Konstitucinio teismo sprendimą JAV lietuviai sutiko kaip antausį

Lapkričio 13-osios Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas, kuriame dvigubos pilietybės įteisinimas įvardintas kaip neatitinkantis Konstitucijos, pribloškė užsienio lietuvius ir privertė juos gūžčioti pečiais, kodėl nedidelė valstybė nori atsikratyti ir taip negausiais savo piliečiais, ypač vadinamaisiais ekonominiais emigrantais.

Svetimose šalyse jie savo vaikus leidžia į lietuviškas šeštadienines mokyklas, sunkiai dirba, kad galėtų suteikti geresnį gyvenimą sau ir savo atžaloms bei planuoja sugrįžti į tėvynę bent jau išleisti sąžiningai užsienyje uždirbtos pensijos, iš Lietuvos valdžios neprašydami jokios paramos ar pagalbos.

Tačiau ši problema paliečia daug daugiau žmonių nei po Nepriklausomybės atkūrimo svetur laimės ieškoti išvykusius tautiečius. Jungtinėse Valstijose gyvena nemažai antros ar net trečios kartos lietuvių palikuonių, kurie, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, neturėjo daug vilčių ar galimybių domėtis savo lietuviškomis šaknimis.

Mūsų šaliai išsivadavus iš politinės priklausomybės bei gerėjant ekonominei būklei, vis daugiau jų atsigręžia į savo protėvių gimtinę. Dar prieš pusmetį pagal savo kilmę jie galėjo predentuoti į Lietuvos pilietybę, o dabar tenka prašytis leidimų dirbti Lietuvoje.

Pasak Lietuvos Generalinio konsulato Čikagoje konsulės Irenos Strumilienės, KT sprendimas JAV sukėlė tikrą audrą. Pareigūnės teigimu, skambučių į konsulatą padaugėjo kelis kartus, žmonės susirūpinę ir nusivylę. Parašyta nemažai laiškų į Prezidentūrą, laukiama prie Vyriausybės sudarytos atitinkamos komisijos sprendimo.

Ina Stankevičienė į JAV atvyko, kaip pati sako, tarsi atsitiktinai. ,,Niekada negalvojau emigruoti”, – tvirtino Lemonto mieste netoli Čikagos gyvenanti ir maketuotoja dirbanti 40 metų moteris.

I. Stankevičienė turėjo giminių JAV, su kuriais susirašinėjo. Kai giminaičiai Floridoje pakvietė apsilankyti, ji ėmė svarstyti tokią galimybę. ,,Iš pradžių kūriau planus, skaičiavau pinigus, kaip smagu būtų mėnesį su dukra praleisti prie vandenyno po palmėmis”, – pasakojo viena dukrą auginusi mama.

Netrukus I. Stankevičienė suprato, jog žmogus su jos finansine padėtimi bei nepilnamete dukra turi mažai galimybių gauti JAV vizą, net jeigu tik trumpam norėtų aplankyti giminaičius Amerikoje: ,,Kaina, kurią turi sumokėti visi vizos prašytojai – taip pat nemaža; už galimybę bent pamėginti gauti turistinę viza dviem asmenims – pusė tuomečio mano mėnesio atlyginimo”.

Todėl moteris nutarė pamėginti kitą būdą - ji užpildė,,žaliosios kortelės” loterijos anketą. Gavusi atsakymą, kad laimėjo loterijoje, I. Stankevičienė sako per daug neapsidžiaugusi: ,,Iš pradžių ištiko šokas, – apibūdino savo būseną vėliau išvykti pasiryžusi vieniša mama. – Draugų sveikinimai ir giminaičių iš Floridos pažadai metams man ir dukrai suteikti pastogę, padėti susirasti darbą privertė pakelti ,,žalios kortelės” popierius ir atidžiai įsiskaityti – tai juk galimybė bent trumpam ištrūkti iš tos košmariškos buities, kai dirbdama valstybinėje įstaigoje vos sugebi išlaikyti iš tėvų paveldėtą nedideli namelį, taupai šilumą, elektrą, vandenį… Viliojo ir galimybė dukrai metus pasimokyti Amerikoje. Taip ir prasidėjo kelionė. Tiesa, Floridą po kurio laiko teko iškeisti į Čikagą”.

I.Stankevičienė į JAV atvyko su dukra Laura, tačiau ši vėliau grįžo tęsti mokslų vidurinėje mokykloje Lietuvoje.

,,Mane visąlaik traukė į Lietuvą, todėl grįžau mokytis atgal, – ­savo pasirinkimo motyvus aiškino aštuoniolikametė Laura. – Amerikos mokyklos man nepatiko, gerai buvo nebent tai, kad mokytojai labai stengiasi padėti. Bet man Lietuvoje mokytis buvo daug mieliau”.

Laura, kaip ir jos mama, turėjo žaliąją kortą, tad galėjo nekliudoma keliauti tarp Lietuvos ir JAV. Vis dėlto praėjusį rudenį mergina apsisprendė bent jau kuriam laikui apsistoti Čikagoje ir čia baigti vidurinę mokyklą: ,,Buvo minčių tęsti mokslus ir Lietuvoje, bet Lietuvoje universitetai nėra labai geri, nors vidurinės mokyklos ir stiprios”.

Dar nebaigusi vidurinės mokyklos JAV, puikiais pažymiais besimokanti L. Stankevičiūtė įstojo į vieną Čikagos aukštųjų mokyklų studijuoti verslo vadybos. Merginai greičiausiai pavyks gauti paramą studijoms iš JAV biudžeto lėšų bei privataus universiteto fondų. Tačiau jos žaliosios kortos galiojimas pasibaigs vos įgijus bakalauro laipsnį.

Daug kas nežino, jog žalioji korta negarantuoja legalaus statuso JAV visą gyvenimą. Nors jos oficialiai ir vadinamos nuolatinio gyventojo statuso pažymėjimais, žaliosios kortelės visuomet turi galiojimo terminą. Kuo ilgiau užsienietis praleidžia kaip žaliosios kortelės turėtojas, tuo sunkiau tampa ją prasitęsti.

Amerikos valdžia tikisi užsienietį, kuris gyvena, dirba, sąžininkai moka mokesčius ir nedaro nusikaltimų, priversti pradėti natūralizacijos procesą – prašyti suteikti JAV pilietybę.

Visai kitokia situacija yra tų užsieniečių, kurie susituokia su JAV piliečiu. Jie turi galimybę JAV pilietybę gauti dar greičiau, tačiau to padaryti neprivalo. Taip pat jie nesusiduria su problema, kad vieną kartą žalioji kortelė gali būti nepratęsta.

Kalbintas Čikagos priemiestyje gyvenantis 52 metų graikas Dimitris Fossesas sakė, kad jis Graikijos pilietybės nenori atsisakyti dėl patriotinių paskatų, nors jo gimtoji šalis ir toleruoja dvigubą pilietybę. Kadangi jo žmona amerikietė, jam nėra jokių kliūčių pratęsinėti žaliąją kortą nors ir visą gyvenimą, ir niekuomet netapti JAV piliečiu.

Galimybė prašyti JAV pilietybės Laurai ir jos mamai atsiras šią vasarą. Tapusi JAV piliete, Laura įgytų daugiau teisių šioje šalyje, nei būdama užsieniete su žalia korta. Jai bus lengviau gauti finansavimą tolesnėms studijoms, be to, nereikės baimintis, kad biurokratai vieną kartą paprasčiausiai gali nepratęsti legalaus statuso galiojimo.

Tačiau I. Stankevičienė ir jos dukra šiuo metu pasimetusios. ,,Šandien aš jau vienodai jaučiuosi skolinga ir Lietuvai, ir JAV už suteiktas galimybes. Todėl į klausimą, ,,ką darysite”, atsakymo dar nežinau”, – svarstė I. Stankevičienė.

Po Lietuvos KT sprendimo bet koks Lietuvos pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, laikomas netekusiu LR pilietybės. Tiesa, šis KT sprendimas, kaip ir kiti įstatymai, netaikomas atgaline tvarka. Taigi visi lietuviai, kurie JAV pilietybę įgijo prieš KT sprendimą, ir toliau išlaikys abi pilietybes.

Tai sukuria atskirtį tarp tų pačių ekonominių emigrantų. Vieni ir toliau galės būti dviejų valstybių piliečiais, kitiems teks susidurti su sunkiu pasirinkimu.

Ir Laurai, ir jos mamai galimybė prarasti Lietuvos pasą vien todėl, kad jos įgis JAV pilietybę, atrodo absurdiška: ,,Tikra nesąmonė versti pasirinkti JAV arba Lietuvos pilietybę žmones, kurie yra gimę Lietuvoje ir puikiausiai kalba, rašo lietuviškai. Turiu viltį, kad Lietuvos valdžia susivoks, jog toks įstatymas nėra labai geras būdas spręsti problemas. Juk taip bus užkirstas kelias daugeliui lietuvių sugrįžti”, – piktinosi Lietuvos valdžios nerangumu šiuo klausimu L. Stankevičiūtė.

Nors Laura tik kitą rudenį pradės studijuoti JAV universitete, ji planuoja po mokslų grįžti jei ne į Lietuvą, tai bent į Europą, iš kur ji galėtų būti naudinga savo tėvynei.

Mergina nesuvokia, kaip galima ekonominius emigrantus ar tiesiog žmones, kurie naudojasi laisvame pasaulyje įprastomis galimybėmis keliauti ir įgyti žinių bei patirties užsienyje, kaltinti patriotizmo stoka: ,,Keistas pasakymas – ,,nepatriotas, nes į užsienį išvažiavo”. Kai kurie užsienyje esantys lietuviai daugiau naudingo Lietuvai padaro nei gyvenantys Lietuvoje... Vien egzistuodamas Lietuvoje negali vadintis patriotu”, – dėstė Laura.

Jos mama taip pat kategoriškai atmetė neretai užsienyje gyvenantiems lietuviams metamus kaltinimus, neva jie begėdiškai naudojasi nemokamos medicinos paslaugomis Lietuvoje ar tikisi kokių nors kitų lengvatų priebėgomis grįždami į tėvynę.

,,Jau prieš 6-7 metus Lietuvos poliklinikos registratūrose buvo reikalaujama paso ir socialinio draudimo pažymėjimo, įrodančio, kad tu dirbi Lietuvoje. Tautiečiai, grįžę iš užsienio, naudojasi tik privačiomis medicinos paslaugomis. Ir dėl to tik geriau gyvena Lietuvos medikai; galbūt paskutiniai daktarai iš Lietuvos neišbėgios dėl mažų atlyginimų”, – kalbėjo I. Stankevičienė

Šiai pašnekovės nuomonei pritarė ir jos draugė Aušrinė Marozienė, į JAV atvykusi taip pat su žalia korta: ,,Buvome apsilankę Lietuvoje, bet medicinos paslaugomis nė vienas iš viso nesinaudojome. Gyvenant už jūrų marių, atvykus į Lietuvą nelieka laiko užsiimti gydymusi”.

Finansininke JAV dirbanti 46 metų A. Marozienė pabrėžė, kad jos išvykimo į Ameriką motyvai buvo tik ekonominiai. Ji taip pat tikėjosi geresnio gyvenimo dukrai, kurios svajonė buvo studijuoti architektūrą: ,,Su tokia profesija Lietuvoje būtų išties nepyragai”.

Žinia apie KT sprendimą A. Marozienės šeimą užklupo pačiu blogiausiu metu – jie buvo ką tik išlaikę JAV pilietybės egzaminą. Marozų šeima po ilgų svarstymų, pasirinko JAV pilietybę, nors ir žinojo, kad pagal KT sprendimą neteks Lietuvos pilietybės.

Moteris tikisi, kad Lietuvos valdžia išspręs jų ir tūkstančių kitų panašioje situacijoje atsidūrusių užsienio lietuvių problemą jų naudai – t.y. leis turėti du pasus. ,,Dviguba pilietybė užtikrintų ne tik senolių sugrįžimą namo su užsienietiškomis, bent jau šiuo metu kur kas didesnėmis nei Lietuvoje, pensijomis, bet ir jaunosios kartos verslo planų perspektyvas tėvynėje”, – vylėsi A. Marozienė.

Panašioje situacijoje atsidūrė ir kita Čikagos lietuvė, nenorėjusi, kad būtų skelbiama jos pavardė, 38 metų Aušra G.B. Kartu su šeima į JAV ji atvyko dar 1994 metais. Abu jos sūnūs gimė JAV ir automatiškai tapo JAV piliečiais. Moteris teigia nuolat galvojusi, kad reikėtų ,,susitvarkyti popierius” ir gauti savo 4 ir 6 metų sūnums Lietuvos pilietybę.

Tačiau įvairiais darbais užsiėmusi Aušros G. B. šeima vis atidėliojo šį reikalą. Moteris teigė maniusi, kad ne formalumuose visa esmė, nors ir planavo, radusi laisvą minutę, užpildyti reikiamus dokumentus vaikų pilietybei gauti: ,,Nė vienai akimirkai nenustojau savęs laikyti lietuve. Mūsų vaikai lanko lietuvišką šeštadieninę mokyklą, nes jie yra ir bus auginami lietuviškai. Neįsivaizduoju, kaip jiems kada nors turėčiau paaiškinti, kad jie turi pasirinkti visam gyvenimui šalį, kurioje jie privalo gyventi”.

Daugiau nei dešimtmetį Amerikoje gyvenanti moteris tvirtino niekuomet nesutikusi tokio žmogaus, kuris būtų tvirtai apsisprendęs niekuomet negrįžti į Lietuvą: ,,Visiems tai buvo tik laiko klausimas”.

Moteriai skaudu, kai kas nors priekaištauja, neva pasirinkimas – viena pilietybė ar kita – turėtų būti lengvas, jei esi tikras patriotas: ,,Apsispręsti staiga ir grįžti, vadinasi, atsisakyti čia sunkiai uždirbtų pensijų, lengvatų. Ar mus, praradusius visas finansines garantijas ir grįžusius tik Lietuvos piliečiais lietuvius visi tie garsiai šaukiantys ,,Lietuvos patriotai” priims išskėstomis rankomis ir išlaikys mus iš savo mokėtų mokesčių, kai prašysime pašalpų?”.

Justinui Murphy’ui nerūpi jokios pašalpos nei JAV, nei Lietuvoje. Amerikoje gimęs ir augęs prestižinio Čikagos universiteto studentas, kur vienerių metų mokslas kainuoja apie 48 tūkst. dolerių, nesiskundžia pinigų stygiumi.

Bet 21 metų J. Murphy’is taip pat asmeniškai buvo paliestas Lietuvos KT sprendimo. Greitai universitetą baigsiantis vaikinas sunerimęs, kad Lietuvos valdžios trumparegiškumas sugriaus ne tik jo asmeninius planus, bet ir pakenks Lietuvai.

J. Murphy yra 1925 m. Raseiniuose gimusios Marijos Čepaitės anūkas. 1945 m. vos 20-ies sulaukusi M. Čepaitė pasitraukė į Vakarus. Ji kurį laiką, kaip ir daugelis lietuvių, gyveno išvietintųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, kol pagaliau pasiekė JAV. Apsistojusi Niujorko valstijoje moteris ištekėjo, pagimdė dvi dukras.

Likimas susiklostė taip, kad vėliau ji nesusidūrė su lietuviais ir gyveno tipiškos amerikietės gyvenimą, nors niekuomet nepamiršo savo lietuviškų šaknų.

Po Nepriklausomybės atkūrimo moteris ėmė susirašinėti su Raseiniuose likusia gausia gimine. Tiesa, M.Čepaitė jau buvo per silpna vykti į tolimą kelionę. Tačiau vykti į senelės tėvynę pasišovė Justinas, tuo metu pagal mainų programą semestrą studijavęs Prancūzijoje.

Tada ir įvyko keistas sutapimas, kurį sunku racionaliai paaiškinti: tą patį rytą, kai J. Murphy’is nusipirko bilietą iš Paryžiaus į Vilnių, vaikinas sulaukė skambučio iš Niujorko – mirė senelė. J. Murphy’is ilgai nesvarstė, kaip elgtis. Jis nusprendė nevykti į senelės, su kuria visuomet jį siejo artimas ryšys, laidotuves, bet tęsti suplanuotą kelionę.

Raseiniuose J. Murphy’is susitiko su čia gyvenančiais giminaičiais, kurių buvo šiltai priimtas ir viešėjo kelias dienas. Vaikinas dar labiau susižavėjo Lietuva, ir nutarė būtinai čia vieną dieną sugrįžti.

Lingvistikos studijas baigiantis J. Murphy’is tikėjosi, kad kaip tik dabar atėjo laikas išpildyti savo svajonę. Įgijęs bakalauro laipsnį prestižiniame universitete, laisvai kalbantis angliškai, prancūziškai, ispaniškai bei šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, jis tikėjosi būti naudingas Lietuvai. Jis tvirtina, kad būtų per sunku apsispręsti, ar Lietuvoje norėtų praleisti visą gyvenimą, tačiau vaikinas buvo tvirtai pasiryžęs pagyventi šioje šalyje bent kelerius metus.

J.Murphy’is neseniai susisiekė su Vilniaus universiteto Anglų filologijos katedra ir pasisiūlė galįs dėstyti anglų kalbos fonetiką, kitas šios kalbos disciplinas. Jis sulaukė malonaus atsakymo, tačiau buvo įspėtas, kada atlyginimai Lietuvoje – labai maži, dėstytojai neretai dirba keliose darbovietėse.

Į tai Justinas numojo ranka: ,,Man nerūpi mažas atlyginimas – jei pinigai būtų viskas, kas man svarbu, tiesiog likčiau Amerikoje, kur laisvai kalbu šios šalies kalba, turiu gerą išsilavinimą ir galėčiau lengvai užsidirbti pakankamai pinigų. Aš noriu būti atgimstančios Lietuvos dalimi ir man labai gaila, kad Lietuva, tam tikra prasme, manęs atsisako”.

Ar jis to negalėtų padaryti neturėdamas Lietuvos pilietybės? Pasak vaikino, kaip ne ES šalies piliečiui, jam tektų susidurti su daug daugiau biurokratinių suvaržymų.

Be to, J.Murphy’is tvirtina, kad turėti lietuvišką pasą jam svarbu kaip savo paveldo įrodymą: ,,Aš norėčiau gauti Lietuvos pilietybę, nes lietuvybė yra svarbi mano tapatybės dalis. Man absoliučiai nereikia jokių lietuviško paso teikiamų privilegijų, kaip kad nemokama medicina ar nemokamas mokslas. Visus tuos dalykus ir dar daugiau aš galiu turėti JAV – šalyje, kur jaučiuosi daug saugiau ir tvirčiau”.

Paklaustas, ką apskritai mano apie KT sprendimą, kuris dvigubą pilietybę palieka tik kaip ypatingą išimtį, J. Murphy’is atsakė: ,,Tai būtų labai trumparegiška. Aš puikiai suprantu, kad nesu didžiausia įstatymų auka. Jei iš tiesų žmonėms, kurie ilgą laiką sunkiai dirbo JAV, bus neleista grįžti į savo gimtinę ir pasidžiaugti savo darbo vaisiais, drauge atsivežant uždirbtą kapitalą – tai būtų tikra tragedija.

Mano nuomone, žmonės, kurie save laiko Lietuvos patriotais, neturėtų būti verčiami rinktis tarp tėvynės ir laikinų galimybių susikurti materialinę gerovę sau ir savo šeimai. Nematau nieko smerktino, jei aš sakau esąs ir lietuvis, ir amerikietis tuo pat metu. Vyriausybė turi suvokti, kad dėl tokių įstatymų Lietuva praras daug žmonių, kuriems ši šalis labai svarbi”.