Kiekvieną dieną pradedu ir baigiu su mintimi, kaip gerai, kad mano mergina yra konservatyvi interneto atžvilgiu, ir iš principo skaito tik laikraščius bei žurnalus. Ir net pagalvoti negaliu, kas bus, jei ji perskaitys visus Rapolo Rakalo nuotykius.
Kaip tradiciškai išvengti klausimų apie praeitį
Tad ar verta sakyti, jog ji nieko nežino apie mano audringą praeitį. Kartą paklausė apie mano buvusiąsias, tačiau aš numykiau kaip veršiukas pavasarį pirmą kartą išleistas iš tvarto: buvo šiek bei tiek.
Tačiau Gabrielė nutarė būti atkakli ir principinga kaip kokia Seimo laikinoji komisija: „Tai kiek tų merginų turėjai prieš mane“.
Ir čia man iškilo didžiulė dilema. Tikros tiesos jokiu būdu negalėjau sakyti. Tačiau negalėjau sakyti, kad ji man ir pirmoji. Negalėjau sakyti, kad antroji ar trečioji – būtų pradėjusi didžiausiu Lietuvos nevykėliu laikyti. Tad pasirinkau, mano nuomone, saliamonišką atsakymą: „Virš penkių“. Kaip toj pasakoj, mergina buvo nei apsirengusi, nei nuoga, taip ir aš nemelavau, bet teisybės nesakiau.
Tačiau Gabrielė pasirodė ne pirštu penima. Oj, ne pirštu, tad iš karto kaip kaip žiaurus ir kraugeriškas KGB-istas kankinimų kameroje pateikė antrą klausimą: „Kas čia per atsakymas – „virš penkių“? Turėjai šešias ar šešis šimtus“?
Padėtis tapo nepavydėtina – KGBistai kaltindavo sovietinės tėvynės išdavyste ir tarnavimu pasauliniams imperialistams, o Gabrielė mane galėjo apkaltinti vienintelės meilės nebranginimu bėgiojimu paskui visus pasaulio sijonus.
Pirmą kartą po ilgo laiko pasijutau kaip vakystėje įkišęs pirštą į butelį ir negalintis ištraukti. Tačiau stresinės situacijos visada mobilizuoja mano smegenų darbą, tad greitai surandu išeitį – nusprendžiu ją susargdinti trumpalaike amnezija.
Kadangi meluoti merginai negražu, aš ir nemeluoju. „Brangioji, šešių šmtų merginų tikrai neturėjau, nurimk“. Ir kad ji nepaklaustų: „O gal turėjai penkis šimtus?“, apsikabinu ir pradedu ilgą bučiavimosi seansą. O mintyse džiaugiuosi, kad ji yra milijonus kartų gražesnė ir patrauklesnė už KGBistus.
Tai ją nuramino ir ji iš karto pamiršo visus savo klausimus, it kas su plyta per galvą būtų davęs. Štai tokiais triukais atsipirkdavau.
Netikėtas smūgis
Tačiau netgi apsukriojo Rapolo Rakalo kelias ne visada rožėmis klotas. Ir kas galėjo patikėti, kad mano duobkasys bus ne kas kitas, o mano geriausias draugas Benediktas?!
Vieną penktadienio vakarą sėdėdami kavinėje su Gabriele ir gerdami saldų vyną, nusprendėme, kad vertėtų pakviesti Benediktą.
Atrodė, kad mus su senu draugu riša telepatija, nes vos tik paskambinau, jis vietoj to, kad pasilabintų, pasakė: „Tai kur geriam?“
Pasakiau, kad „Keistuose ženkluose“.
„Kokiuose ženkluose“?
„Benediktai, nagi ten mes šventėme mano gimtadienį, negi nepameni“?
„Aaaa....“, pasigirdo tęstinis balsis. O po to informavo, kad bus po dešimties minučių.
Atvyko po pusvalandžio. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis jau buvo, švelniai tariant, šiek tiek išgėręs: lūpose žaidė keista šypsena, kuri atsirasdavo išgėrus aštuntąjį bokalą alaus, buvo prasisegęs paltą, nors lauke - minus penkiolika, šalikas siekė žemę, o rankoje laikė rožių puokštę.
Pagalvojau: „Koks galantiškas tas Benediktas, mano Gabrielei atnešė gėlių“. Tačiau gėles jis kažkodėl įteikė man. Bandžiau aiškinti, kad jis suklydo, jas reikėjo įteikti Gabrielei. Tačiau jis tik energingai papurtė galvą it koks eržiliukas, ką tik išleistas iš aptvaro, ir pasakė: „Rapolai, tau, tik tau“.
Man tai man.
„O kur daugiau žmonių?“, paklausė manęs Benediktas ir apsilaižė lūpas.
„Kokių žmonių“?
„Na, juk tavo gimtadienis“.
„Benediktai, mano gimtadienis bus po dviejų mėnesių. Tu kažką supainiojai“.
„Taigi sakei, kad tavo gimtadienis. Aš palikau savo chebrą, specialiai atvažiavau pas tave, po miestą ieškojau tų nusususių gėlių, kad tik tau dėmesį parodyčiau“.
„Benediktai, aš tau tik sakiau, kad mes sėdim ten, kur praeitą kartą šventėme mano gimtadienį. Tu ne taip išgirdai. Tačiau tau už gėles statau alaus bokalą“.
Benediktas, nors ir linktelėjo galva, tačiau, matyt, mintyse apskaičiavo, kad rožės ir išlaidos taksi kelis kartus viršija vieno bokalo kainą, tad ir nusprendė padaryti tai, ką padarė – labai greitai pasuko kalbą apie mano buvusias merginas.
„O žinai, Gabriele, kaip buvo vieną kartą“, - savo pasakojimą pradėjo Benediktas. Jo akys liepsnojo, o veide atsispindėjo toks didingumas, lyg jis būtų Napaleonas, ką tik nusprendęs nukariauti Rusiją.
„Kas kas?“, - Gabrielę ginė įgimtas moteriškas smalsumas. Gabriele, Gabriele, negi nežinai, kad kartais geriau kai ko nežinoti.
Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip tą vakarą tikriausiai Benediktas negalėjo nekalbėti. „Tai štai – Rapolas kartais manęs prašydavo užleisti butą bent porai valandų. Kodėl tai darė, man iki šiol nesuprantama, nes jis pats turi savo butą. Tačiau aš geros širdies, tad leidau.“
„Tačiau blogiausia, kad jis kartais palikdavo prezervatyvus. Štai grįžtu kartą namo, žiūriu, kampe prezervatyvas mėtosi. Nespėjau užsidėti pirštinių ir jo pakelti, kaip man skambina į duris meistrai čiaupui sutaisyti. Atėjo, dirba, galvoju, o kas bus, kai jie pamatys tuos prezervatyvus.“, - liejosi Benediktas jau ne ne kaip kokia Vilnelė, bet visas Nemunas per potvynį Rusnėje.
Gabrielė kaip kokia vėtrungė sukiojosi tai į Benediktą, tai į mane, akimis klausdama, ar tai teisybė. Aš akimis atsakinėjau, kad neteisybė, o kojomis spardžiau Benedikto blauzdas.
„Ko čia spardais? Negi negalima pasakoti to, kas buvo?“, Benediktas, pasirodo, dar turėjo ir sadistiškų polinkių tą vakarą.
„Benediktai, esi girtas ir kalbi nesąmones. Nieko panašaus nebuvo. Tavo fantazija laki“, -sugebėjau tik tiek pasakyti.
„Gabriele, o dar kiek visokių dalykų buvo.“, - Benediktas buvo pasiryžęs eiti toli.
Supratau: „Aš žuvęs“. Prakeikiau tą minutę, kai kilo mintis pasikviesti Benediktą, tačiau reikėjo sugalvoti išeitį.
Nelabai garbinga išeitis
Benediktui užsakiau papildomą alaus bokalą, kad turėtų ką veikti, o tada nuėjau į tualetą ir paskambinau jo merginai Saulei: „Tik neišduok manęs, tačiau manau, kad tau reikėtų žinoti. Be to, aš irgi jaučiuosi atsakingas. Čia mes sėdime ir geriame, o Benediktas prisikabino prie kažkokios mergšės. Nesakysiu, ką jie daro, bet nekaltu flirtu to tikrai nepavadinsi. Jei tu atvažiuotum ir pasiiimtum jį, tai būtų geriausia judviejų abiejų santykiams. Tik nieko nesakyk apie tai Benediktui“.
Benedikto merginai daug aiškinti nereikėjo. Paklausė, kur sėdime ir ištarė, kad bus po penkiolikos minučių.
Tačiau ir aš nekvailas. Po dešimties minučių jai rašau SMS: „Tą mergšę taip įžeidžiau, ir ji išsinešdino iš kavinės. Bet vis tiek pasiimk Benediktą“.
Viešo skandalo, aišku, nebuvo, bet neverta aiškinti, kad vakarėlis labai greitai pasibaigė atvažiavus Saulei, juolab, kad ji ant stalo matė keturis bokalus alaus, o mes buvome trise. Benediktas per dešimt minučių buvo supakuotas į automobilį ir išvežtas.
Mes su Gabriele irgi grįžome namo. Kitą rytą iš Benedikto gavau tokią žinutę: „Ką vakar aš padariau, kad Saulė tokia pikta? Nieko neprisimenu. Tai bent prisigėriau“.
Išradingasis istorijos klastotojas Rapolas Rakalas (rakalas@yahoo.com)