Kurie krikščionys iš tiesų žino Kristaus laimės receptą? Nuėję į vieną krikščionių susibūrimo vietą, matome: laimė, atrodo, spinduliuoja. Skamba linksma muzika, visi džiūgauja, rankos iškeltos, kai kas net apsiverkęs iš laimės. Ateiname į kitą: tikintieji susikaupę, tylūs, sutartinai išpildantys ritualą.
Ar šie krikščionys irgi laimingi? Juk į šią šventovę jie irgi susirinko prašyti iš laimės Kristaus.
Matyt teisinga būtų nesileisti į konfesinių skirtumų nagrinėjimą. Tikslas nėra šis. Mano, o matyt ir jūsų tikslas, mieli skaitytojai, yra apmąstyti ir įsibūti į Dievo Žodį:
“Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“ (Lk 6,17-22).
Palaima yra laimės būsena. Čia Kristus skelbia žmonėms krikščioniškosios laimės pažadą. Tačiau pastebėkime, kad Dievas kreipiasi ne į visus žmones, bet į tik su juo būti ir Jį sekti apsisprendusius mokinius.
Tai kokia gi ta mokinių laimė? Vargas, neapykanta, paniekinimas dėl Kristaus vardo?! Visa tai – džiaugsmo priežastis? Nejaugi vargas ir yra Dievo palaima? Kam reikalingas toks krikščioniškosios “laimės” receptas?
Nepaisant akivaizdžių nesutapimų su masių laimės lūkesčiu (kuris rėkte rėkia iš žurnalų apie “Žmones”, televizinių ir kitokių “realių” bei “masinės” laimės šou) religija iš principo, krikščionybė ir ta pati masėms atrodanti nuobodi katalikybė išlieka itin populiari ir daugeliui (ne visiems) reikalinga.
Žmonės visgi masiškai nesusivilioja, bent jau šiais laikais, jiems brukama iliuzine laime. Mano laimė yra pirmiausiai tai, kas išlieka kaip mano gėris; dabar ir visuomet. Tad laimė pirmiausiai yra tiesa apie mane ir mus, tiesa apie žmoniją ir ją sukūrusį Dievą, tiesa apie žmonijos išdavystę ir Dievo meilės žmonijai įsikūnijimą.
Krikščioniška laimė prasideda akistata su Tiesa. O tiesa yra skaudi – žmonija išsižadėjo Dievo ir paskendo mirties niekybės liūne. Tiesą matome subjaurotame ir apspjaudytame Meilės veide: “Štai žmogus”, - rodo į sužalotą dievažmogį Jėzų Kristų žmonių teisėjas ir valdžios įkūnytojas Pilotas.
Šis Kristus prisiėmė žmonijos prakeikimą. Ir štai - žmonės Jame pamato išdavystės subjaurotą žmogiškąją prigimtį. Panašumo į Dievą ir, todėl, bendrystės su Dievu palaimą pakeitė vienatvės prakeikimas ir neišvengiamai nesiliaujantys “laimių”, kurios tik subjauroja sielą, paieška.
Tačiau žmonijos nuopuolio Tiesa atsiskleidžia Kūrėjo pasišventusioje meilėje. Štai - žmogus, įsikūnijęs Dievas, tapo prakeikimu už daugelį ir parodė mums, kas yra Tiesa. Nukryžiuotasis - ne tik žmonijos prakeikimas, išviešintas ant Kryžiaus; bet ir Dievo meilės žmonijai atskleistis.
Tiesa, vadinasi, yra mūsų prakeikimas, atskleidžiantis palaimingos Meilės vartus. Tad laimė yra Tiesa, kuri kabo ant Kryžiaus. Nes Kryžius gimdo Prisikėlimą.
“Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis” (1 Kor 15,12-20, antras skaitinys).
Kokia yra laimė - patirti Tiesą! Skaudžią - dėl senos žmonijos mirties, džiugią - dėl naujo žmogaus Prisikėlimo. Ant Kristaus kryžiaus miršta nelaimė ir atsiveria dangiška laimė. Nukryžiuotasis yra palaima, kurioje akivaizdžiai pasimato mūsų prakeikimas, o tuo pačiu ir atsiveria palaimos šaltinis. Tiesa apie žmonijos niekybę Jo meilės aukoje atgimsta tiesa apie amžinąją palaimą.
Taigi dabar nuoširdžiai paklauskime: kas nori patirti savo paties mirties liudijimą? Būtent už žmonijos mirties tiesos atskleistį Kryžiaus šviesoje “linksmai ir gerai” mirštantieji todėl ir nekenčia krikščionių, kurie liudija jų “gyvenimo” iliuzijos melą ir mirtingumą. Nepamirškime, kad blogyje įkalinta žmonijos savimonė desperatiškai nekenčia Tiesos apie išganymą iš dvasinės bei fizinės mirties gniaužtų.
Dievo išsižadėjimu sužalota žmonijos prigimtis net sunkiai suvokia šio išganymo galimybę. Iliuzinio egocentrizmo kalėjimo kamera, kurios sienos yra nukabinėtos fasadinės laimės plakatais, yra tapusi mūsų būties ir buvimo norma. (Šiuolaikinė, vertybinius pagrindus išsižadanti demokratija yra tokios laimės pagrindu susivienijusių piliečių savivalda. Fasadine laime save tenkinanti ir savimi patenkinta, visaip garbstoma “piliečių visuomenė” tiesiogine prasme save žudo abortais, eutanzijomis, amoralumu, dusina prezervatyvais, nevaisingumu, nevalingumu, dvasine impotencija).
Palaima yra tai, kad per Kristaus mūsų Viešpaties mirtį ir prisikėlimą esame išvaduoti iš egocentrizmo kalėjimo. Išsivadavimas yra vargingos būties skausmingas sunykimas. Deja, šiam vyksmui prieštarauja ne tik mūsų vidiniai egocentristiniai įpročiai, bet ir aplinka, kuri nekenčia šviesos, naikinančios su savo tamsa susitapatinusį mane.
Na ir kas, kad šliaužioju po iliuzinį mėšlą, vis ieškantis maisto papildų savo mylimajam “aš”. “My preciousssssss” (“Mano brangusis”), - šnypščia nužmogėjęs žiedų arba pasaulio, valdovu susigundęs tapti Smigolas (personažas iš Tolkino knygos “Žiedų valdovas”). Tai – prakeikimas.
Palaima gi yra nestoti į nužmogėjimo kelią, į kurį kviečia laisvai pasirinkto prakeikimo nedorybė. Palaima yra būti laisvam Tiesoje, kuri per Kryžių išlaisvina mus iš šėtoniškos priklausomybės tamsai. Kaip tie hobitai, mažiausi iš mažiausiųjų. Jie buvo palaiminti dėl savo mažumo, netgi naivumo.
Tačiau tik jie, blogio jėgų nekenčiami ir persekiojami, sugebėjo nešti visos žmonijios viltį. Vienas po kito nuo susidievinimo pagundos krito “geriečiai”. Jų širdys matyt irgi garbstė savo žmogiškąjį “gerumą”, pvz., pilietiškumą. O mažutėlių širdys, pažįstančios tik savo menkumą, pasaulio priešiškumą ir Kryžiaus išmintį, lyg maldos ereliai pakilo link Dievo palaimos šaltinių, tekančių iš prakeikimo ir neapykantos ieties perverto Kristaus šono.
Vidurio nėra. Gyvename tarp saldžios prakeikimo iliuzijos ir skaudžios, bet palaimingos ir išganomos Tiesos:
“VIEŠPATS taip kalbėjo: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo VIEŠPATIES nusigręžia. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skursta sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.
Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki, kurio viltis yra tik VIEŠPATS. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja” (Jer 17,5-8, pirmas skaitinys).
Laikas apsipręsti.