Ministras J.Olekas: Lietuvos kariai Afganistane gina ir Lietuvą

- Manau, kad ji stipri savo profesionalumu. Lietuvos kariuomenei labai daug davė dalyvavimas tarptautinėse misijose tiek Balkanuose, tiek Afganistane ar Irake, o ypač paskutiniu metu mūsų brigados afiliacija į Danijos diviziją leidžia aukštiems karininkams pakilti aukščiau to, ką mes galime turėti Lietuvje. Šiuo metu vyksta intensyvus mūsų kariuomenės perginklavimas.

- Techninės priemonės, kurias mes įsigyjame – dažiniausiai per NATO struktūras, ar konsultuojant NATO ekspertams. Todėl jei ir turėjome ginčų ar nepasitenkinimų, nes visada lami vienas, o dalyvauja konkurse galbut keturi-penki, rimtų petenzijų ar nusiskundimų nebuvo, arba visi jie buvo argumentuotai atremiami.

Tikiu, kad žmonės, kurie dirba KAM, kariuomenėje, turi įgįję pakankamą tarptautinį patyrimą ir tas pareigas alieka sąžiningai ir skaidriai. Tuo labiau, kad mes be valstybės specialiųjų tarnybų turime dar ir savo padalinį, Antrąjį operatyvinių tyrimų departamentą, kuris iš vidaus kontroliuoja.

- Jau šiandien ji yra profesionali. Mūsų kariuomenėje šiandien yra apie 12 tūkst. žmonių, kurie kiekvieną dieną yra tarnyboje ir dar apie 6 tūkst., kurie yra savanoriai, pasirengę tarnauti. Iš šių 18 tūkst. žmonių apie 3 tūkst. yra šauktiniai, t.y. 15 -18 proc. nuo viso skaičiaus, o likusieji yra profesionalai.

Mes jau dabar kalbam rimtai, kad reikia pasiruošti ir taikos metu atsisakyti nuo šauktinių. Tai dar užtruks, kokių metų dar prireiks, nes dar reikia priimti tam tikrus įstatyminius sprendimus Seime. Visuomenės nuomonė yra palanki, apklausos rodo, jog apie 60 proc. remia šį mūsų sprendimą..

- Manau, kad tai neįkainuojama patirtis mūsų kariams, ji taip pat labai teigiamai vertinama pačių mūsų karių, kurie daluvauja misijoje. Aš, kaip ministras, gaunu prašymus suteikti galimybę dalyvauti misijoje, o ne kaip šauktinių atvejų, jos vengti. Daugybė karių į misiją vyksta po keletą kartų. Mes juos apdovanojam po misijos kariumenės medaliu. Dabar jie sugrįžta su jau anksčiau gautais apdovanojimais ir net gauna numeriuką, kad tai jų trečioji, ketvirtoji misija. Jie eina su malonumu į misiją, įgyja patirties.

Aganistane mes pasirodėmė labai gerai, kaip ir mūsų spec.paskirties daliniai. Beveik dvejus metus dirbami su JAV spec.pajėgomis, mūsų daliniai dabar kviečiami Jungtinės Karalystės kartu su jais dalyvauti operacijose Afganistane. Tai mūsų profesionalumo įvertinimas.

Antra, yra mūsų sepciali misija Goro provincijoje. Šis dalyvavimas pasiteisino šimtu procentų. Tie Goro administracijos atstovai, Afganistano parlamento narai, tiek Čakčarano ligoninės medikai, su kuriais man teko susitikti, dėkojo, už tai kad mūsų kariai labai korektiškai, santūriai bet tvirtai laiko užnugarį vietinei administracijai ir Afganistano valdžiai. Per tuos dvejus metus Goro provincijoje rimtų incidentų neįvyko. Buvo ir ne viena operacija, kai buvo sulaikytos nemažos narkotikų siuntos.

Aš manau, kad tai yra geriausias pavyzdys, kaip galima apginti Lietuvą nuo narkotikų, nedirbant čia, Lietuvoje, o dirbant ten toli ir santykinai brangiai. Nes narkotikai, kurie yra vartojami Lietuvoje, apie 80-90 proc. yra iš Afganistano. Todėl manau, kad sulaikyti juos ten, o ne ieškoit Lietuvoje pasklidusius po mažus pakelius, yra prasminga.

- Čia yra du skirtingi dalykai. Mūsų kariai tiesiogiai nedalyvauja nei naikinat pasėlius, nei sulaikant ir atimant narkotikus. Bet mūsų kariai užtikrina tos pačios Goro provincijos policininkams užnugarį, kad jie galėtų sustabyti ir konfiskuoti narkotikus. Mes negalim įsivelti, nes tai būtų pražūtinga mūsų kariams.

-Ji vykdė ne vieną tokių opercijų, pati sėkmingiausia buvo lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje, kuomet buvo konfiskuota pustrečios tonos narkotikų. Mes parėmėm policiją. Aš pasaksiu dar vieną alyką, kuris nelabai yra viešinamas. Šalia mūsų stovyklos išaugo naujas Čakčaranas. Miestelio centras buvo vienoje upės pusėje, o dabar palei mūsų stovyklos pakraštį iškilo nauajmiestis. Tai reiškia, jog žmonės pasitiki ta vieta, jie nebijo, kad ji bus apšaudoma, bombarduojama..

- Nemanyčiau. Tiek, kiek man teko kalbėti su afganistaniečiais, jie iš tikrųjų pavargo nuo trisdešimt metų besitęsiančių karų. Todėl didžioji dalis norėtų gyventi ramų taikų gyvenimą. Nemanau, kad nori matyti žūstančius ir luošinamus savo artimuosius. Be abejo, yra daug karo vadų ir vadukų, kurie jau nemoka taikiai gyventi. Per trisdešimt metų užaugo karta, kuri mokėjo gerai kovoti ir jiems prisitaikyti prie taikaus gyvenimo nėra taip paprasta. Jie praranda savo įtaką, todėl palaiko tam tikrą kovinę ugnelę.

Kita vertus, mes turim pripažinti, mūsų kontingentas tą gerai supranta, kad mes turim kontaktą su kitokia kultūra. Todėl turime pripažinti islamo pasaulio kultūrą, jų tradicijas, jų santykius ir nebandyti tiesmukškai perkelti vakarietišką dmokatiją į islamo valstybę.

Jeigu dabar įvyktų kultūrų bendrarbiavimo lūžis, - mūsų civilių dalyvavimas, mūsų karių taikos užtikrinimas, afganistaničių atvykimas pas mus pasimokyti – tia būtų didelis laimėjimas.

- Manau, kad tikrai ne. Labai apgailestauju, kad su VSD būtent taip nutiko, buvo tiek suvelta paties departamento veikloje. Iš tos medžiagos, su kuria man teko susipažinti, žinau, kad ir vadovas padarė klaidų, nesugebėjo vadovauti tinkamai tokiai institucijai. Bet visas tas skandalas iš tikrųjų labai pakenkė pačiam departamentui.

Juro Abromvičiaus istorijoje daugiausia gali pasakyti prokurorai, ką jie ištyrė, kiek galėjo nustatyti. Kiek žinom, pagal jų paskelbtą informaciją tiesioginis vykdytojas vėliau žuvo. Be abejo, gali būti įvairios medžiagos, sakykim, Artūro Paulausko pozicija, kad jis prokuroms liepė nesakyti kai kurios informacijos buvusiai Seimo laikinajai komisijai.

Puikiai pamenu, kaip ateidavo skirtingų žinybų žmonės ir jie nepajėgdavo tarpusavyje susikalbėti. Ir kiek buvo komisijos pastangų, kad tos skirtingos žinybos galėtų susikalbėti, veikti kartui. Bet komisijos darbas baigėsi taip, kaip baigėsi. O pačiam departamente prieš daugiau nei dešim metų, buvo trūkumų veikloje, bet manau, kad nemaža jų dalis jau yra pašalinta. Ir dabar AOTD dirba labai profesionaliai, jis labai aukštai vertinamas ne tik mūsų žinybų, bet ir NATO atitinkamų tarnybų.

Už profesionalumą. Tačiau nekonkretinsiu už ką jis yra vertinamas, nes tai vis dėlto nėra vieša organizacija.

- Aš manau, kad to neturėtų būti. Mes atidžiai sekame šitą siuaciją ir stengiamės, kad atitinkamose pozicijose dirbantys žmonės, ar tai būtų kariškiai, ar tai būtų civiliai, jeigu jie užima pagal „svorį“vienodas pareigas, tai jų atlyginimas už tą darbą būtų artimesnis nei buvo iki šiol.

- Pasirodė informacija, susijusi su J.Abromavičiaus žūtimi, kad joje dalyvavo vienas iš šio departamento darbuotojų.

- Neturiu informacijos, kad šiuo metu depatamente dirbtų nors vienas darbuotojas, dalyvavęs tuose įvykiuose.

Ateinant vienas iš stabdžių apsisprendžiant buvo tai, jog tikėjausi didesnio ministerijos ir kariuomenės nusistatymo, kad esu iš šalies ar netinkantis. Esu maloniai nustebinas, kad tiek Lietuvos kariuomenė, tiek visuomeninės organizacijos, kurios yra šalia kariuomenės, tiek ministerijos kolektyvas labai pozityviai priėmė. Ir mes suradome bendrą kalbą.

www.akiračiai.lt