiškai kitokio problemos sprendimo“.
Viešbutyje, kuris etapais baigtas statyti tarp 1992 ir 1994 metų, gyvenantis Seimo narys Skirmantas Pabedinskas „Ekstrai“ irgi pripažino, kad net jo virtuvėje (iš vidaus) jau senokai atsiradę 20-30 cm įtrūkų. „Tačiau niekas su mumis apie tai nekalba. O ir mes visi su tokia padėtimi susitaikę, nes juk esame čia laikinai, - svarstė S.Pabedinskas. - Keli kolegos, pamatę gyvenimo sąlygas, išsikraustė į nuomojamus būstus arba įsigijo privačius gyvenamuosius plotus“.
Griuvęs namas ir aptrupėjęs seimūnų viešbutis gal paskatins tautos atstovus greičiau priimti griežtesnius Statybos įstatymo reikalavimus, kurie reglamentuoja sparčiai besiplečiančias, tačiau beveik neprižiūrimas, statybas.
Seimo viešbutis dar ne avarinės, tačiau apgailėtinos būklės.
Ginčas dėl rinkimų - tik lovio principo politika
Įsiplieskę ginčai - gali ar ne visuomeninės organizacijos dalyvauti rinkimuose į savivaldybių tarybas - ir prašymas, kad konfliktą išspręstų Konstitucinis teismas, yra ne kas kita, kaip politikų apgalvotas rinkimų šou.
Šešiolika nepriklausomybės metų ir kasdienis vis naujų įstatymų kepimas Seime, pasirodo, yra ganėtinai ilgas laiko tarpas, kad net visą šį laiką parlamente kėdes trynę politikai prarastų atmintį. „Ekstra“ išsiaiškino, kad įstatymas, leidęs visuomeninėms organizacijoms kelti savo kandidatus savivaldybių tarybų rinkimuose, Lietuvoje jau egzistavo, tačiau ganėtinai trumpą laiką, ir keistomis aplinkybėmis dabartinių socialdemokratų pastangomis buvo pakeistas.
1994 metais Seime buvo svarstomas ir priimtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas. Tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas 1994 m. birželio 16 d. dekretu jį vetavo. Prezidento nuomone, kadangi „savivaldybių tarybos nevykdo valstybinės valdžios (Konstitucijos 5 str.), įstatymo nuostata, kad kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti tik politinės partijos ir organizacijos ir neleidžiama kelti kandidatų į tarybos narius visuomeninėms organizacijoms“, yra neteisinga ir neatitinka Konstitucijos reikalavimų. Į šią pastabą buvo atsižvelgta ir tų metų liepos 7 d. priimtame įstatyme konstatuota, kad „kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti politinės partijos, politinės organizacijos ir visuomeninės organizacijos“.
Istorija rodo, kad liepos mėnuo ne kartą yra buvęs lemiamas Lietuvos istorijai. 1940 metais Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, būtent liepą vyko agitacija į sovietinę Aukščiausiąją tarybą, o liepos 21-ąją, rinkimų dieną, Lietuvą tapo „skambiausiąja SSRS styga“. Greičiausiai šio gėdingo įvykio penkiasdešimties metų jubiliejus galvą buvo apsukęs ir ekskomunistams: buvusios LDDP atstovai Seime S.Burbienė ir A.Kunčinas pateikė projektą dėl rinkimų įstatymo pakeitimo. Vienintelė pakeitimo esmė - iš įstatymo išbraukti nuostatą apie visuomeninių organizacijų konstitucinę rinkimų teisę. Liepos 21-ąją vienas buvusios LDDP lyderių, Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas šį pakeitimą pasirašė.
„Visuomeninės organizacijos tvirtės, o partijos tarsi pradės žlugti. O pagrindinis partijų skatinimas, mano manymu, yra rinkimai“, - 1994-aisiais svarstant Savivaldybių rinkimų įstatymą, sakė Seimo narys Algimantas Salamakinas. Geriau nesugalvosi: rinkimai tėra lovio principo politika.
Buvusiam teisėjui skani ir juristo duona
Valentas Margevičius, 2006 metų balandžio mėnesį ryžtingai atsisakęs Biržų apylinkės teismo pirmininko pareigų, šiuo metu dirba juristu privačioje įmonėje. Dvidešimties metų teisininko darbo patirtį turintis panevėžietis dabartinėmis pareigomis patenkintas, tačiau pripažįsta, kad susimąsto dėl galimybės tapti advokatu. Pernai ne savo valia tapęs pagrindine figūra įsisukus intrigų verpetui tarp tuometės Teismų tarybos (dabar Teisėjų taryba) ir Prezidentūros, V.Margevičius nesigaili atsistatydinęs iš teisėjų luomo.
„Reikėjo ką nors spręsti, - savo gyvenimo pokyčių nedramatizuoja V.Margevičius. - Ką buvau padaręs, kad staiga tapau odiozine figūra? Nieko. Tam tikra žmonių grupė norėjo, pasinaudodama manimi, nuversti Aukščiausiojo teismo pirmininką Vytautą Greičių. Kuo čia dėta mano anketa ir Greičius? Man tas Greičius nei draugas, nei priešas. Bet nereikia taip daryti, aš irgi gyvas žmogus“.
2006 metų balandžio konfliktas tarp Prezidentūros ir tuomečio Teismų tarybos pirmininko V.Greičiaus atskleidė aukščiausiojo lygio pareigūnų klastą ir melą. Įtakingiausi Lietuvos teisėjai ir tuometis prezidento patarėjas Haroldas Šinkūnas bandė įteigti Valdui Adamkui, kad nuo jo V.Greičius slepia informaciją, o konkrečiai - Valstybės saugumo departamento išvadas dėl Biržų teismo pirmininkui V.Margevičiui nesuteiktos teisės dirbti su slapta informacija. Intrigos tiek įsisiūbavo, kad prezidentas pareiškė nepasitikėjimą V.Greičiumi. Aukščiausiojo teismo pirmininkas poste išliko tik todėl, kad buvo išsaugotas garso įrašas, su kuriuo sugebėjo įrodyti, kad prezidento patarėjai buvo informuoti apie VSD pažymą ir turėjo su ja supažindinti prezidentą.
V.Margevičius, pašiepiamai pasakęs, kad iškart po skandalo iš prezidento patarėjų atsistatydinusio H.Šinkūno nepriimtų dirbti net notaru, nelabai klydo. H.Šinkūnas dėstytojauja Vilniaus universiteto Teisės fakultete, o jo mėginimai tapti teisėju kol kas bevaisiai.