Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso neseniai sakė: „Šiandien Europos Sąjunga išgyvena didelius pokyčius. Energetikos politika vaidino esminį vaidmenį Europos projekto pradžioje. Turime jai suteikti pirminę svarbą. Klimato kaita, didėjanti priklausomybė nuo energijos importo ir kylančios energijos kainos - problemos, su kuriomis susiduria visos ES valstybės narės. Norėdama turėti tvarią, patikimą ir konkurencingą energetiką, Europa turi kartu spręsti energetikos klausimus“.
Kai kurių Lietuvai atstovaujančių europarlamentarų nuomone, norėdama išsaugoti savo energetinį saugumą, ES taip pat turėtų aktyviai padirbėti. Reikėtų dėti visas, ar bent kur kas daugiau nei dedama dabar, pastangas sujungti Europos energetikos tinklus, kad neliktų valstybių, kurios yra energetiškai izoliuotos nuo ES energetikos tinklų (kaip tik tokia iš esmės yra Lietuva, nes trapios jungtys su Skandinavija - „saviveikla“), ir ne pavieniui, o visoms ES šalims kartu spręsti, kokių reikėtų energijos tiekimo šaltinių, kad būtų pasiektas saugus energijos tiekimas. Atėjo laikas, kai ES turi spręsti svarbias su energetika susijusias problemas.
ES privalu pripažinti bendros Europos energetikos politikos vertę ir būtinybę, o ne laikytis principo „kalbu viena - darau kita“. Taip, ir ne be naujokės Lietuvos pastangų, jau kurį laiką kalba dauguma aukštų oficialių Briuselio biurokratų.
Kodėl minėtos tos nelemtos beždžionės?
Veik kitą dieną po V.Putino didžiosios spaudos konferencijos Maskvoje lankėsi ES užsienio politikos koordinatorius Javieras Solana bei dar du aukšti ES pareigūnai ir vedė derybas dėl Energetikos chartijos, kurios, kaip ir ją papildančio Tranzito protokolo, nenori ratifikuoti Rusija.
Ta proga J.Solana davė interviu vienai Rusijos naujienų agentūrai. Kai kurie šio pokalbio momentai ir apskritai ES ir Rusijos santykiai gerokai primena beždžionių bendravimą su smaugliu Ka. Būtų buvęs absoliutus atitikimas, jei smauglį Rudyardas Kiplingas būtų pavadinęs Ru.
Taigi patys Rusijos žurnalistai prabyla pusiau klausimu pusiau teiginiu, kad šiais metais Maskvos ir Briuselio santykiai paklius į energetinę aklavietę. Ar sutiksianti ES pasirašyti energetikos sektorių reguliuojančią naują (Rusijos redakcija) chartiją, ar reikalaus likti prie seno ir liberalesnio varianto? Į tai aptakūs J.Solanos teiginiai - kad abiejų pusių bendras tikslas turėtų būti skaidrus, nieko nediskriminuojantis bendrabūvis, nes energetika yra toji sritis, kurioje kaip buvo priklausomybė vienų nuo kitų, taip ir išliksianti ateityje. Rusija yra ir bus Europos Sąjungai pagrindinis energijos išteklių teikėjas, kuris jau šiuo metu ES teikia 25 procentus sunaudojamų dujų ir naftos (Lietuvai šie skaičiai lygūs 100 proc., kai kalbama apie dujas, daugiau alternatyvų turima naftos atveju). Čia viskas, apie ką kalba J.Solana, yra tikslu ir objektyvu.
Toliau - įdomiau. „Ar nemanote, kad „senosios“ Europos interesas būtų paveikti Rytų Europos valstybes, kad šių požiūris į partnerystę su Rusija atitiktų Vakarų Europos požiūrį?“ Ir ką gi į tai atsako mielasis ES saugumo ir gynybos politikos koordinatorius?
„Kiekviena ES valstybė turi savo dvišalius santykius su Maskva, kuriuos lemia individualūs interesai ir unikalūs istoriniai santykiai“, - atsako J.Solana, žinoma, papildomai pažerdamas dar kelis sakinius (diplomatinės tuščiažodystės pavyzdys) apie tai, kad būtų klaidinga manyti, kad senųjų ir naujųjų ES valstybių požiūris į Maskvą yra kitoks, kad užsienio politikoje ES visada veikia tik turėdama visų valstybių narių sutikimą. Kaip čia neprisiminus Vokietijos-Rusijos dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Ar JAV prezidento patikinimo, kad Lietuvos priešas bus ir Amerikos priešas.
Visi gausiai cituoti pareiškimai apie bendrą Europos politiką, tonų tonos eurobiurokratų pareiškimų, rezoliucijų, rekomendacijų ir kitokio popierinio šlamšto tampa beždžionių „kova“ su smaugliu. Prisiminus tai, kad vis garsiau kalbama, esą kadenciją baigiantis Rusijos prezidentas jau numatęs, ką veikti. Visagalis „Gazprom“ jau laukia V.Putino.