Knyga gimė iš čigono dainų
Realybės šou „Kelias į žvaigždes 2“ dalyvis panevėžietis 19-metis Radžis Aleksandrovičius tapo Biržuose gyvenančio 69 metų Benedikto Medvedevo mūza.
B.Medvedevas, pakerėtas Radžio talento ir asmeninio žavesio, per keturis mėnesius, kol vyko televizijos realybės šou, parašė šimto lapų knygą, į kurią sudėjo 450 satyrinių posmų.
Kiekvienas ketureilis prasideda dabar Lietuvoje gerai žinoma fraze „ką daryt?“ Tai žodžiai iš garsiosios Radžio atliekamos dainos.
B.Medvedevo satyros, dedikuotos Radžiui, netrukus pateks į leidyklą. Tai bus jau dešimtoji biržiečio poeto knyga.
Pagerbtas vaikinas džiaugsmo nerodė
Vos parašęs savo posmus, tvarkingai juos kompiuteriu išspausdinęs ir parengęs knygos maketą, B.Medvedevas kūrinį nuvežė parodyti Radžiui.
Realybės šou žiūrovų numylėtinis pasklaidė satyrų primargintus lapus, kiek paskaitinėjo ir nusišypsojęs kūrinį atidavė autoriui.
Solidaus amžiaus vyras televizijoje išgarsėjusiam jaunuoliui paaiškino, kad pirmame knygos lape nori įdėti tekstą su paaiškinimu, kodėl visi posmai prasideda žodžiais „ką daryt?“, ir kad knyga dedikuojama jam, Radžiui.
Pasak B.Medvedevo, Radžis tam neprieštaravo, tačiau ir didelio džiaugsmo ar nustebimo neparodė.
„Jis labai malonus ir paprastas vaikinas“, – susitikimu su jauna televizijos žvaigžde džiaugėsi biržietis.
Sumanė aprašyti ir Radžio vaikystę
Satyrų kūrėjas B.Medvedevas kreipėsi ir į Radžio globėją panevėžietę Vidą Minevičienę. Poetas moters paprašė, kad ši parašytų kelias eilutes apie Radžio vaikystę, papasakotų, kaip jis augo, ką mėgo, kokio charakterio buvo.
B.Medvedevas sakė įsivaizduojąs, kad kitame puslapyje po dedikacijos visai šauniai atrodytų ir skaitytojams būtų įdomus toks tekstas. Tačiau Radžio globėja rašyti nepanoro.
Satyrikas nenusiminė – rado kitą išeitį. Į savo knygą biržietis žada sudėti citatas iš spaudoje spausdintų straipsnių, kuriuose pasakojama apie Radžį, atskleidžiama jo kilmė bei biografijos detalės.
Žmona neduoda, o uošvė duoda
B.Medvedevas yra Lietuvos nepriklausomos rašytojų sąjungos narys. Iki šiol jis jau yra išleidęs 9 satyrų knygeles. Kiekviena knyga kam nors dedikuota.
Tokiu būdu biržietis jau yra pagerbęs uošvę, žmoną, buvusios darbavietės vadovą, kolūkio pirmininką ir kitus.
Kodėl B.Medvedevas vieną savo knygą dedikavo uošvei? Juk dažnai šie giminystės saitai vyrams nekelia didelio džiaugsmo.
„O, mano uošvė labai gera. Šiaip jau aš negeriu, bet kartais visko būna. Tada žmona pikta, nė cento pagirioms neduoda. O uošvė duoda, žmonai nematant į kišenę taip reikalingą kapeiką įkiša. Kaip nemylėsi tokio žmogaus“, – šmaikštauja satyrų kūrėjas.
Senus eilėraščius sunaikino
Knygą žmonai B.Medvedevas sako paskyręs iš didelės meilės, jiedu kartu jau daugiau nei keturi dešimtmečiai. Be to, žmona prisideda prie kūrybos – kompiuteriu perspausdina jo rankraščius.
Vienuolika metų už vyrą jaunesnė 58 metų Ona Medvedeva kompiuteriu išmoko dirbti tik dėl vyro kūrybos. Kol sutuoktinis viena po kitos neleido knygų, ilgus metus statybose dirbusiai moteriai moderni technika visai nerūpėjo.
B.Medvedevas literatūros mokslų niekados nekrimto, jis nuo jaunų dienų, kaip ir žmona, dirbo statybose mūrininku.
Savotiškas eiles biržietis rašė nuo pat mokyklos laikų. Kai ką nusiųsdavo į to meto leidinius, tačiau daugumą lapų su posmais paprasčiausiai guldydavo į rašomojo stalo stalčių. Kas keleri metai atlikdavo savo raštų reviziją, išmesdavo pasenusius posmus.
„Jie juk nebūtų dabar įdomūs. Rašydavau apie tai, kas tuo metu vyksta, o dabar viskas praėjo, kas beatsimins ten paminėtus dalykus? Reikia žiūrėti į priekį, nestovėti vietoje ir nesidairyti atgal“, – dėl barbariško elgesio su savo kūriniais teisinosi vyriškis.
Mano kuriąs aštrią satyrą
Apie literatūrinę savo kūrybos vertę autorius nelinkęs diskutuoti, sako, kad skaitytojas pats nuspręs, ko vertos jo knygos. B.Medvedevo manymu, jo ketureiliai yra ne humoras, o gryna aštri satyra.
To, ką parašo, biržietis nei pažįstamiems, nei giminėms garsiai neskaito. „Kam čia beskaitysi, visi giminės išmirę“, – paaiškina kūrėjas.
Atskirai gyvenantys sūnus ir dvi dukros į tėvo rašymus žiūri atlaidžiai, nei labai domisi, ką pensininkas eiliuoja, nei kritikuoja ar giria.
Tiesa, viena dukra rauko nosį ir pataria rašyti gražiau. Jai nepatinka per daug stačiokiškos tėvo eilės.
„Et, meluoja mūsų presa,/ji net šūde mato mėsą“, „Dejuoja: putė neželia,/prisiglausk prie ąžuolo“, „Gėrė viagrą... Ir tyla./Reikės grabo su skyle“, – tai ištraukos iš naujausios satyriko knygos, dedikuotos Radžiui.
Čia yra ir politinių aktualijų: „Durnių laivas, Durniškės, /tai juk Seimas, Turniškės“, „Valstybė nekrūpčiotų, jei biurokratinės rupūžės iš kabinetų į balas švyst“, „Žada Vytautas ir Algis, /O mes norime pavalgyt./Duonos dalgiais teks prašyt“, „Kartais ir agurko sėkla /Iškelia Olimpan vėplą“, „Daug priviso aferistų, /Skūrlupystė išsivystė“, „Mūs seimūnai angelai. Piktžoliniai augalai“.
Satyrų autorius šypsosi, kad pakankamai dėmesio parodė ir moterims: „Laima šoka – grindys dreba, /Alma šoka – dantys kleba“, „Prasigėrusiai padraikai/verčias ant galvos padalkos./Vėl debilus teks gimdyt“, „Išaugo jau gana tvirta /tautos naikintojų karta./Mes turim Lietuvą pagirti,/gamintoja prekeive virto. /Tarp kojų prekė... Galit pirkti“.
Neklauso varomas į alaus barą
Paklausta, ką mano apie vyro eiles, O.Medvedeva tiesiai šviesiai išdrožia: „Negražiai jis rašo, bjauriai rašo. Aš sakau jam: geriau tu eik į alaus barą, o ne rašyk. Bet jis neina, vis tiek rašo. Tie jo rašymai mane užknisa juodai“.
Sutuoktinė prisimena, kad anksčiau vyro rašliavos nebuvusios tokios „neskanios“ – pasitaikydavo posmų ir apie meilę, ir šiaip romantiškų vaizdelių.
„Kai reikia dirbti, jis eina rašyt, kai sakai ką – negirdi, tik galvą linksi. Dukros mokytoja kartą klausia: ar jis toks yra, ar apsimeta? Sakau: jis žeme eina, bet debesis mato“, – gyvenimo su kūrėju ypatumus pasakoja moteriškė.
Dėl tokių žmonos žodžių B.Medvedevas nė kiek neįsižeidžia. Atvirkščiai. Žmonos išraiškingai išsakytus karčius priekaištus sudeda į ketureilius.
„Ji ir pati galėtų eiliuoti, va, paklausykite, kaip gražiai kalba“, – alyvos į ugnį pila satyrikas.
Vairuoti trukdo dailios kojos
Vyras prisipažįsta, kad be žmonos pagalbos jaustųsi prastai, gal net tiek nesukurtų. Sutuoktinė jam yra ne tik ištikima sekretorė, bet ir vairuotoja. Kai pora darda į kitą miestą, prie vairo sėda ne vyras, o žmona.
„O man dairytis reikia, kūrybinio įkvėpimo ieškoti“, – tokį šeimos darbų pasiskirstymą paaiškina B.Medvedevas.
Jis neslepia, kad kartais akys įsminga į dailias jauniklių kojas, į trumpučius sijonus, tie dalykai baisiai trukdo vairuoti, tad saugiau, kai transporto priemonę valdo žmona.
Nors vyro sueiliuoti posmai O.Medvedevai ir atrodo šiurkštūs, ji juos visus kantriai perspausdina kompiuteriu.
Kai B.Medvedevas parašė paskutiniąją knygą, sutuoktiniai nebeprašė maketuotojų pagalbos – pramokusi kompiuterinių gudrybių O.Medvedeva maketavimo darbus atliko pati.
Radžiui dedikuotą leidinį O.Medvedeva irgi pati parengė spaudai.