Glaudžia vorele įkandin vienas kito bidzenantys rinkimų maratono dalyviai turbūt ir patys nepastebėjo, kad jau įsuko į finišo tiesiąją. Jų veiduose anaiptol nespindi nuožmus ryžtas kovoti dėl Seimo – ką ten dėl Prezidentūros. Rinkimų kampanija pilkos nuobodybės muge virto ne tik todėl, kad partijų viršūnėles ir šakneles užvaldė idėjinis bei kūrybinis paralyžius. Svarbiausia tai, kad partijos nemato reikalo šio paralyžiaus įveikti.
Jausdami rinkėjų nuotaikas, politikai moja ranka: „Rinkimų laimėti neįmanoma, todėl jų laimėtojų ir nebus“. Visuomenė jaučia tokias pernelyg nesivarginti nutarusių politikų nuotaikas, todėl aiškių rinkimų laimėtojų abipusiu susitarimu iš tiesų neturėtų būti. Todėl neturėtų būti ir didesnių pačios politikos permainų. Partijų propagandininkai, žinoma, žongliruos absoliučiais gautų balsų ir mandatų skaičiais, tačiau kone visos savivaldybės paskęs pokiliminėse valdžios dalybose, dar labiau įtvirtinsiančiose nomenklatūrines kailių ir iškabų mainų vardan valdžios tradicijas.
Net jei ir kuri nors partija, pavyzdžiui, konservatoriai, po šių rinkimų pasijustų „ant bangos“ ir sugalvotų su savo banglente užsiropšti ant jos keteros, jai vienai įsukti pirmalaikių Seimo rinkimų smagratį būtų neįmanoma. To greičiausiai nesugebėtų net ir dvi partijos – pavyzdžiui, tie patys konservatoriai ir socialdemokratai, nusprendę pagaliau suformuoti dvipartinį vaivorykštinį Seimą.
Dar menkiau politikai atrodo pasirengę prezidento rinkimams. Visi potencialių kandidatų veiksmai kol kas nutaikyti į eilinių rinkimų datą.
Taigi vargu ar užžėlusi politikos pelkė bus rimčiau sudrumsta, o valstybės mastu užkonservuotas politinis patas sutrikdytas. Lieka tikėtis tiktai smarkesnių burbuliavimų atskiruose šios pelkės akivaruose – mėginimų apsaugoti dabartinę padėtį nuo rinkimų rezultatų sąlygotų permainų.
O smarkiausiai kol kas veržiasi būsimos kovos dėl Vilniaus intrigų mazgas. Kaip ši kova atsilieps valdančiosios koalicijos stabilumui ir naujiems partijos pirmininko rinkimams besirengiančių socialdemokratų viršūnėms?
Tai, kad liberalcentristai pasitrauktų iš Seimo valdančiosios koalicijos, jeigu jų partneriai – pirmiausia socialdemokratai – neparemtų A.Zuoko kandidatūros į mero postą, menkai tikėtina. Jie būtų žaibiškai pakeisti kitais, kurių prie valdžios slenksčio netrūksta. Todėl tokie demaršai būtų beprasmiai, kaip ir šantažavimas jais. Labiausiai tikėtina, kad liberalcentristai tiesiog imtų demonstratyviai sabotuoti Seimo koalicijos ir Vyriausybės veiklą, galutinai ją paversdami farsu.
Kita vertus, iki šiol dar buvo galima įtarti, kad kairiojo Vilniaus jaunimo šokinėjimas prieš A.Brazauską – tik rinkimų triukas, partijos reklama bei konkurentų, tarp jų ir paties A.Zuoko, klaidinimas. Bendrąjį sostinės planą patvirtino lygiai tiek kairiųjų „atskalūnų“, kiek reikėjo, be to, jiems skyriaus prezidiumo posėdyje nieko už tai nenutiko.
Tačiau jau dabar matyti, kad pagrindinė ir kol kas labiausiai konsoliduota partijos grupuotė rimtai sunerimusi dėl maišto židinių partijoje ir savo padėties. Šioje grupuotėje šmėžuoja nesveikai įraudę medžiotojų veidai, sostinės tarybos narės Kristinos skruostų obuoliukai, sunerimusios vicepirmininkų Č.Juršėno bei V.Andriukaičio fizionomijos, Estijos vėjų nugairinta ambasadoriaus J.Bernatonio barzda.
Ši kompanija stengsis išlaikyti A.Brazauską pirmininko poste, o nepavykęs premjeras, buvęs favoritas Z.Balčytis jau, atrodo, nurašytas.
Premjeras, puoselėjantis ambicijas tapti ir partijos pirmininku, ir jos kandidatu į prezidento postą, be abejo, tuojau pat prisijungs prie partijos senjorų klano, jei tik pajus, kad persvara vis dar jo pusėje. Taip pat greičiausiai elgsis ir kitas pretendentas – krašto apsaugos ministras J.Olekas. Tačiau iš to, kaip jie dvejoja šiuo metu, matyti, kad padėtis kairiųjų viduje – itin miglota, sunkiai valdoma ir nuspėjama.
Tokia pati padėtis greičiausiai bus ir porinkiminėje taryboje. Toje mišrainėje galimos įvairios sąjungos, rinkėjams parodysiančios jų tikrąją reikšmę valdžios formavimo procese – pavyzdžiui, R.Pakso ir A.Zuoko arba R.Pakso ir konservatorių jungtuvės. O kur dar savo statytinius valdžioje kaip kojines keičiančių ir nuolatos puodą su šia koše kurstančių verslo grupuočių interesai.
Ką gi, nors prie pabaigos artėjanti rinkimų kampanija ir buvo neregėtai nyki, triukšmingų reginių politikos viršūnėse nestokosime. Be to, reginių herojai mūsų bent jau porą metų neturėtų trukdyti.