Kaip Sibiras atsirado Ukrainoje. Ką Edvardas veikė Aukštumose. Kur ir su kuo laiką leidžia moterų nemėgstantis dizaineris Petruškėnas. London Calling. Paskutinis “Paparazzi” Teismas. Kodėl mus mėgino suvilioti pagyvenęs rudo veido turtuolis. “Double Coffee”, “Double Life”. Metas tranzuoti į Karmėlavą. Antroji Emigracijos Banga mumyse. Priešistorė: Pylimėlio klubas.
Naktį iš sekmadienio į pirmadienį, prisipažinsiu, mane buvo užplūdusi Antroji Emigracijos Banga.
Iš tiesų mes lyg ir visai normaliai leidom laiką. Na, nutarėm išgerti po stiklą, kai baigėsi kinas (TAIP, ir sekmą dieną buvau kine, irgi prancūzų).
Petruška pasiplovė, tai likom trise – Indrė, Bukowskio Gerbėjas, ir aš.
Iš pradžių buvom kino bare. Aš sakiau, kad man nelabai patinka Vingio (oi, atsiprašau, Coca-Cola Plaza) aura. Sėdėjom prie staliuko netoli laiptų – retsykiais pro mus prasikošdavo savimi liguistai pasitikintys gerai įkaušę gezai (gezai – arba iš tiesų stambaus sudėjimo vyrukai, arba tokį sudėjimą tik imituojantys vyrukai).
Bet Indrė su Bukowskio Gerbėju rekomendavo man susitelkti ties mūsų staliuko aura.
Paskui nusileidom į apačią. Ten mus labai maloniai aptarnavo labai malonus padavėjas, tarkim, Edvardas.
– Jūs aiškiai karjeristas, kad taip komunikabiliai elgiatės, – rimtu veidu rėžė jam Bukowskio Gerbėjas.
– Che che che, na ką jūs, aš šiaip mėgstu bendrauti, – labai maloniai nusijuokė Edvardas.
– Norit į Aukštumas, – neatstojo Bukowskio Gerbėjas.
– Oi, aš jau buvau Aukštumose, – krestelėjo galvą Edvardas. – Nieko ten gero, žinokit. Sėdi restorane savaitę, ir lauki, kad koks ponas paliktų du šimtus litų arbatos. Čia, žinokit, geriau.
Sibiras yra Ukrainoje(pasirodo)
Vėliau Edvardas nugirdo mūsų pokalbį apie įdomaus darbo paieškas.
– Bliamba, Indre, – mėginau ją atvesti „į protą“, – o ką tu darysi, jeigu filmavimo grupė važiuos į Sibirą?
– Taigi smagu, – pradžiugo Indrė.
Edvardas, matyt, nugirdo ne viską.
– Oi, jei norit padirbėt Sibire, tai galiu pasiūlyt, nes “Čili” jau ir ten yra.
– “Čili” SIBIRE? – choru išsižiojome mes.
– Taip. Juk mūsų filialai jau atsidarė Ukrainoje.
Mus ištiko nepažaboto juoko priepuolis. Edvardas vikriai kažkuo purškaliojo stalus ir juos intensyviai valė. Aiškiai džiaugėsi, kad jo klientai tokios puikios nuotaikos. Kai atsigavom, kažkuris iš mūsų rimtai paklausė:
– O palaukit, tai Sibiras Ukrainoje?
– Ai, – atsainiai numojo rankute Edvardas, – kažkur į tą pusę vis tiek. Ir Latvijoj jau gi esam.
– Ai, jo, – uoliai pritariau jam, – buvom Rygos “Čili” ne taip seniai, prieš vieną koncertą.
– Nickas Cave’as, – britiškai ištaria Bukowskio Gerbėjas. – Ar žinote tokį? – iškilmingai klausia.
– Nu, aš ir sakau, – „nenugirdęs“ klausimo, šypsosi Edvardas. – Žinot, kaip latviškai „gyvatė“? Džiunglių šniūrs.
Banginis yra jūrų burbulis (nepatvirtintais duomenimis)
Aišku, užsikvatojom. Spėju, ne iš “bajerio”. O iš to, kad Edvardas tai pateikia kaip šmaikštų pokštą. Jis dar šilčiau nusišypsojo – pajuto įkvėpimą.
– O „banginis“ žinot kaip? Jūrų burbuls.
Mūsų beribis juokas bumbsėjo į stalą. Kai atgavau kvapą, atsikrenkščiau ir pasufleravau Edvardui dar vieną „superinį“ juokelį jo kolekcijai:
– Man tėtis sakė, kad „kirmėlė“ yra subinslieks.
Galbūt pravers jam, bendraujant su klientais.
Jis labai nuoširdžiai juokėsi. Sakė, to dar nebuvo girdėjęs.
Man asmeniškai patinka ir Latvija, ir latviai, ir Ryga, ir Jūrmala, ir latvių kalba – nežinau, kodėl turėčiau tyčiotis iš to.
Beje, kai ėjom parūkyti, Indrė puolė tampyti mane už rankos:
– Žiūrėk, žiūrėk, Ilze, ten mūsų priešas, slėpkimės.
Aš išsigandau. Maža kokių priešų būna.
Bet, kai išėjom į lauką, per didelį langą įsispoksojau į vidų, ir atpažinau.
– Ten tas dizaineris, kur moterų nekenčia?
– Jo, – su šypsena linktelėjo Indrė. – Tas, kur “fotkina”, o paskui aprašinėja.
– Petrauskas ar tai Petruškėnas kažkoks, ar ne? – stebiu jį, ir šypsausi.
– Jo, kažkoks ten.
– Ale matai, – beveik nustembu, – sėdi paną apsikabinęs. Bet kažkaip nemeiliai apsikabinęs... – mįslingai nutęsiu.
– O priešais kitas dizaineris sėdi.
– Joo... – nutęsiu aš. – Matyt, kad nešmaikštus vyrelis.
Paskutinis “Paparazzi” teismas (nei stoti, nei sėsti)
Vėliau patraukėme į Miesto pusę.
Pirmasis bandymas ramiai išgerti po stiklą (“Carlsberg”) buvo “Paparazzi”.
Aš krykštavau, kad manęs neįleis “face-control” (kiek ten eidavau, tai vis su tokiais individais, kurie mane nestabdomi prasivesdavo pro kultūringuosius apsaugos vyrukus).
Tačiau “face-control”‘o nebuvo. Apsaugos vyrukų – irgi.
Ten buvo tiesiog netradiciškai tuščia (juk ten – superinis superinių žmonių klubas, ar ne?).
Mes prisėdom, ir pradėjom Paskutinį “Paparazzi” Teismą.
Du tykūs vyrai sėdėjo prie baro mums iš dešinės.
Paskui atėjo du gerai prisitvoję vyrai ir atsisėdo prie baro mums iš kairės.
Dar vėliau neaišku iš kur išdygo – kaip Indrė vėliau pasakė – kažkoks indusas. Jis atsisėdo baro tolumoje, veidu į mus.
– Gal galit pagroti? – Bukowskio Gerbėjas ištiesė barmenei “The Clash” kompaktą „London Calling“.
– Ne, žinokit, negalime, – be mandagumo žymės veide „atsiprašė“ barmenė. Aišku, ji buvo užsiėmusi – įsijautusi maišė prabangius kokteiliukus vyrams, sėdintiems ir iš dešinės, ir iš kairės. Ir tam indusui turbūt taip pat.
– Gal galit pagroti? Žmogus gi prašo, – duetu pasipiktinom, ir reikšmingai susižvalgėm su Indre. Reikėjo, aišku, sakyti, „Žvaigždė prašo“ – tada gal nenatūrali šviesiaplaukė būtų kiek pasukusi galvelę, ir gal net – net! – būtų persigalvojusi.
Tačiau non-stop‘u malti ledą kokteiliukams yra svarbiau, nei leisti žmonėms (ir žvaigždėms) išgirsti „London Calling“.
Žodžiu, tą vakarą be žodžių nuteisėm “Paparazzi”. Už tai, kad pirmenybę teikia alkoholiui, o ne muzikai. Tačiau tai – dar ne viskas.
„Nebijokit, aš normalus“ (sako neaiškių tikslų turintis rudo veido vyras)
Kai susirinkom šalikus (kiek jų turėjom) ir išėjom į lauką, prie mūsų prilipo tas indusas. Jis visai ne indusas iš tiesų – tik gerokai įdegęs pagyvenęs vyras praretėjusiais plaukais. Aš gal tūlike buvau (arba strakaliojau prieangyje, kovodama su šalčiu) – to incidento pradžios nemačiau.
Kai įsijungiau į diskusijas, situacija buvo tokia.
Visko pertekęs diedas aiškina:
– Nu ko jūs parinatės, aš gi normalus...
– Kodėl normalus? – pakeliu antakius, ir jau imu krizenti.
– Na, aš ne menininkas, nebijokit, – jis teisinasi, bet kažkodėl nežiūri man į akis.
– O tai mes tai jau nenormalūs? – dar labiau pralinksmėju.
– Nesigilinkim, šitą, gerai? – burbteli jis, ir apima jausmas, kad su moterimis jis iš viso nemato prasmės kalbėtis. – Aš tik sakau, kad...
– Kas čia vyksta? – žiūriu į savo draugus, nes matau, kad su tuo Normaliu Ponu susišnekėti neįmanoma. Jie kažką jam sako, bet aš neįsikertu, apie ką tas “bazaras”.
– Ne, nu gi jūs menininkai, – kažkur į orą susiraukęs žiūri jis, – bet tai aš viską suprantu... Aš tik siūlau pratęsti vakarą...
– O tai iš ko jūs sprendžiat? Iš to, kaip mes apsirengę? – kelia balsą Indrė.
– Jis čia apie APSIRENGIMO STILIŲ? – užsiliepsnoju aš. – O, tai jūs stilistas... – nesijuokiu, nes man jau nebejuokinga.
Trys išsigelbėjusios sielos
– Ai, einam iš čia, – susinervinusi sako Indrė.
Bukowskio Gerbėjas mąsliai tyli. Imam iš lėto tolti per šviežiai prisnigtą gatvę. Tas diedas dar kažką burba, neva mes per jautriai reaguojam.
Aš dar pasižiūriu į jo indusiškus gaurus, lendančius iš prasegtų marškinių, ir sakau:
– Stilingasis žmogau, jums nešalta?
Jis vėl susiraukęs žiūri į orą.
– Ko norėjo tas iškrypėlis? – klausiu, kai prieinam Totorių gatvės galą.
– Pastatyti mums dar po stiklą, kad neišeitume, – atsidūsta Indrė. – Sakė, matyti, kad mes menininkai, o jis atseit turtingas, tai jam maždaug nesunku...
Aš klampoju per pusnis, ir galvoju, – vargu bau. Manau, tas rudo veido vyras galėjo turėti ir kitokių tikslų.
Liūdna galvoti, kad vyras Visavertiškumą gali pajusti tik atsainiai aiškindamas, kad jam „nesunku pastatyti menininkams“. Žinai, Dienorašti, aš tokius paprastai įtarinėju impotencija, jei jau taip atvirai. Kai žmogus taip liguistai mėgina sau (ir kitiems) kažką įrodinėti, man pakvimpa kažkokia paslėpta negalia.
”Possible” variantas: jis būtų nusiviliojęs mus kur nors, mudvi su Indre padaręs vergėmis, o Bukowskio Gerbėją išnaudojęs savo pilnavertiškumo gydymui.
Gerai, kad išėjom ir išvengėm šio nelinksmo scenarijaus varianto.
Išgėrėm kavos “Čili”, Didžiojoje g.
”Double Coffee”, Double life (išaušta metas tranzuoti į Karmėlavą)
O tada gi – TRADICIŠKAI – nuėjom į legendinę “Double Coffee” Pilies g.
– “Double Coffee”, – britiškai bumbėjau, įbrukusi veidą į šaliką, – Double Life.
Kodėl ši naktinė užeigėlė legendinė?
Ogi kaip tik joje neatmenamais (bet giliai atmintin įsirėžusiais laikais) kilo mintis važiuoti į Sodybą. Mes net prie to paties stalo atsisėdom.
Tik tąsyk nebuvo Indrės. Bet buvo senasis Šeimos Bosas (kuris vėliau pasijuto per senas tvarkyti Šeimos reikalus, ir išreiškė norą pasitraukti į Pogrindį, arba Sklepą. Todėl vėliau jis tapo Sklepiniu).
Keista – mudvi su Indre aną penktadienį nemažai kalbėjom apie tą eksperimentinę kelionę į Sodybą (ta gyvybei pavojinga ekspedicija vyko 2006 metų birželio pabaigoje). Kada nors ir tau papasakosiu detales, Dienorašti (kai apklausiu liudininkus. Nes ne viską prisimenu).
Šįkart taip pat kilo šiokia tokia Idėja, švelniai tariant. Irgi kelionės idėja. Bet šįkart niekas neketino vairuoti išgėręs, ir niekas nebūtų apkaltinęs Žvaigždės dėl padarytos avarijos.
Indrė mums pasiūlė skirsti į Liverpulį.
Žinai, Dienorašti, kas keisčiausia?
Mes trys taip užsivežėm ta mintimi, kad pradėjome derinti savo darbo (ir kitų panašių pramogų) grafikus bei tartis dėl skrydžio datos. Bukowskio Gerbėjas dar prasitarė, kad Londone būtų kur apsistoti. Žodžiu, viskas kaip sviestu patepta ir krevetėmis pabarstyta.
Iš pradžių atrodė, kad keliautume ten paūžti porai dienų. Pokalbio įkarštyje supratau, kad gal ir ne visai.
– Ne, mums reiktų padirbėti ir užsidirbti bilietams atgal, – nuramino mane Indrė.
Kas įdomiausia, ši perspektyva ir toliau atrodė labai viliojanti. Nepaisant to, kad mūsų „atostogų“ laikas svyravo nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių (o gal ir metų).
Pasakiau, kad mane riboja tik pokalbiai dėl darbo. Indrę ribojo tik dar viena greitu metu numatoma kelionė. O Bukowskio Gerbėją ribojo tik karjera.
Todėl išaušus rytui mes įnirtingai mąstėme, ar netyčia nevertėtų tranzuoti iki Karmėlavos oro uosto jau šią akimirką.
Įdomiausia
O įdomiausia yra tai, kad sėdėjau ten, žiūrėjau į tuos du žmones (į tas dvi žvaigždes – te neįsižeidžia vienintelis, nepakartojamas ir negęstantis Žvaigždė, bet man visi draugai yra žvaigždės), sėdėjau, žiūrėjau, sėdėjau, žiūrėjau, ir tik paskui supratau: aš net nekeliu sau klausimo, ar galėčiau Tai padaryti.
Galėčiau. Su tais dviem žmonėmis galėčiau. Nors lyg ir neilgai juos pažįstu*.
Bet paskui pasvarstėm vienaip. Pasvarstėm kitaip. Kad gal nereikia skubėti.
O kitą dieną dviese su Bukowskio Gerbėju net buvom pradėję kurpti Indrės sulaikymo Lietuvoje planą. Ketinom susisiekti su Bokalu ir pranešti apie pavojingą situaciją. Arba: apie slaptą polinkį į emigraciją.
Kai mumyse nušvito Loginio Mąstymo imitacija, ir supratome, kuo viskas galėjo baigtis, atsikvėpėme kiek lengviau.
-
* Gal tiesiog retai juos pamatydavau.
Nes gal tiesiog jie – Indrė ir Bukowskio Gerbėjas – nepylė su “Pylimėlio” vyrais pernelyg dažnai. Bet tai yra gerai. Kad nepylė. Nes pirmadienį ryte užsukom į Pylimėlį (po labai ilgos pertraukos), ir pamatėm Čerką. Jo veidas kažkodėl buvo įgavęs švelnų violetinį atspalvį. Man pasidarė ir baisu, ir liūdna.
Priešistorė. “Pylimėlio” klubas
Ach, Dienorašti, pupuli, jei pamiršai, kas yra Pylimėlis, galiu truputį tave apšviesti bei apšvitinti.
Šį įsimintiną bei dvasingą įrašą įrašiau tavyje, mano mylimas Metrašti, 2006 metų birželio 5 dieną.
Ką literatūros kritikai daro po stalu
Beje, daug kas tai supras tiesiogiai. Kaip ir vienas labai žymus literatūros kritikas, nepamenu, kuo tiksliai jis vardu – atrodo, Ronaldas, o pavardė prasideda raide R.
Kada nors, mylimas Dienorašti, papasakosiu, kokiais tekstais jis prabilo į mane pernai PDR‘e (Poetiniame Druskininkų Rudenyje). Nors – turbūt sunku atkurti tikrąjį dialogą. Ir aš buvau išgėrusi. Ir jis buvo ne mažiau išgėręs.
Trumpai tariant, tas garbus vyras taip išrėžė (sušvelninęs balsą):
– Aš gi žinau, kad tu su visais dulkiniesi...
Kai aš ėmiau trauktis atatupsta, jis griebė mane už parankės, ir ėmė raminti:
– Oi, na nesijaudink, čia gi normalu... Achmatova irgi su visais davėsi...
Abi mano rankos buvo užimtos – nešiau po kavos puodelį sau ir Bokalui. Negalėjau daryti staigių judesių. Spirti į tarpukojį irgi būtų buvę kažkaip neetiška ir neestetiška.
Nieko nežinau apie Achmatovos gyvenimą. Bet man atrodo keista, kad žymus literatūros kritikas Ronaldas taip stipriai susieja mane ir tave, mano mylimas Dienorašti (jis man prieš tai rašinėjo mail‘us ir suokė, kad yra mano „poezijos“ ir „dienoraščių“ gerbėjas. Kažkodėl žadėjo leisti kažkokią mano „poezijos“ knygą).
Nelabai turėjau ką atsakyti tam Ronaldui po tos jo frazės.
Jeigu mano užrašuose žodis „seksas“ nėra retas, tai natūralu. Mano draugų lūpose šis žodis irgi nėra retas. O mane juk įkvepia mano draugai.
Ir jeigu kažkas skaito mano dienoraščius, ir smaukosi po kompiuterio stalu, tai turbūt ne mano problema?
Sklandūs nesklandumai
„Juk visiems turbūt pasitaiko rytų, kai pabundi, o galvoje – švarus ir tyras vakuumas. Tik didžiulis nesiliaujantis ir abstraktus gyvenimo šlovinimas.
Tokiais rytais gali ant savo kūno aptikti kažkokių klubų antspaudų bei mėlynių, ir šiaip piešinių, ir gali neįtikėtinose vietose jausti skausmą. Paskui gali ilgai spėlioti visų šių keistų ženklų kilmę.
Gali suvokti, kad kažką pametei – paprastai vieną kitą drabužį, na, kartais mobilų ar batus. O jei mobilaus nepametei, tau gali imti skambinėti žmonės, kurie teigs, kad tave pažįsta, ir labai artimai pažįsta, nors galėsi prisiekti, kad niekada ir nieko apie juos nebuvai girdėjęs.
Savo kišenėse gali rasti daugybę raštelių, parašytų ant vienkartinių kavinės servetėlių, arba tuščių cigarečių pakelių, ant kurių šonų užrašyti mobiliųjų numeriai.
Gali rasti svetimų žiebtuvėlių, svetimų raktų, ir net – kas keisčiausia – naują gyvenimo prasmę.
Gali prabudęs rasti savo kūną nežinomoje vietoje su nežinomais žmonėmis, tačiau visur ir su visais tau bus gerai, nes jausi kaip reta stiprią vienybę su visomis gyvomis būtybėmis Žemėje. Ir galbūt ne tik Žemėje.
Bet tokių rytų tikriausiai būna tik du ar trys, na, gal dvylika per visą vieną gyvenimą.
Visi kiti rytai gali būti ne mažiau linksmi. Tiesiog ne tokie pavojingi. Tad pakelkime negazuoto mineralinio taures už nepavojingus pavojus!
Beje, sveikinu visus, vakar įstojusius į “Pylimėlio” klubą! Te nesuklaidina nežinančiųjų šisai dviprasmiškas pavadinimas, – “Pylimėlio” klubas kildinamas ne iš pylimo kaip proceso, bet iš pylimo kaip rezultato. Te nepasimiršta tai, kas jau buvo supilta, išpilta ir perpilta!
Tiesa, mes galėjome per neapdairumą ir praleisti šią tik sykį per amžių pasitaikančią progą įstoti į klubelį – mat negalėjome patikėti žodžiais žmogaus, kuris mus ten kvietė. Viskas skambėjo paprasčiausiai per gražiai.
– Taip, einam ten... Ką, jūs nežinot “Pylimėlio” klubo? Kas ten bus? Ten būsim mes... Ten bus viskio, vyno, alaus... Palaukit, tuoj prisiminsiu, ko dar... A, dar tekilos... Samanės... Ir kokteilio „Sex on the Beach“... Ten jūsų laukia blokas Barclay‘jaus... Ne, ten dirba visą parą. Ne, ne, kitos progos įstoti į šį klubą gali tekti laukti labai ilgai... Labai labai ilgai...
Ar galėjome atsispirti? Ar galėjome susilaikyti ir nenueiti į tokią paslaptingą ir svetingą vietą? Ir, turiu pasakyti, kol kas tai – geriausias naktinis klubas Sklado* skleidėjų grupuotei.“
*Skladas – tai sunkiai nusakomas reiškinys. Jis apsireiškė man, Remiui, Valančiui ir Onai. Ne, narkotikų mes nevartojome. Kada nors galėsiu priminti tau šią istoriją, Dienorašti. Arba nebūtinai.