Bet pats dainininkas ir kompozitorius muzikos mieliausiai klausosi savo automobilyje.
Gali būti, kad vieną dieną A.Mamontovą išgirsite koncertuojantį tiesiog gatvėje. Dainininkas norėtų sostinėje surengti Vilniaus gatvės muzikos dieną.
Tądien miesto gatvėse nuo ryto iki vakaro gyvai grotų daugybė populiarių ir dar nežinomų atlikėjų.
Tai – ne vienintelė idėja, kurią A.Mamontovas norėtų įgyvendinti Vilniuje.
Galbūt jau ne už kalnų diena, kai Pilies gatvė primins garsųjį Londono Portobelo turgų, o Tauro kalnas virs savotišku amfiteatru.
Juk, pasak A.Mamontovo, nieko nėra neįmanomo.
Į miestą – nuo Tauro kalno
- Vaikystėje su draugais mėgdavote užlipti ant Antakalnio namų stogų. Ko ten ieškojote?
- Jeigu yra vieta, kur įmanoma užlipti, tai vaikai būtinai ir užlips. Pamenu, kaip nuo vieno namo stogo čiuoždavome žemyn, užsikabinę už šalia augančio medžio šakų.
Tačiau pirmieji mano įspūdžiai apie Vilnių – nuo Tauro kalno matomas miestas. Ten vakarais vaikščiodavau su tėvu ar seneliu.
Prestižiniu laikytame rajone prie Tauro kalno mes kurį laiką gyvenome. Mūsų namuose dažnai lankydavosi Vyriausybės nariai. O kaimynystėje gyveno Galina Dauguvietytė.
Kai man buvo gal treji metai, persikraustėme į Antakalnį. Ten gyvenu iki šiol. Buvo etapas, kai su žmona Justiniškėse nuomojomės butą. Tačiau po metų ar pusantrų vėl apsigyvenome Antakalnyje.
Tai pats mylimiausias mano rajonas. Iš čia gali lengvai pasiekti bet kurią miesto vietą.
Be to, Antakalnis – itin žalias rajonas. Jame tiek miškų, kalvų.
Vilnius apskritai ypatingas, nes jis įsikūręs ant kalvų. Esu pastebėjęs, jog lygumoje įkurtas miestas atrodo nesaugus, tarsi skersvėjų perpučiamas.
O Vilniuje aš jaučiuosi saugus. Kai grįždamas iš kelionių pamatau televizijos bokštą, žinau, kad esu namie.
- Kur dabar pasigėrėti Vilniumi lipa suaugusieji? Ar apskritai užtenka laiko stebėti, kaip keičiasi miestas, kuo gyvena jo žmonės?
- Perkeltine prasme suaugusieji paprastai lipa karjeros laiptais. Bet taip jie gali pamiršti tai, kas yra šalia.
Aš mėgstu važinėti po Vilnių automobiliu. Tai puikus būdas klausytis muzikos. Be to, taip galiu stebėti žmones, miesto gyvenimą. Nedažnai, bet sugrįžtu ir ant Tauro kalno. Nors tą vietą pamėgo ir išgėręs jaunimas. Tačiau vaizdas nuo ten tebėra nuostabus.
- Be kokių dar vietų mieste neįsivaizduojate savo vaikystės ir paauglystės?
- Esu išlandžiojęs visus Sapieginės miško kampelius. Tas vietas pažįstu kaip savo kišenę.
Mėgstama vieta buvo ir Vilniaus universiteto Alumnato kavinė.
Tuo metu tai buvo vienintelė vieta, kur galėdavai paragauti gėrimo „gogel mogel“.
Kavinės kiemelyje vykdavo visokie pankų grupių festivaliai. 1989-aisiais ir mes ten grojome su grupe „Foje“.
Nepatinka tik kazino
- Kas nuo jūsų vaikystės labiausiai pasikeitė mieste?
- Daugybė dalykų. Kai prisimenu kai kuriuos rajonus prieš 30 metų ir dabar – skirtumas neįtikėtinas.
Man patinka mieste vykstančios naujos statybos. Manau, kad jų galėtų būti dar daugiau. Pavyzdžiui, Šnipiškėse galėtų nelikti visų lūšnynų. Dabar tai – narkomanų vietos, pro kurias baisu praeiti. Geriau tegu išdygsta nauji pastatai.
- Bet Vilniuje vyksta nemažai protesto akcijų, piketų, rengiamos peticijos.
Ar jums svarbūs šie procesai? Kiek pats dalyvaujate įvairiuose vilniečių judėjimuose?
- Sąjūdžio laikais buvau tikrai aktyvus. Sėdėdavome Vingio parke laikydami Trispalvę ir klausydavomės Vytauto Landsbergio kalbų.
Tie laikai sukelia nostalgiją. Tuomet atrodė, kad prasidės kažkas ypač šviesaus ir didelio.
Prisimenu ir baisių dalykų. Vienu metu Vilniuje buvo paskelbta komendanto valanda. Važiuoji vakare taksi iš draugų, o automobilį sustabdo girti rusai. Apsirengę civiliniais drabužiais, rankose laikantys „Kalašnikov“ automatus. Ne itin malonus jausmas juos susitikti.
1991-ųjų Sausio 13-ąją buvau prie televizijos bokšto, viską mačiau savo akimis.
Dabar nuo įvairių protestų laikausi šiek tiek atokiau. Man patinka, kad miestas auga. Sovietmečiu statyti blokiniai daugiabučiai yra tikrai baisūs.
Gal Valdovų rūmai išties užstoja šviesą į Arkikatedros altorių. Bet, pavyzdžiui, Romoje yra tiek pastatų, kad jie užstoja šviesą daugeliui bažnyčių.
O vietoj „Lietuvos“ kino teatro iš tiesų neįsivaizduoju nei kazino, nei gyvenamojo namo.
Ta vieta man nuo vaikystės asocijuojasi tiktai su kino teatru.
- Ar Vilnius visada eina tik tiesiu keliu? Kas šiandien mieste jums nepatinka?
- Vienintelis dalykas, kuris man atrodo sunkiai suderinamas su Vilniumi, yra kazino. Vis dėlto tai vietos, neturinčios geros auros. Sostinėje kazino man atrodo keistai.
Vilniečiai autografų neprašo
- Koks Vilnius atrodo grįžus iš kelionių?
- Tai priklauso nuo šalies, iš kurios grįžti. Jei, pavyzdžiui, iš Rusijos, tai Vilnius atrodo visiškai vakarietiškas miestas (juokiasi).
Apskritai mes nesame blogesni už kitus pasaulio miestus. Tiesiog dar turime kur tobulėti. Labiausiai grįžęs pasigendu tolerancijos ir pakantumo kitiems. Bet tai – ne Vilniaus, o visos šalies problema. Tačiau manau, kad laikas ją išspręs.
- Ar dažnai pastebite vilniečius elgiantis pagal principą „po manęs nors ir tvanas“?
- Taip, tokių dalykų pastebiu. Tačiau tai taip pat visos šalies problema, gal net viso pasaulio. Pasekmes jau matome – kalbu apie globalinį atšilimą.
Mes nemokame elgtis su tuo, kieno dalimi patys esame. Tikrai skaudu matyti, kaip žmonės šiukšles atveža išmesti į mišką.
Kartais pats automatiškai nori bet kur išspjauti kramtomąją gumą ar numesti popierių. Bet pagalvoji, kad kitam nebus malonu tai matyti. Taigi susikaupiu ir nueinu iki šiukšliadėžės (juokiasi).
- Dažnai žinomi vilniečiai skundžiasi negalintys mieste atsipalaiduoti. Esą žmonės juos stebi kavinėse, prekybos centruose, gatvėse. Ar ir jums sunku pasislėpti mieste?
- Tokios problemos tikrai neturiu. Vilniečiai nebent pamojuoja ar nusišypso.
Kaune, net jeigu labai trumpam išeičiau į Laisvės alėją, kas nors būtinai paprašys autografo. Vilniuje to nėra.
Dažniausiai autografų prašo tik į sostinę atvažiavę žmonės, bet ne vilniečiai.
- Kuo atvykėliai išsiskiria iš vilniečių?
- Tuo, kad prašo autografo (juokiasi).
Groti sostinėje – sunkiausia
- Koks yra vilniečių muzikinis skonis? Ar sostinės publikai gera groti?
- Ne kartą su „Foje“ nariais, kitais muzikantais esame kalbėję, kad Vilniuje groti sudėtingiausia.
Vilniuje vyksta daugiausia kultūrinių renginių, koncertų. Todėl žmonės šiek tiek linkę laikyti save ekspertais.
Kartais grodamas jauti tą vertinantį požiūrį. Tačiau tai taip pat turi žavesio. Po koncertų Vilniuje būna labai lengva groti bet kuriame šalies mieste (juokiasi).
- Kur jums pačiam mieliausia klausytis muzikos?
- Labiausiai mėgstu klausytis savo automobilyje. Prisipažinsiu atvirai: man labai nejauki vieta koncertams atrodo „Siemens“ arena. Ji šiek tiek per didelė, labiau pritaikyta sporto nei muzikos renginiams.
Jaukios vietos yra „Forum Palace“ salė, klubas „Tamsta“. Man labai patinka ir Rusų dramos teatras, ten gera energija. Patinka ir Vilniaus kongresų rūmai.
- Kokioje vietoje norėtumėte surengti koncertą?
- Tokia vieta buvo Katedros aikštė, kol ten nesurengėme koncerto. Vilniuje beveik nesama vietų, kur nebūčiau grojęs.
Tačiau jei kalbėtume apie vietą, kur dar būtų smagu surengti koncertą, tai būtų Tauro kalnas. Čia būtų galima įrengti savotišką amfiteatrą,
- Apie įvairius sumanymus kalbantys menininkai vis dažniau mini 2009-uosius.
Tais metais Vilnius taps Europos kultūros sostine. Ką jūs tuomet norėtumėte matyti Vilniuje?
- Tikiuosi, kad bus daug gatvės festivalių, šventinių eitynių.
Bus liūdna, jeigu programa apsiribos tradiciniais nemokamais koncertais. Mes turėtumėme parodyti kultūros perlus, kuriuos esame sukaupę.
Gal būtų galima surengti pagoniškas apeigas. Tai mūsų kultūroje unikalu, o ir užsieniečiams būtų labai įdomu.
- Gal pats ką nors tiems metams ruošiate?
- Turiu idėją, bet nesakysiu (juokiasi).
Iš tiesų norėčiau, kad vieną dieną per metus Lietuvos muzikantai išeitų į Vilniaus gatves groti nuo ryto iki vakaro.
Tai galėtų būti gegužės mėnesį, pavyzdžiui, 17 dieną. Tą dieną vyko paskutinis „Foje“ koncertas.
Norėčiau, kad grotų ir žinomi, ir nežinomi muzikantai. Nuo ryto iki vakaro gatvėse skambėtų muzika. Tam nereikia net jokių investicijų. Pats mielai eičiau groti, pasiėmęs būgną.
Jeigu tokią idėją pavyktų įgyvendinti iki 2009-ųjų, būtų šaunu.
Nieko nėra neįmanomo. Galbūt kas nors, skaitantis šį straipsnį, prisidės prie manęs?
Smagiausia – Kaziuko mugė
- Kaip vertinate kitas sostinėje rengiamas šventes?
- Man smagiausia yra Kaziuko mugė. Tai puiki šventė. Milane savaitgaliais visą žiemą vyksta mugės, panašios į Kaziuko.
Manau, kad ir Vilniuje Pilies gatvės turgus galėtų išsiplėsti per kelis kvartalus. Nesiūlau ten įrengti Gariūnų turgaus. Kažkas galėtų pardavinėti plokšteles, kažkas – antikvarinius daiktus, o kažkas virtų cepelinus.
Pavyzdžiui, jeigu esu Londone, savaitgalį puikiai žinau, kad eisiu į Portobelo turgų. Kaziuko mugė man labiausiai primena šią vietą. Kasmet joje nusiperku kokį niekutį.
Per Sostinės dienas dažniausiai būnu išvykęs. O Naujieji metai mane kartais gąsdina. Tas girtuokliavimas Katedros aikštėje netraukia. Bijau, kad ten nuėjęs galiu susigadinti šventę.
- Kas jus galėtų išvilioti iš Vilniaus?
- Visiems laikams – niekas. Galėčiau išvažiuoti padirbėti į užsienį metams ar keleriems. Tačiau jaučiu, kad mano vieta yra čia. Vilnius – miestas, kuriame nesijaučiu svetimas.
- Kiek žmogui apskritai turi įtakos jo miestas? Juk visas savybes, vertybes, tikslus visada turi savyje.
Galbūt taip pat galima gyventi ir Berlyne, ir Balbieriškyje?
- Tam tikra aplinka pažadina tam tikras nuotaikas, skatina tam tikras išraiškos priemones.
Pavyzdys – lietuviška popmuzika. Grupės iš skirtingų miestų labai skiriasi. Juk muzika turi to miesto dvasios dalelę.
„Foje“ – visiškai vilnietiška grupė. Joje stipriai jaučiama sostinės dvasia. Mes čia atsiradome, buvome ir čia liksime amžinai.