Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6,31-38).
Atrodo, kad tai neįmanoma. Tai, ką matome savo aplinkoje yra lygiai priešinga, nei tai, ko mūsų prašo Viešpats. Ypatingai reikalavimas atsukti kitą žandą po pirmojo užpuoliko smūgio. Matyt pirma (bent mano vyriška) reakcija būtų žiebti atgal arba ‘pridėti’ į kelnes ir pabėgti. Bet mylėti savo priešą … ?
Arba kitas: suteikti paskolą ir neprašyti jos atgauti. Šis reikalavimai irgi yra nesuprantamas šiuolaikiniame gyvenime, kur, atrodo, viskas paremta naudos siekimu. Pasaulyje mainomės sukurtomis vertėmis, kur pinigai yra tos sukurtos vertės matas. Ir nieko čia nėra blogo.
Jei močiutė iš savo uždirbtos pensijos nusipirko sviesto gabaliuką, tai koks čia blogis! Juk ir ta pati Evangelija mums skelbia, kad darbininkas yra vertas savo užmokesčio. Teisinga yra gauti pagal nuopelnus. Būtent, pagal nuopelnus:
„Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas?
Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“ (Lk 6,32-38).
Kalba eina ne apie šio pasaulio vertybinius popierius ir mainus. Bet mūsų pačių vertę Aukščiausiojo akyse. Kalba eina apie Dievo numatomą atlygį tiems, kurie sukuria dieviškąją vertę.
O Dievo vertės principas yra šis: vertinga yra dovanoti gėrį ten, kur jo nėra, kur vyrauja blogis. Dievas yra save dovanojanti meilė, kuriantis pasaulį iš nieko. Dievas ištarė savo meilės Žodį mums ir dovanojo mums išganymą, kai buvome paskendę mūsų pasirinktoje šėtoniškoje, virstančioje į niekį puikybėje.
Matyt nesuprantame mūsų sukurtumo „pagal Dievo paveikslą“ didybės. Išganymo siekiame lyg kokie smulkūs verlsininkėliai, pvz., kioskininkai, kurie apiplyšusiais treningais vis stovyniuoja apie savo visokio gėringo šlamšto prikimštą „turtą“ ir manosi esą dideli savininkas bei turtuoliai.
Taip ir mes puoselėjame smulkiomis dorybėmis lyg ordinais nusagstytą bei pamaldžiais įsitikinimais apie savo neabejotina gerumą lyg škaplieriais nukabinėtą savo sielelę. Mes gi ne tokie, kaip anie – kyšininkai, paleistuvės ir t.t. Mes – katalikai.
Tik bėda, kad ta katalikybė pasibaigia per vieną metrą nuo savojo „kromelio“, t.y. neišeina už mano katalikiškojo ‚ego’ ribų. Esame katalikais sau, savo pamaldžiose ir varganose vis ir vis Šventąjį Raštą beskaitinėjančiose ar apie kokią didžiai dvasingą ypatą susibūrusiose grupelėse. Atrodo, kad katalikybė Lietuvoje tapo katalikų didžiai privačiu reikalu.
Šį „reikaliuką“ kruopsčiai saugome nuo susitepusiųjų pasauliu ir toliau sau jį sukame mūsų „kioskelių“ rinkoje. Na, kartais kokias „dienas“ sugalvojame. Pasimanifestuojame ir vėl grįžtame į savo būrelius dalintis mintimis.
Tačiau Dievas sukūrė žmogų ir prikėlė žmogų, kad jis būtų kaip Dievas, kuris kuria iš nieko. Žiū, verslininkas, kuris iš vieno vertės mato sukūrė gausą. Garbė jam. Nes jis protavo, turėjo tikslą, atkakliai dirbo, vylėsi ir pasiekė rezultatą. O jei mūsų „verslas“ yra su dangiškuoju Tėvu. Esame jo vaikai, kad būtume Jo visa kuriančios meilės apaštalais. Juk pasaulis yra Jo vynuogynas, kuriame dabar tragiškai trūksta darbininkų.
Lietuva išsivažinėja? Ne todėl, kad čia gyventi blogai, šalta ar neįmanoma užsidirbti. Bet todėl, kad mūsų bendrapiliečiai čia neranda šviesios vilties. Važiuoja tiesiog į naują viltį, nes čia jų niekas nesušildė. Paskutinę viltį atėmė iškrypę žiniasklaidos veidrodžiai ir dar apdergė melagingas ir darbais neparemtas labai pilietiškai nusteikusiųjų tribūninis tuščiažodžiavimas.
Bet kas turi suteikti viltį? Valdžia? Ne. Kristaus bažnyčia, kurios nariais mes, didžios ir nenugalimos Romos katalikai.
O atrodo, kad Lietuvos viltis yra mūsų privačiuose „kioskuose“, kur aplink šmirinėja pasaulio persigandę katalikai. Ne mus pasaulis stumia į pakraščius, bet mes patys traukiamės, nes nesugebame būti iš nieko kuriančio ir už nieką meilę dalinančioTėvo vaikai.
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6,36-38).
Kaip niekada akivaizdžiai atsivėrė pasaulio mirtinos žaizdos. Kaip niekad atsiveria ir Dievo gailestingumo mastas. Tik įgyvendinti jį turime mes, kurie nešiojasi raktus į Prisikėlimo vilties klodus. Tereikia tik drąsos būti Tėvo vaikais. Būti savimi, mylinčiais katalikais.