Primityvusis patriotizmas gajus. Megztas beretes pakeitę vakarietiški galvos apdangalai
šios kūno dalies turinio pakeisti negali, nes dalis visuomenės nori žinoti ir matyti tik tai,
ką nori. Turbūt teisus buvo profesorius E.Aleksandravičius, teigdamas, jog įvykiai tampa
istorija tik tuomet, kai apie juos knygas parašo kita karta.
Artėjanti Vasario 16-oji yra puiki proga padiskutuoti apie primityvaus patriotizmo
reiškinį, kuris, mano manymu, visuomenei žalingas, nes grasina mūsų sąmoningumą
nublokšti į inkvizicijos laikus.
Kalbant apie Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį, povandeninių uolų nemažai. Tuo ir
pavojingas primityvusis patriotizmas, kuriam, skirtingai nuo istorikų, neatsakytų
klausimų nėra, o natūralus demitologizavimo procesas regisi ideologine diversija ir
kiekvienam drįsusiam užduoti nepatogų klausimą yra paruošti paranoidiniai kaltinimai
antivalstybiniu mąstymu ar užsakymų iš Rytų vykdymu. Tai ydinga aplinka, kurioje
vyrauja selektyvus požiūris į praeitį.
Partizaninis karas Lietuvoje – unikalus reiškinys, vertas visapusiško tyrinėjimo ir
nusikalstume istorijai, jeigu praleistume galimybę į ginkluotą rezistenciją pažvelgti
išsamiau, pabandyti kiek galima giliau suvokti tuomet vykusius procesus, jų priežastis ir
pasekmes. Infantiliškai heroiški pasakojimai sumenkina pačią rezistenciją kaip kraupią
pasirinkimo dilemą ir asmeninę dramą.
Apmaudu, jog pamirštama, kad istorija tai - moralinių apsisprendimų mūšio laukas.
Reikia pabandyti suvokti kraštutines, ribines būsenas ir tuomet bandyti atsakyti į
klausimą, už kurį „primityvusis patriotas“ kuria inkvizicijos laužą.
Sunkiai suvokiamas siekis (o gal nesugebėjimas suprasti) supaprastinti unikalų Lietuvos
istorijos reiškinį, kurį tik dabar atranda ir pradeda nagrinėti Europos istorikai. Bet
primityvaus patriotizmo šalininkai nuoširdžiai piktinasi tuo, jog istorikai drįsta
nacionalinio transliuotojo eteryje dalytis savo pamąstymais beigi versijomis ir teršia tyras
jaunimo sielas prielaidomis esą partizaninis karas galėjo ir nebūti toks skaidrus. O gal
būtų geriau, jei šiai istorinei medžiagai bei faktams būtų pritaikytas grifas „visiškai
slaptai“ ir dar viena karta papildytų primityviųjų patriotų gretas, kurių pilietiškumas
pasireiškia laisvadieniu Vasario 16-ąją?
Faktas, jog duomenys apie tai, kad partizanai yra atsakingi už civilių gyventojų žudymą
(to neneigia nė vienas istorikas) gali sukelti tam tikros visuomenės dalies nerimą arba
abejones apie šaltinių patikimumą ar komentatorių kompetenciją. Tačiau tai yra faktas,
kuris, pateikus jį laikmečio kontekste, niekuo negresia partizaninės kovos teisėtumo ir jos
dalyvių vertinimui. Maža to, tai atskleidžia situacijos įvairialypiškumą.
Bet koks karas, o šiuo atveju tai buvo karas tikrąja to žodžio prasme, lemia, kad yra žuvę,
yra šešėliai ir yra smurtas. Bet kuriuo atveju, ginkluota kova be smurtinių metodų
taikymo nebūtų ginkluota kova.
Karas iš principo yra bjaurus dalykas ir jame, be abejonės, gali atsirasti šešėlių, bet kovą
vertiname pagal tikslus, o pokario partizanų atveju jie - nekvestionuojami. Susvyruoti gali
tik paviršutiniškas tikėjimas. Platesnės, įvairiapusiškesnės žinios, faktų visuma ir
diskusijos nepatogiais klausimais tikėjimą sustiprina žinojimu.
Istorija gali būti pavojinga ir gali tapti grėsme tik silpnai visuomenei, kurios istorinis
mąstymas grindžiamas raudomis ir heroiškais pasakojimais. Stipri visuomenė susigyvena
su ne itin mielais ir nenoriai priimamais faktais.
Privityvusis patriotizmas pavojingas ir ne mažiau ydingas reiškinys nei melas, nes yra
absoliučiai neįgalus pergales ir klaidas vertinti objektyviai. Dar liūdniau yra tai, jog
praeitimi ar istorija nemodeliuojama ateitis, užsimerkiama prieš faktus ir
koncentruojamasi vien tik į herojinę praeitį tuo negailestingai sumenkinant ir
suprimityvinant pokario rezistenciją (kaip ir kitus prieštaringus laikotarpius). Jokių
platesnio matymo ar gilesnio pažinimo troškimo ženklų vien „paviršiai“.
Tai viena primityviausių sąmonės būsenų, negebanti ne tik analizuoti ar kvestionuojant
žvelgti giliau, bet atmetanti viską, kas prieštarauja pateiktai legendai. Tai sąmonės lygis,
kuris negali evoliucionuoti, nes užstrigo vienos tiesos būsenoje, į kurią, spėju, pateko dar
anais laikais, kai tiesa buvo kita, juoda. Taigi juoda arba balta.
Vienas blogiausių scenarijų istorijoje, kaip ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime yra
savęs pervertinimas ir savikritikos momento eliminavimas. Istorija įvairialypė. Tuo tarpu
„primityvusis patriotas“ subanalina istoriją iki absoliutaus gėrio ar blogio lygmens
pamiršdamas, jog istoriją savo gyvenimais ir poelgiais kuria žmonės, istorija, iš esmės, tai
ir yra žmogus, kuriam, deja, būdinga nekintanti tendencija klysti.
Istorinių įvykių analizė, kritiškas ir objektyvus požiūris išlaisvina, o tapę laisvi, galime
kurti ateitį, kuri svarbesnė už praeitį.