Kas mes tokie esame? Nufilmuotas žvilgsnis į lietuvių tapatybę (video)

Tą su nuostaba, meile ir pasigėrėjimu filmavo tuo metu dar kanadietis profesorius antropologas Romas Vaštokas iš Toronto.

Interviu su R.Vaštoku ir jo filmo ištraukos (video)

Nuo Atgimimo pradžios jis atvykdavo į Lietuvą trumpam, ir visada filmuodavo. 1994 metais apsigyvenęs Vilniuje, dėstydamas vizualinę antropologiją Vilniaus, vėliau Kauno universitetuose, R.Vaštokas toliau filmavo įvykius, kurie, jo manymu, buvo svarbūs atgimstančiai tautai.

„Mitingai, paminklų atkūrimai, manifestacijos, šventės – man viskas buvo nauja, smalsu. Tai buvo mano mokslinis interesas. Labai daug interviu darėm su paprastais žmogeliais. Ta medžiaga ir dūlėjo, kol 2006 metais su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologinės antropologijos centru nepradėjom daryti projekto “Lietuvių tautinės tapatybės raiškos būdai: socialinė atmintis, kultūrinis tęstinumas ir kaita globalizacijos sąlygomis”. Mes pasiūlėme filmą „Štai ir mes“ ir, pamatėme, kad čia ne vien mokslinis tyrimas, jis pasako apie lietuvių kultūrą plačiau“, - pasakojo R.Vaštokas.

Profesoriaus nufilmuota juosta „Štai ir mes“ Vasario 16–osios proga bus demonstruojama Kaune ir Vilniuje. Šiandien (vasario 15 d.) ją parodys Istorinė prezidentūra, vasario 16 d. - „Skalvijos“ kino centras. Abiejų seansų pradžia - 18 valandą.

Kaip rašoma tyrimą „Štai ir mes“ lydinčiame dokumente, tai yra projekto apie lietuvių tapatybę „filminis komponentas“. Taip ir reikėtų jį žiūrėti – kaip kino medžiagą, kur lietuviai atsiskleidžia visu tautiniu gražumu. Čia dramaturgiją – epizodų kaitą – diktuoja mokslininko stebėjimai, kaip elgiasi tauta, susiburianti reikšmingais jai momentais, kaip tautos charakterį įsivaizduoja skirtingų jos sluoksnių ir patirčių atstovai.

Ir nors autorius prisipažįsta, kad jam kaskart gerklę gniaužia, kai jis girdi lietuvius dainuojant ar tarmiškai šnekant, tačiau jo žvilgsnio netemdo romantinės skraistės. Viename „Štai ir mes“ kadre tauta skanduoja „Lie – tu – va“, nes užlipo ant V.Lenino paminklo griuvenų, kitame „Jė – zus, Jė – zus“, nes taip juos nuteikė „Tikėjimo žodžio“ oratorius. O kas gi bliauna „le – tu – va“ filmą rėminančiuose kadruose? Šlitinėjantys su vėliava vienoje rankoje ir su buteliu kitoje? „Veri gud kantri“, sako tiesiai į kamerą jauni vyrai, švenčiantys šalies krepšininkų tarptautinę pergalę.

Kino tyrimas „Štai ir mes“ sutilpo į 37 minutes. Iš poros šimtų valandų filmuotos medžiagos tyrimą sumontavo R.Vaštoko žmona Ona Volungevičiūtė, buvusi Sąjūdžio atsakingoji sekretorė, Valdo Adamkaus rinkimų štabo vadovė (2002 metais). Sakoma, kad daugelis patriotiškai nusiteikusių tautiečių, ypač provincijoje, pažįsta šią moterį kaip „geležinę Oną“. Jos stipri valia buvo reikalinga ir filmo „Štai ir mes“ montažui.

Apie kino tyrimo temas, lietuvių tapatybės bruožus ir filmo montažo ypatumus su R.Vaštoku kalbėjomės jo namuose Užupyje. Čia įvyko pirmosios „Štai ir mes“ premjeros. Jos buvo skirtos draugams. Draugus po peržiūrų apėmė toks diskusijų apie tautą karštis, kad buvo nutarta, jog verta paviešinti R.Vaštoko filmuotą medžiagą – šitaip atsirado premjeros Kaune ir Vilniuje. Profesorius apstulbęs.

- Vienas iš mano tikslų grįžti buvo pati Lietuva, kokią aš ją įsivaizdavau. Tas įvaizdis buvo susikurtas išeivių per penkiasdešimt okupacijos metų. Kažkokį įvaizdį aš išsivežiau ir pamažu jis keitėsi į tokį iliuzinį. Daugiau sapnas apie Lietuvą, negu realybė.

Taip ir krypo išeivių Lietuvos įvaizdis į tą pusę, o Lietuva savo ruožtu ėjo į kitą pusę. Atsirado skirtumas tarp Lietuvos, kokią ją įsivaizdavo išeiviai ir to, ką jie rado, kai pradėjo čia važiuoti nuo 1990 metų. Kiti atvažiavo, pabuvo, pabuvo ir vėl išvyko atgal į Ameriką ar Kanadą.

Bet tie lietuviai, kurie visą laiką gyvena čia, irgi turėjo susikūrę Lietuvos įvaizdį, kuris neatitiko realybės. Šiuolaikinė Lietuvos realybė, nepritekliai, žiauri nusikaltimų statistika, emigracija – juk tai neatitinka nei čia gyvenančių, nei iš kitur atvykstančių lietuvių iliuzijų. Labai neatitinka.

Žmogus visada puoselėja iliuzijas apie truputį geresnį gyvenimą. Bet atvažiavai ir staiga pamatei Lietuvą tokią, kokia ji yra. Tuo metu kaip tik pakilimas buvo – 1988–89 metais. Žmonės gyveno, tikėdami idėja, kuri tiesiog nedavė jiems ramybės. Ėjo į gatves, demonstravo, dalyvavo akcijose, kurios vyko viena po kitos. Toks žmonių suaktyvėjimas irgi buvo genamas iliuzijos, kuri pamažu išblėso. Atsidūrė žmogus realiame pasaulyje.

Man tas atradimas buvo įdomus. Visada maniau, kad Vakarai, įsivaizduodami Lietuvą, yra nukrypę iliuzijos link. Bet ir pati Lietuva, be abejo, fantazijose gyveno. Abi pusės nuvažiavę nuo realybės.

- Išeiviai vis dar linkę kritikuoti Lietuvą, atsiremdami į visiškai netikslų įvaizdį. Girdi, tokioj Lietuvoj, kokią jie įsivaizdavo, taip neturi būti, kaip dabar yra: kagėbistai valdžios postuose, mafija, korupcija, baisi emigracija, kai patys gabiausi, šviesiausi dingsta. Tokie dalykai labai liūdina.

Bet, žiūrint iš antropologinių pozicijų, - tokie dalykai vyksta visame pasaulyje. Dėsningai. Kur daugiau pinigų, kur gyvenimas puošnesnis, ten žmonės ir kaupiasi.

Kai parvažiuoju į Kanadą, visada turiu papasakoti apie Lietuvą. Raportą padaryti lietuviams. Ir žinau, kad jie visada labai kritikuos Lietuvą: komunistinis palikimas, nomenklatūra, ir t.t. Jie turi sąrašą dėmių. O aš galvoju: baikim tą žaidimą ir priimkim Lietuvą tokią, kokia ji yra.

Iliuzijos – gerai, jos kartais pasuka gyvenimą kita kryptim. O visos šitos dėmės – na, ką tu padarysi, jos yra. Visam pasauly pilna dėmių.

Mano filme žmonės irgi šneka kiekvienas iš savo įsivaizduotų pozicijų – kas galėtų būti, ko nėra. Bet jie yra įsimerkę į Lietuvos gyvenimą, jie yra jos dalis.

- Tai buvo mano tikslas. Tais metais, kai aš pradėjau važinėti į Lietuvą, žmonės itin dažnai burdavosi. Atgimimo pradžia. Net ir vakariečiai žurnalistai pastebėjo, kad žmonės pavojingais momentais renkasi be ginklo rankose ir dainuoja.

Kitokią Lietuvą dabar matau savo kieme Užupyje. Kiemas nesutvarkytas, duobėtas, šiukšlinas. Tariamės su savivaldybe, kad parduotų jį mums, keliems gyventojams, sutvarkytume. Nė iš vietos. Tik dar daugiau šiukšlių.

Gyveni tokioj aplinkoj ir kartais pagalvoji: kodėl aš kitur negyvenu, kur man galbūt ramiau, saugiau, maloniau, šilčiau. Klausimas, į kurį nėra ką atsakyti.

Gerai, aš tik gimiau Lietuvoje. Gimiau Tauragėje, o augau motinos tėviškėj – Vilkų kampe, Švėkšnoj. Atsimenu tik kažkokį ežerą, užšalusį žiemą. Ten čiuožinėja žmonės. Atsimenu, kaip arklį tempiau, užmynė jis man ant kulno, iki šiol yra randas, labai tada skaudėjo. Ir daugiau nieko nebėra iš tos Lietuvos. Man buvo aštuoneri metai, kai mes iškeliavome 1944 metais – į Vokietiją, po to į Angliją, į Kanadą.

Aštuoneri metai. Turėčiau kažką daugiau atsiminti, bet su laiku man Lietuva susirišo su „Algimantu“ – Vinco Pietario romanu. Labai populiari ta knyga buvo išeivijoje. Dar – Vinco Krėvės raštai apie galingą gražią Lietuvą, Maironis, Bradūnas. Partizanų dainos buvo išleistos, Daumanto knyga. Ateitininkas buvau, skautas. Susirinkdavom, skaitydavom. Kartoji, kartoji apie tą galingą Lietuvą – kad ją reikia gelbėti, laisvinti, kalbą išlaikyti. Gyveni tokioj terpėj ir įsivaizduoji, kad tik to ir turi tikėtis iš lietuvių. Kad jie visi yra gražūs, pasipuošę tautiniais drabužiais sekmadieniais, grįžta iš pievos su daina, dalgis ant pečių. Galinga tauta.

Kažkas vis tik gniaužia gerklę, ašaros pradeda bėgti per tuos masinius susibūrimus – tos dainos labai jaudina. Net ekrane. Čia juk tik vaizdas, bet atmintis sukelia emocijas. Kaip Pavlovo šuniui.

- Visi pirmieji išeiviai, parvažiavę į Lietuvą, buvo misionieriai. Ir negalėjo atsistebėti, kas Lietuvai yra atsitikę, kodėl ji tokia. Lietuviai čiabuviai negalėjo suprasti, apie ką jie kalba. Lietuva yra tokia, kokia ji yra.

Tualetinis popierius buvo labai šiurkštus arba jo visai nebuvo, tualetai patys ne tokie gražūs, ne tokie švarūs, kaip kad Vakaruose. Kažkodėl visiems išeiviams labai užkliuvo tualetai.

Ir nepakeliamas smūgis buvo, kai išrinko A.Brazauską. Ir V.Landsbergio politika dėl pilietybės. Visi tie superpatriotai išeivijoje laikė save lietuviais, o tėvynėje staiga jie turėjo atgauti pilietybę.

Latvijoje ir Estijoje to nebuvo. Gavo jie pilietybę. O lietuviai turėjo dėti pastangas, nešti dokumentus, liudijimus, pažymas, laukti, kol bus sprendimas, kad atgautų. Niekas jų automatiškai nelaikė Lietuvos piliečiais.

Tas žmogų pažemina. Daugelis tų vyresnių žmonių penkiasdešimt metų dirbo Lietuvos naudai, jų pastangos atsiliepė politikai – niekada Lietuvos inkorporavimas į Sovietų sąjungą nebuvo pripažintas Vakaruose, išskyrus Graikiją. Tai buvo išeivių nuopelnas. Jie neleido Vakarams užmiršti, kad tai mūsų žemių pagrobimas. Žmonės manė, kad jie turi ordinus už tai gauti, o vietoj to jiems pareikšta, kad jie turi atgauti pilietybę.

Patys lietuviai kaip tauta save labai pagarbiai laiko. „Ašara Dievo aky“. Šioks toks egocentrizmas. Ne bet kas, o ašara Dievo aky. Na taip.

- Lietuviai yra darbštūs. Pavydūs. Lietuvis yra tik tas, kuris myli Lietuvą. Šitaip.

Vienas amerikiečių antropologas rašė apie lietuvių identitetą. Jis sakė, kad – kaip ir visame pasaulyje – nėra vieno identiteto. Yra daug: vaikai turi savo, senoliai savo, intelektualai turi, konservatoriai, ir kiekvienas skiriasi. Ir ką tu tada pasakysi apie Lietuvos identitetą?

Būna atvejų tautos istorijoje, kai visi sueina kartu ir visus vienija bendras reikalas. Tada nurimsta skirtumai ir visi vieną gaidelę uždainuoja.

- Kadaise esu dirbęs su 16 mm kamera. Mes filmuodavome Kanadoje kartu su architektu Vytautu Petruliu, padarėme kartu filmuką apie archeologinius kasinėjimus Ontarijo provincijoje. 1967 metais tas filmukas yra laimėjęs geriausios mėgėjiškos dokumentikos apdovanojimą Kanadoje.

Iš tos medžiagos, kurią esu nufilmavęs Lietuvoje, būtų galima dar keletą filmų padaryti. Apie „Tikėjimo žodį“, dar - apie Gariūnus. Kokie tai reiškiniai, kiek jie įsigalėję, kaip žmonės ten elgiasi, kaip juos veikia tas Dievo žodis ar turgus.

Galiu palyginti galimybes: kaip mes dirbdavome su 16 mm, ir dabar, su skaitmenine kamera. Kiek daug žmonių turėdavo dirbti, kad turėtum trumpą filmuką, o dabar vienas gali viską padaryti, tik turėk techniką. Be didelės sumos anuo metu nieko nepadarytum. Dabar išėjęs su kamera pafilmuoti, tu gali grįžęs jau susimontuoti ir pasižiūrėti.

- Mano žmona Onutė sumontavo šitą filmą iš poros šimtų valandų juostos. Ji buvo kaip lakmusas – kada reikia sustoti. Ji žino, kas lietuvius – ne tokius, kaip aš - gali sujaudinti, kad nebūtų persūdyta.

Aš pats galbūt norėčiau ilgiau parodyti, kaip V.Lenino paminklas buvo nuiminėjamas. Arba – kaip paminklas Gediminui statomas. Mane veikia ir aš noriu, kad dar daugiau veiktų. Bet yra riba iki kurios veikia, o po to jau erzina.

Labai konkretus pavyzdys: vieną vakarą per televiziją rodė, kaip varganiems Lietuvos kaimo žmonėms prancūzų organizacija padovanojo ožkų. Ir viena tokia moterėlė gavo. Kaip ji pradėjo džiaugtis, žemaičiuodama, susižavėjus, apsikabinus tą ožką.

Tas labai gražu, ir susijaudini žiūrėdamas. O tada tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi. Pirminis tavo susigraudinimas dingsta, tu supyksti. Žmogus įdomus, bet iki tam tikro taško. Nebereikia, užtenka, nukirpkit. Užuomina kartais būna daug svarbiau.

Onutė penkerius metus studijavo naująsias komunikacijas Kanadoje. Kai ji montavo „Štai ir mes“, aš ją spaudžiau, kad paliktų kuo daugiau mano nufilmuotų vaizdų. Nes aš filmavau, susitapatinau su tais vaizdais ir galiu žiūrėti juos be galo be krašto. O ji ginčijosi, darė savo.

Kai statė Gedimino paminklą, aš ten kas porą dienų būdavau su kamera ir filmuodavau, kaip jis auga. Kaip tuos granito luitus su Lietuvos istorija keldavo ir statydavo. Bet ji įdėjo tiek, kiek įdėjo – trumpai. Užteko. Yra ritmas, yra filmo realybė.

Mes su Onute esame ir vestuvinius filmus darę. Ir Kanadoje mūsų prašė, ir Lietuvoje.

- Ne, bet jie visi linksmi.

- Ir jums įdomu tokius daryti?

- Tik geriems draugams. Ko nepadarysi? Man čia kaip praktika, todėl ir įdomu.

- Svarbu piktai nesišaipyti iš žmonių. O nuotykių netrūksta – uošvienei tenka paskutinę minutę trumpinti žento kelnes, jaunikis dantis valosi, būsimieji medikai sustoję pamiškėj varles gaudo, mokosi „pirmo“ valso. Užkulisiai patys įdomiausi. Ironijos nėra per daug ir filme „Štai ir mes“. Tik vienoj kitoj vietoj.

Kartais tenka gelbėti situaciją montuojant. Pavyzdžiui, filmavome žydų vestuves su religinėmis apeigomis. Moteris, kuri jose dalyvavo, nelabai tikinti. Bet apeigos yra apeigos, ir jai reikėjo sakyti maldą - tai vienas svarbiausių žydų vestuvėse momentų, o ji trūkčioja, painiojasi, laukia, kad pasufleruotų. Žmogų labai paniekintum, jeigu taip ir parodytum. Onutė montuodama taip sutvarkė, kad malda išėjo sklandi. Ta moteris paskui žiūri filmą ir džiaugiasi: aš taip sakiau?

Su moderniais montavimo metodais gali pagelbėti žmogui. Dažnas kalbėdamas trūkčioja, laukia, kol ateis mintis. Yra visokių nešvarumų, kuriuos ekranas padidina kelis kartus. Tuo labiau, kad ekrane šnekančio žmogaus visi atidžiai klausosi. Todėl ekrane tokie užsikirtimai atrodo labai ne vietoj, ypač, jei esi pratęs prie Holivudo filmų.

Tačiau dokumentika atrodo daug šiltesnė, kada žmogui leidžiama kalbėti su klaidomis, atvirai. Ir ypač tokiais atvejais, kai to išlauki ar paskatini. Filmuodamas tu pats pajunti, ar žmogus tau kalba nuoširdžiai - kada kalba jis, o kada jo šablonai. Nes kiekvienas žmogus juos turi. Arba tai galimybė visiškai užsidaryti, jeigu jis nenori bendrauti su tavim, arba jis gal turi tokią kalbą, kuri nieko nepasako, bet žodžiai sklandžiai malasi, malasi.

O pameni, kaip tas žmogus pas mus filme Vėlinių naktį kalba? Įsisiūbuoja, pasakoja ir apie savo žmonelę, kuri melžia karves, kiaules šeria. Jis kalba Dzūkijoje, Margionių kaime. Ta tarmė. Kiekvienas žodis vis įdomesnis, ne toks, kokį mes įpratę girdėti. Tas duoda aštrumą kalbai.

Visada norėjau kurti filmus, bet iki šiol padarytus matydavo tik artimiausi draugai. Dabar, kai šis rodomas plačiau, jaučiuosi drąsesnis, galvoju apie naujus projektus. Džiaugiuosi, kad tai, kas man buvo įdomu, jaudina ir kitus. Galvoju, kiek mes pasikeitėme patys, ne tik tie išoriniai dalykai – drabužiai, šukuosenos, gatvės, troleibusai.