Šungaudžiai – reikalingi ir keikiami

Beržų gatvėje esančios maisto parduotuvės lankytojai vieną vakarą gerokai nustebo, kai su pilnais pirkinių krepšiais artėdami prie kasos susidūrė su pavojinga kliūtimi.

Siaurame perėjime tarp dviejų kasų gulėjo didelis rudakailis šuo. Jis elgėsi ne itin draugiškai, kam nors artinantis urzgė ir šiepė dantis.

Šuo į parduotuvę įsmuko kartu su pirkėjais. Gyvūnas atrodė gerokai sušalęs, išbadėjęs ir nusilpęs.

Parduotuvės darbuotojos bandė šunį išvilioti lauk siūlydamos jam batono riekių ir dešrelių. Tačiau ne vieną valandą gatvėje šalęs keturkojis nė neketino trauktis iš šilto prieglobsčio, nieko neprisileido artyn.

Pirkėjams ir darbuotojams grėsmę kėlusį šunį iš parduotuvės išgabeno iškviesti šungaudžiai.

„Per šalčius mūsų tarnybai darbų nepadaugėja. Šunis krapštyti iš parduotuvių ar kitų įstaigų tenka retai. Panevėžio keturkojai neturi mados veržtis į jiems svetimas valdas, dažniausiai juos gaudyti tenka gatvėse.

Palaidi neprižiūrimi šunys ir katės į gatves pasipila pavasariop, kai užeina poravimosi metas. Tada gyventojai iš įvairių miesto vietų šaukiasi šungaudžių pagalbos“, – „Panevėžio rytui“ aiškino „Panevėžio specialaus autotransporto“ įmonės miesto tvarkymo skyriaus viršininkas Kęstutis Olišauskas.

Nors, pasak K.Olišausko, pirmieji metų mėnesiai tarnybai nėra pats karščiausias darbymetis, per sausį šungaudžiai numarino 22 šunis ir 16 kačių.

Iš šio skaičiaus tik keturis gyvūnus į įmonę atnešė jų šeimininkai, prašydami augintinius užmigdyti. Visus kitus keturkojus šungaudžiai pagavo miesto gatvėse valkataujančius, be priežiūros.

Pirmosiomis vasario savaitėmis beglobių gyvūnų į šungaudžių rankas pateko nedaug. Praėjusį penktadienį buvo užmigdyti 3 šunys ir 4 katės. Šios savaitės pradžioje benamiams šunims skirti šeši narvai ir du kačių būstai stovėjo tušti.

Gatvėse palaidi bindzinėjantys ar šiukšliadėžėse besirausiantys gyvūnai, patekę į šungaudžių rankas, nugalabijami ne iš karto.

Kažkieno augintus, o vėliau į gatvę išmestus šunis ir kates šungaudžiai medžioja specialiu tinklu.

Iki specialaus autotransporto įmonėje įrengtų narvų bėdžiai keliauja civilizuotai – nediduku mėlynu mikroautobusu.

Beveisliai gyvūnai narvuose laikomi tris dienas, veisliniai – savaitę. Jei per tą laiką jų niekas neieško, keturkojai gauna mirtiną porciją specialaus medikamento.

Vaistus jiems suleidžia du kartus per savaitę į įmonę atvažiuojantis veterinaras. Ši procedūra visiškai neskausminga, gyvūnas nepatiria kančių.

„Aišku, mums gaila gyvūnų, bet ką padarysi, toks darbas. Mes jų juk nekankiname, neskriaudžiame. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jie čia gauna ir gerti, ir ėsti.

Didžiausios tragedijos būna tada, kai patys žmonės atneša ligotą ar nebereikalingą augintinį ir prašo užmigdyti. Atsisveikinimas su šuniuku ar kate virsta tikromis laidotuvėmis su skaudžiomis ašaromis, paskutiniais bučiniais. Trūksta tik gėlių ir vainikų“, – pasakojo įmonės darbuotojas, prašęs neskelbti jo vardo ir pavardės.

Vyras tikino, kad dažnai šungaudžiai laikomi blogiukais, žmonės jų adresu laido ne tik piktas replikas, bet ir prakeiksmus, vadina gyvūnėlių žudikais.

Atšilus orams šungaudžių pagalbos ima šauktis daugiabučių gyventojai – maldauja išvaduoti nuo be perstojo kniaukiančių kačių armijos. Įkyrūs „koncertai“ labiausiai nervina pirmų aukštų gyventojus.

Tačiau kai šungaudžiai su tinklais aplink namą ima vaikyti kates, iš viršutinių aukštų ant jų galvų pasipila prakeiksmai bei grasinimai.

„Kai kurios bobulytės po balkonais pastato ištisus kačių „miestus“ – iš kartono dėžių pridaro joms namelių, ten dėlioja maistą. Kačių kolonijos garsai bei kvapai iš proto varo tų balkonų savininkus.

Bet vos pabandome miaukiančią šeimyną „susemti“, iš viršaus ima plyšoti įtūžusios kačių globotojos. Jos rėkia ir grasina, kad nebandytume kišti nagų prie gyvūnėlių“, – pasakojo šungaudys.

Masinis gyvūnų atsikratymo vajus, kai žmonės patys į įmonę neša nebereikalingus augintinius, užeina rudeniop.

Dažnai įmonės narvai paskutiniu prieglobsčiu tampa tiems keturkojams, kurių šeimininkai susiruošia išvykti į užsienį.

Vežtis kartu gyvūną būna arba per brangu, arba visai neįmanoma, nes keturkojis neturi registracijos paso, skiepų dokumentų. Tokiu atveju šeimininkai prašo augintinį užmigdyti.

Privačios veterinarijos klinikos vadovas Kazimieras Paltarokas nusenusiems, ligotiems ar tiesiog žmonėms nebereikalingiems augintiniams padeda be skausmo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Pasak veterinaro, dabar žmonės darosi humaniškesni, sumanę atsikratyti augintinius vis rečiau išmeta į gatvę, o atveža specialistams užmigdyti.

Per ilgus darbo metus įvairių situacijų užgrūdintą gyvūnų gydytoją neseniai pašiurpino dviejų jaunų panelių kietaširdiškumas.

Vėlai vakare, kai veterinaras jau ruošėsi užrakinti klinikos teritorijos vartus, į kiemą įsuko taksi automobilis. Iš jo išsiropštė dvi puošnios 12-14 metų paauglės ir su savimi išsitempė suaugusį pitbulterjerą.

Pritempusios šunį prie veterinaro mergaitės įsakmiai liepė jam gyvūną tuojau pat užmigdyti. K.Paltarokas paaiškino, kad jau vėlus laikas, klinika uždaryta, pagaliau jis neturės kur dėti tokio didelio šuns kūno.

Paauglės veterinarui atrėžė, kad joms to gyvūno nebereikia, ir viskas, – tegu deda kur nori. Palikusios šunį mergaitės, tarpusavyje bendraudamos jaunimo žargonu, susiropštė atgal į taksi ir išrūko iš kiemo.

Veterinaras nakčiai gyvūną uždarė į garažą, rytą iškvietė šungaudžius, kad šie jį išsivežtų. K.Paltarokas vylėsi, kad paauglės po dienos kitos atsikvošės ir norės augintinį atsiimti. Tačiau veislinio šuns šeimininkės nepasirodė, gyvūną vėliau teko užmigdyti.

K.Paltarokas įspėja, kad agresyvių veislių šunis laikyti gali tik valdingi, mokantys komanduoti ir būti despotais žmonės.

Rotveileriai, pitbulterjerai ir kiti iš šių veislių išvesti šunys yra bandos gyvūnai. Jiems būtina jausti kietą šeimininko ranką bei valdingą žvilgsnį.

Jei tokį šunį įsigyja taiki šeima, lauk nelaimės.

Agresyvus šuo greit supranta, kad šeimoje nėra stipriai dominuojančio valdančiojo ir tada pats ima viršų – dažniausiai puola vyriausią šeimos narį, jį apkramto. Kartą įkandęs tokiu pat metodu toliau daro tvarką, apkramto kitą šeimynykštį.

K.Paltarokas prisiminė nutikimą, kai vidurnaktį pagalbos šaukėsi savo šuns išgąsdinta panevėžietė. Veterinarui paskambinusi moteris maldavo ją ir vaiką išvaduoti nuo namuose įsisiautėjusio stafordšyro.

Nuvykęs į moters namus veterinaras iš karto suprato, kad situacija yra itin grėsminga. Virtuvėje uždarytas šuo buvo baisiai įnirtęs, žvelgė stikliniu žvilgsniu, vos išgirdęs šeimininkės balsą šokdavo ir atsitrenkdavo krūtine į duris.

Šeima tą šunį augino maždaug trejus metus, su juo dažniausiai užsiiminėjo šeimininkas. Jam išvykus jau pirmą kartą moters išvestas į lauką augintinis bandė nusitraukti nuo pavadėlio.

Keli nepasisekę bandymai išsilaisvinti šunį, matyt, įsiutino. Parvestas namo jis šoko ant krūtinės ir pargriovė smulkaus sudėjimo šeimininkę ant žemės.

Moteris patyrė didžiulį šoką. Šuo jos visai neklausė, išsivadavusią stengėsi vėl pargriauti.

Prie gaujos vadu tapusio šuns negalėjo prieiti ir veterinaras. Jis į pagalbą pasikvietė šungaudžius. Tik į tinklą įvarytam gyvūnui pavyko suleisti specialius vaistus.

Pasitaiko, kad į veterinarijos kliniką panevėžiečiai atveda ir užmigdyti prašo sveikus gražius šunis tik todėl, kad jie atsibodo.

„Įkalbinėjame žmonių to nedaryti, siūlome geriau atiduoti kam nors. Net savo skelbimų lentoje pakabiname lapelį, kad yra nereikalingas šuniukas. Dažniausiai užmigdome ilgai gydytus ligonius ir širdininkus. Jei šuniukas dūsta, nebepakvėpuoja, yra nukaršęs, daug humaniškiau jį neskausmingai užmigdyti nei leisti kamuotis“, – sakė K.Paltarokas.

Pirmas požymis, kad gyvūnėlio širdis nesveika, – kai šis pradeda kosėti. Tokia yra šunų anatomija: širdis glaudžiasi prie trachėjos ir jai plečiantis spaudžiamas kvėpavimo organas. Ligos pradžioje pastebėjus pirmuosius simptomus, šunų širdies liga išgydoma vaistais.

K.Paltarokas prisiminė graudžią istoriją. Garbaus amžiaus panevėžietė beveik 10 metų šunelį nešdavo pas veterinarą dėl širdies ligos. Po gydymo kurso jo sveikata pagerėdavo tik trumpam.

Kartą senutė savo augintinį atnešė įprastinei vizitacijai. Koks klyksmas kilo, kai močiutė, prasegusi rankinę, pamatė joje jau sustingusį augintinį.

Gyvūnų sveikata besirūpinantis K.Paltarokas ne kartą į veterinarijos kliniką kvietė greitąją pagalbą.

Medikų prireikia tuomet, kai šalia gydomų gyvūnų alpsta jų šeimininkai.

„Ir šitoje srityje žmonės užsigrūdino. Prieš porą dešimtmečių šunų ir kačių šeimininkai šalia operacinio stalo krisdavo lyg lapai – po 2-3 per savaitę. O dabar per mėnesį nualpsta vos vienas“, – pasakojo K.Paltarokas.

Kartą dvi draugės į kliniką atnešė katytę. Kol veterinaras atliko procedūrą, šeimininkė gyvūnėlį laikė, o draugė stovėjo šalia.

K.Paltarokas pajuokavo, kad ir draugė galėtų bent už kojos ligoniukę palaikyti. Toji ištiesė ranką, bet staiga be sąmonės krito ant plytelėmis išklotų klinikos grindų.

Kitą kartą šunį atlydėjusi panelė K.Paltarokui pasirodė labai gležna, jis mergaitės paklausė, ar ši nenualps žiūrėdama į operuojamą augintinį.

Mergaitė drąsiai pareiškė, kad su ja bėdų nebus, bet jos tėvas – kas kita. Dar nebaigus jai aiškinti apie 150 kilogramų sveriantis šeimos galva jau gulėjo prie veterinaro kojų.