Tokį įspūdį susidariau, kai šeštą dieną iš eilės negalėdamas užmigti spoksojau į televizijos ekrane bėgančias pažinčių skelbimų eilutes ir nusprendžiau pabandyti. Žinojau, kad jokia moteris nepajėgs manęs suvilioti, todėl širdyje džiūgavau sugalvojęs tokią pramogą.
Pirmas metimas nebuvo vykęs. „Nusivylęs gyvenimu ir moterimis vyriškis ieško partnerės
nuoširdžiam bendravimui“. Tokia žinutė su mano telefono numeriu netrukus sušmėžavo tiesioginės
pažinčių laidos lange.
Tokio rezultato, švelniai tariant, nesitikėjau: iš keturių gautų žinučių net trys dvelkė vyriškomis prakaituotomis rankomis. Štai, pavyzdžiui: „Man taip pat teko nusivilti moterimis, mažiuk. Tačiau žinok, kad greta yra kitas gyvenimas ir aš tau galiu padėti jį atrasti. Alexas“.
Net telefonas iškrito iš rankų. Kai išspjovęs dar keletą panašaus turinio žinučių jis kiek aprimo,
pradėjau mąstyti, kaip turėčiau elgtis. Mandagiai atsakyti vaikinukams, jog nesu jų svajonių vyras? Tačiau ar tai nenuskambės kaip pasiūlymas pažaisti katę ir pelę?
Dieve mano, aš tikrai ne gėjus. Atsimenu, kaip kažkada mokykloje kelintą kartą paliktas merginos
mano vienas klasiokas nusispjovė ir, sukeldamas juoko bangą, pareiškė: geriau būsiu gėjus. Dabar
jis turi puikią šeimą ir augina du vaikus, tačiau vieną atvirumo akimirką netikėtai prisipažino, jog nėra abejingas vyriškam kūnui.
O aš abejingas! Ir tikrai nenoriu, kad man rašinėtų visokie vaikinukai. Maža to, telefonas netrukus pradėjo skambėti, tačiau pakelti jo nedrįsau. Nežinomas numeris tikriausiai irgi būtų pakvietęs daug žadančiai netradicinei draugystei.
Gerai, metas taisyti padėtį. Antrą žinutę surašau taip, kad net Maironis ašarą nubrauktų: „Jei esi
tarsi gyvenimo negandų nuvarginta žuvėdra virš audringos jūros – leisk man skristi kartu, paskambink“.
Aliuzija į moterišką giminę regis buvo akivaizdi. Galbūt, pernelyg akivaizdi, nes netrukus pasipylė kitokio turinio žinutės. Apie mažąsias paukštytes, laukiančias mielos žuvėdros glamonių, apie moterišką šilumą jaukiame glėbyje, apie gaivališką aistrą, kuriai neprilygs joks vyras... Netgi buvau pakviestas į mergvakarį!
Tačiau man šito jau buvo pernelyg daug. Vis dar nepraradęs vilties, kad vėlyvą naktį dar yra
nemiegančių normalios orientacijos žmonių, pasiunčiau nežinion trečiąją žinutę: „Mielas išsiskyręs
vyriškis norėtų nuoširdžiai pabendrauti su panašion situacijon patekusia moterimi“.
Netrukus perskaitęs šią žinutę televizoriaus ekrane pradėjau laukti telefono signalo. Bet išgirsti
galėjau tik idealią tylą. Žinutė netrukus dingo iš ekrano, o telefonas vis tylėjo. Niekaip negalėjau susitaikyti su tokia neteisybe – nejaugi pasaulyje neliko vietos paprastiems žmonėms?
Telefonas suskambėjo vos išjungus televizorių. Truputį nerimaudamas pakėliau jį ir atsargiai
perskaičiau. Pagaliau: „Žinau, ką tau teko patirti. Aš esu panašaus likimo žmogus, patyręs ne tik
skyrybas, bet ir artimo žmogaus išdavystę. Tai be galo sunku“.
Drebančiomis rankomis sukurpiau atsakymą. Galbūt man pavyko rasti Ją, tą moterį, su kuria
bendraudamas galėčiau vėl pasijusti pilnaverčiu vyru, o jos klausydamas suvokčiau, kodėl Viktorija
su manimi taip pasielgė, palikusi šeimą ir santuoką likimo valiai?
Telefonas šį kartą supypsėjo gerokai greičiau. Nekantraudamas atsiverčiau žinutę ir perskaičiau:
„Suprantu tave visiškai. Tikiu, kad mano širdyje tu tikrai rastum užuovėją. Nebijok judėti į priekį, keistis ir išbandyti kažką naujo. Jei nori, galiu tau padėti. Tavo Alexas“.
Smūgį į sieną telefonas atlaikė didvyriškai. Jis tebeveikia, tačiau šiandien vis tiek nešiu jį taisyti, o sutaisęs vėl rašysiu pažinčių skelbimus. Juk tikras vyras niekada nepasiduoda!