Net Kėdainių kniazius, ir tas, būtent Vasario 16-osios išvakarėse iš Maskvos pasiuntė žygūną-advokatą pas vieną Lietuvos vadovų su žinia: „Pažadu nesikišti į politiką, tik leiskite laisvam grįžti į Lietuvą, o jeigu neleisite, visiems jums, Lietuvos politikams, bus galas“.
Gal ir simboliška: kol Lietuva bus tokių kaip V.Uspaskichas svajonių žemė, tol ne vienam tūkstančiui lietuvių joje bus nejauku.
Ką daryti, kad kiekvienas šioje žemėje gimęs žmogus didžiuotųsi tuo? Padidinti atlyginimus, kaip įkalta negudria valstybinio socializmo maniera internete siūlo toli nuo tėvynės nublokšti juodadarbiai?
Jei tik tai būtų įmanoma. Kita vertus, o ar to jau užtektų?
Jeigu reikėtų išvardyti gražias valdžios ir pačios visuomenės iniciatyvas, kurios verčia stipriau plakti širdis, ką prisimintume?
Taip, Nacionalinis diktantas. Puiku, kad prezidentas šiandien priims jo nugalėtoją R.Rudinskaitę ir rengėjus. O daugiau?
Karių žygis Radvilų keliais. Viena kita vyskupijų iniciatyva. Gal kas nors paminės ir koncertą, raginantį grįžti į tėvynę, bet ar tai yra tai?
Ryškių ir neerzinančių nacionalinio masto iniciatyvų nėra. Ką gali pakeisti tuščias raginimas grįžti į tėvynę su rinkimų pamušalu?
Tie, kurie griežė dantį ant Lietuvos, tik dar labiau supyks. O štai metinis sugrįžusiųjų į tėvynę priėmimas miestų savivaldybėse prieš Vasario 16-ąją, iškiliausių reemigrantų priėmimas pas prezidentą prieš Kovo 11-ąją jau būtų vertas dėmesio pagarbos ženklas.
Kol kas tokio reemigrantų laukimo – nė su žiburiu nerasi. Likusieji Lietuvoje ir išvykusieji nesusišneka. Svaidosi kaltinimais. Pagrįstais ir ne.
JAV lietuviai Konstitucinio teismo (KT) sprendimą panaikinti dvigubą pilietybę įvertino kaip nepelnytą antausį sau.
Ne vienas emigracijoje spėjęs prakusti lietuvis piktinasi, kad tapdami JAV piliečiais, jie dabar automatiškai praras Lietuvos pilietybę. Kodėl piktinasi?
Todėl, kad svetimą pilietybę gaunantieji lietuviai praranda dvigubą patogumą – naudotis ir JAV, ir Lietuvos pilietybės teikiamomis privilegijomis ir kartu neturėti jokių įsipareigojimų Lietuvai.
Prieš kelias dienas viena emigrantė Vilniaus savivaldybėje rėžė kritiką Lietuvos valdžiai, kad ši nestato lietuviškų mokyklų Airijoje.
Emigrantams – kviečių viršūnėlės, o pasilikusiems – šaknelės? Ar kalbėtoja bent suvokia, kad mokyklas Airijoje reikėtų steigti iš Lietuvoje likusių ir mažiau nei emigrantai uždirbančių žmonių mokesčių?
Be abejo, lietuvių – mažai, mūsų mažėja. Taip, Lietuva negali sau leisti tokios privilegijos – prarasti nors vieną sūnų paklydėlį.
Bet ir emigrantas, bent jau tas, kuris emigracijoje išsprendė savo buities problemas, taip pat turėtų į Lietuvą žiūrėti ne tiktai per savo patogumų prizmę. Kartais ir apie Lietuvą gal galima būtų pagalvoti?
Prezidento apkalta parodė, kad žaidimai su dviguba pilietybe – dar pavojingesni. Tai – Pandoros skrynia, iš kurios lenda visokie borisovai ir uspaskichai. Konstitucinis teismas todėl ją ir uždarė.
Lietuva nė vieno piliečio neišvarė pati. Tiesiog Lietuva kol kas nepajėgi suteikti kiekvienam tokią gerovę, kokią lengvai gali garantuoti Amerika, Airija, kitos sovietų okupacijos nepatyrusios šalys.
Dviguba pilietybė mažai ką pakeis. Kad ir kaip būtų gaila.
Galima V.Landsbergį mėgti ar nekęsti, bet Vasario 16-ąją jo pasakyti žodžiai – į dešimtuką: „Lietuviai yra tie, kurie tiki, kad šita žemė prie Neries, Nemuno ir Baltijos gali būti graži ir teisinga“.
Lietuva, jei tik ji išliks, išliks ne emigracijos, o tik tėvynėje likusiųjų dėka. Prie Nemuno ir Baltijos, o ne Temzės ar Šiaurės jūros.
Tai – ne priekaištas. Tokia istorijos logika.
Be abejo, tai nereiškia, kad langai į Lietuvą turi būti aklinai užkalti. Sumanė žmogus grįžti gyventi į Lietuvą, įsikūrė – pilietybė grąžinama be lankstymosi su akcentu kalbančioms Migracijos departamento ponioms. Pilietybę reikėtų išsaugoti vaikams ir jaunuoliams bent iki 23 metų.
O sugrįžusieji turi būti priimami su džiaugsmu, o ne pykčiu, kad štai dar vienas kėsinasi į jo šiltą vietą. Ar gali tuo pasigirti Lietuva, rengianti jausmingus koncertus „Grįžki į tėvynę, grįžki į namus“?
Lentvarietis M.Mogilnickas grįžo iš Londono su žmona Melessa bei sūnumi, bet valdininkai ištrėmė M.Mogilnickienę atgal į Londoną kaip svetimtautę. Jei ne žiniasklaida, ji ten ir dabar dar būtų.
Šis atvejis, o ne graudūs koncertai – lietuvių sugrąžinimo į tėvynę politikos vizitinė kortelė.