Trumpai: Svarbi video medžiaga. Nebūsiu PETA veidas. „Mokinukės“, ar kažkas panašaus. “Miss Lietuva”. I’m so grey. Davidas Grey. Skandinaviško kino epizodas. Bankomatas irgi turi širdį.
GYVŪNŲ TEISIŲ VAKARĖLIS: NUO VYNO VIOLETINIAI DANTYS
Antradienį viešėjau pas Indrę. Nuveikėme daug neįtikėtinos svarbos dalykų, susijusių su gyvūnų teisėmis. Pavyzdžiui, peržiūrėjome svarbią dokumentinę vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuota jos katė: paprašyta ritinėjasi ir kniaukia.
Taip pat dar sykį peržiūrėjome psichodelinio vakarėlio nuotraukas, kuriose užfiksuotos mudvi bei Bokalas su Bukowskio Gerbėju. Visi ne visai respektabilios būsenos ir ne visai respektabiliomis pozomis.
Vėliau diskutavome daugybe gyvenimiškų temų. Taip pat atlikome neįtikėtinos svarbos fotosesiją – Indrė mėgino mane nufotografuoti teroristės (gyvūnų teisių gynėjos) amplua. Aš knygų lentynos fone, su tamsiais akiniais, kepurėle (kiek pamenu), iškėlusi abiejų rankų didžiuosius pirštus. Paveizėjusi rezultatus, supratau, kad niekada nebūsiu reklaminis PETA veidas. Bet tai nesvarbu.
Tuomet grįžo Bokalas, ir aš susikuklinau. Fotosesiją teko baigti.
Per neįtikėtinos svarbos reikalų tvarkymo vakarą išgėrėme du su puse butelio raudono vyno. Kadangi kitą rytą turėjau eiti į pokalbį dėl darbo, truputį rūpinausi, kaip atrodysiu ryte.
– Klausyk, gal jau eisiu, man reikia išsimiegoti prieš svarbią dieną, – rimtai tariau.
– Kur tu eisi? – paklausė Indrė.
– Į stotelę.
– Boratai, – atlaidžiai papurtė galvą ji. – Ar žinai, kiek valandų?
– Aaa... – pasižiūrėjau per langą. – Kiek?
– Pusė pirmos.
Todėl man teko kviestis taksi. Suakmenėjau prieš veidrodį koridoriuje: dantys nuo vyno buvo violetiniai. Indrė labai juokėsi. Liepė nesišypsoti taksistui. Aš paliepimo klausiau. Laikiausi oriai, nepaisant to, kad taksistas klausėsi „Russkoje Radio“.
”MISS LIETUVA”: PRISIMINIMAI PERSIRENGIMO KABINOJE
Trečiadienis praėjo sklandžiai. Ryte taip ilgai svarsčiau, kaip apsirengti, kad iš namų turėjau lėkti it padegta. Paskutinę sekundę (parūkiusi) šokau nuo palangės, ir staiga – bac! – į galvą pokštelėjo mintis: plakatų nesusikroviau. Todėl teko viską atlikti šviesos greičiu. Skuosdama iš namų it vėtra, vienu pūstelėjimu užgesinau visas žvakes, degusias ant stalo.
Išėjus iš namų, vidinis balsas pradėjo inkšti, kad gal tų žvakių ir neužpūčiau. Kad gal galėjo kilti gaisrelis. Ant stalo juk – popieriai ir degios cheminės medžiagos (nagų lako valiklis ir panaši kosmetika). Tačiau nutariau nesigadinti nuotaikos ir nesigadinti veido blogomis emocijomis. Atidaviau viską į Dievo rankas.
Pokalbis dėl darbo mane maloniai šokiravo. Po jo užsukau į vieną drabužių parduotuvę. Iš tiesų ketinau tik sušilti, kad nustotų bėgti liulys. Tačiau ten pradėjau puikiai pramogauti, mat buvo neįtikėtinos nuolaidos.
Kai smaginausi persirengimo kabinoje, išgirdau mergaitiškus šūkaliojimus (su kažkokio rajono akcentu): Vadove, vadove, žiūrėkit, ar šitas sijonas prie šitos striukės tiks? O, bliamba, pagalvojau. Negi man šitaip pasisekė? Negi užėjau pasirankioti rūbelių vienu metu su „Mokinukėmis“?
Išlindau pasidairyti. Ten zujo perkarusios nepilnametės. Jau norėjau skambinti Petruškai arba Indrei, ir garsiai pareikšti, kad savosiomis akimis regiu liūdnai pagarsėjusias „Mokinukes“. Man atrodo, tokio įvaizdžio (įvaizdžio?) kūrimas – tai sąmoningas tokios muzikos (muzikos?!) orientavimas į pedofiliškų polinkių vyrukus.
Tačiau pastebėjau poros mergaičių veidus, ir persigalvojau. Man jos pasirodė ne tik nepervažiuotos intelekto greideriu, bet gal net ir kiek patrikusio intelekto. Pagalvojau: o gal čia atvežė panas iš vaikų namų, kad apsipirktų.
Pavaidinau susižavėjusią, ir tada paklausiau jų vadovės:
– Sakykit, jūs čia kokia nors šokių grupė?
– Oi, ne, mes esam modelių būrelis. Mes ruošiamės jaunosios “Miss Lietuva” konkursui.
– O, kaip įdomu, – dar sykį pavaidinau susižavėjusią aš.
– Na, matot, mūsų mergaitės jau tokios… šešiolikos septyniolikos, bet atrodo gerokai vyresnės.
– Taaaip, – neva pritariančiai nutęsiau aš. – Šaunuolės.
Vėl įlindau į persirengimo kabiną, ir kol matavausi keturis megztinius, trejas kelnes ir du švarkus, prisiminiau: mano klasiokė iš privačios Liubertienės mokyklos taip pat dalyvavo tuose ar kituose miss rinkimuose. Bet klasėje sėdėjau greta jos, ir, kol spręsdavau matematikos uždavinius, ji man į dešinę ausį labai detaliai pasakodavo, kaip vyksta tie parengiamieji konkurso darbai.
Kai ji nelaimėjo to konkurso (laimėjo tik “Miss Publika” titulą), kokią savaitę man į dešinę ausį nieko nepasakojo. Nesėkmė buvo šiek tiek palaužusi jos dvasią (ar pasitikėjimą savimi).
Visi drabužiai, kuriuos matavosi tos modelių būrelio mergaitės, buvo labai labai spalvoti. Visi drabužiai, kuriuos tądien nusipirkau, buvo pilki, išskyrus vieną beveik militaristinį žalią megztinį (turbūt visa tai – tų mergaičių veidai ir drabužiai, o taip pat prieš akis iškylantis „Mokinukių“ paveikslas bei klasiokės Miss Publikos burbesiai iš praeities, – man tądien truputį paveikė psichiką, kad taip patraukė ant pilkos).
Tada pamaniau: būtų visai racionalu patraukti namo, ir pasižiūrėti, kaip ten tas gaisras, įvyko, ar ne. Bet gaisro nebuvo.
PILKA PELĖ, BET NE PELĖ. BE UODEGOS – TAI NE KATĖ (bet laka)
Penktadienį trumpam susitikau su mama. Parūkėme kartu prie vieno prekybos centro. Ji pagyrė naująjį mano stiliuką: pilkas kelnes, pilką megztinį, rudą kepurėlę (kurią jau tikrai matė anksčiau), ir žalsvai pilkas odines pirštines (jas irgi turėjo matyti anksčiau). So I’m grey. I’m so grey.
Mama sakė, kad viską labai gerai suderinau. Aš gi ne pienburnė kokia, iš tiesų! Mėgstu apsirėdyti taip, kad sau patikčiau. Tačiau kad tas pirštines tądien užsimoviau, tai pienburnė – neįmanomai šalta buvo.
Vakare truputį (t.y. gerokai) patvojau su kolegomis. Vienas kolega pasakojo, kad savaitgalį ketina stovyklauti gamtoje. Kai garsiai nusistebėjau tokiu ryžtu tokio šalčio akivaizdoje, su begaline meile papasakojo, kaip mėgsta statyti pašiūrėles iš nendrelių ir nakvoti po žvaigždėtu žiemos dangumi. Taip pat informavo mane apie plaukimą baidarėmis beveik visiškai užšalusia Ūlos upe. Kitas prisipažino esąs užkietėjęs žvejys, poledinis – taip pat.
Dar sykį pajutau: tarp puikių žmonių atsiradau!
Apie 23 val. pagaliau nuėjau „Pas Rudolfą“, nes Petruška jau kurį laiką skambinėjo ir kvietė. Kadangi jos kvietimai nebuvo labai efektyvūs, galiausiai man paskambino Simas (kiek pamenu).
Šeštadienį atsibudau septintą ryto, ir man iškilo milžiniškas egzistencinis klausimas: “Kur aš?” Tada iškilo kiek mažesnės apimties egzistencinis klausimas: “Kas aš?” Ir tada iškilo klausimas: “Kaip čia atsiradau, po paraliais?”
Daugiau klausimų neiškilo: pati iškilau iš lovos. Buvau Petruškos brolio kambaryje. Ne, Dienorašti, nebijok: Petruškos brolio nebuvo namie – jis buvo šimtadienyje.
Nuėjau į vonią ir pasišventinau veidą bei rankas šaltu vandeniu. Paskui vėl nuėjau miegoti.
MORMONŲ BEI HORMONŲ TIKĖJIMAI
Rytą prabudau nuo grėsmingų žingsnių. Simas įėjo į kambarį.
– Maldauju, tik nejunk kompo, – gailiai veblenau.
– Laikas keltis, – griežtai pasakė jis.
– Gerai, bet tik negrok kokios baisios Mikio* mėgstamos muzikos…
(* vardas pakeistas. Mikis sakė, kad jis niekada negaus „normalaus darbo“, jei rašydama minėsiu jo tikrą vardą.)
Išgirdau kažkokį metalą.
– O, ne… Prašau tavęs, geriau jau pagrok ką nors iš Mikio repertuaro… Gal „Miko Mission“ turi?
Iš tiesų turbūt girdėjau tik vieną „Miko Mission“ gabalą, „How Old Are You“. Kaip kažkas pasakė, sunku įsivaizduoti mažiau prasmės turintį tekstą:
„Now, how old are you
Where is your harbor
Have many things to do
Open the door“.
Ir vis tiek, italų disco muzikos srovelė turi savo žavesio, – kas galėtų paneigti?
Tačiau tą rytą “Miko Mission” negavau.
Tada atėjo Petruška, ir pasakė: Neraudok čia, tuoj aš tau užleisiu labai geros muzikos.
Ir užleido man Davidą Grey. O aš tokį rytą godojau godą išgirsti Moby.
Parūkiusi įsibroviau į virtuvę pro balkono duris, iškėliau rankas, su liguistu džiugesiu veide pasižiūrėjau į Petrušką bei Simą, ir iškilmingai tariau:
– Broliai ir seserys, štai atėjau į jūsų namus liudyti mormonų tikėjimo! Ir Jehovą dėl viso pikto galėsiu paliudyti, jei norėsite. Kai išgirsite mano tikėjimo žodį, maža nepasirodys! Štai, mano tikėjimo syvai, – parodžiau į žalios arbatos bokalą, – gerkite! Štai mano tikėjimo kūnelis, – parodžiau į kiaušinienę, – ir čia irgi, – parodžiau į keptą dešrą, – valgykite, byloju jums.
Simui tokie baeriai nebuvo juokingi. Pastaba: dabar truputį paskaičiau apie mormonus – gal ir negerai iš jų šaipytis; už tikėjimo žodžio paliegėlius jie tikrai geriau.
Kai pagaliau įgavau tvirtybės nueiti į dušą, Petruška grasinančiu balsu ir švytinčiu veidu porino man:
– Zuikeli, tik nesimasturbuok ten, ir nemedituok! Nusiteik, kad nebūsi už šių durų valandą, nes ir kiti žmonės laukia!
– Taigi aš pasikeičiau! – pradėjau uoliai teisintis išpūtusi akis. – Juk jau įrodžiau tau!*
(*Antrą Kalėdų dieną Petruška buvo šokiruota fakto, kad duše užtrukau tik dešimt minučių. Ji manė, kad į kiną vėluosime apytiksliai valandą. Iš tiesų beveik nepavėlavom).
Visi trys, padėdami vieni kitiems, prisiminėme praėjusios nakties scenarijų: gerokai pabuvojome „Pas Rudolfą“. Petruška su Simu teigė, kad aš atėjau „visiškai blaiva“. Įkaliau vieną „Guinness“ ir suvalgiau du sūrius, neva iškeptus pagal čekų receptą.
Man nebūdingas toks keistas gėrimų ir maisto santykis. Tačiau turiu pasiteisinimą: buvau labai alkana. Be to, gėrimų jau iki tol buvau apturėjusi nemažai. Be to, greičiausiai PMS’as (pasaulį valdo hormonai).
Tada nukakome pas Petrušką. Pakeliui dar atlikome du darbus: paėmėme alaus ir pažvengėme iš automobilių plovyklos – matėme kažkokias apledėjusias vandens žarnas.
Vakaro pabaiga (trečią ryto) atrodė taip: kažkokių žurnalų vartymas. Grožėjimasis Sacha Borano Coheno veidu. Apgailestavimas, kad jis – ne lietuvis. Simas šiose apeigose jau nedalyvavo.
SKANDINAVIŠKAS KINAS VILNIAUS PAKRAŠTYJE
Kadangi šeštadienį buvo labai graži diena, nutarėme vykti į gamtą.
– Varom į Kernavę, – tarė Petruška Simui. – Pasimelsime ten ant kalnų, – gerokai tyliau tarė man.
Kai išėjome į kiemą, užsidėjau tamsius akinius ir ištariau, lyg konstatuočiau faktą:
– O, skandinaviškas kinas, – tuomet įkvėpiau šalto oro ir nusišypsojau. Kieme siautėjo trys maži vaikai ir žarstė sniegą skaisčiai rožiniu plastikiniu kastuvu. Prisiminiau Bent Hamer „Kitchen Stories“. Tiesa, jo „Factotum“ man patiko labiau (natūralu – juk tai pagal Bukowskį). Gražiausia „Factotum“ scena man – pati paskutinė. Tai mane ir įkvėpė domėtis striptizo šokimo ypatumais.
Na, bet susilaikykime nuo striptizo, Dienorašti.
Tą akimirką buvau taip užsisvajojusi, kad manęs vos nepartrenkė Simo automobilis (kuris pats pradėjo važiuoti).
Simas nutarė, kad geriau važiuoti į Trakus. Pravažiavę Gariūnus, visi trys nutarėme, kad nepakenktų į šią kompaniją pasiimti ir Mikį. Todėl apsisukome į Vilniaus pusę.
Tada Petruška labai užsidegusi pradėjo svarstyti, ką dar paimti. Ir tą neoficialų konkursą bei prizą – fantastišką kelialapį į Trakus su radikalaus humoro žodžio skleidėjais – be konkurencijos laimėjo žmogus, kuris galbūt irgi nenori, kad minėčiau jo vardą be reikalo. Todėl tebūnie, Dienorašti, tai Lazerių Specialistas.
COMING SOON
Tolimesnius mūsų nuotykius, Dienorašti, atskleisiu tau kitą kartą.
Dabar truputį šąla pirštai, tad ketinu užsiplikyti šeštą puodą žalios arbatos.
Šįryt mėginau pasitikrinti sąskaitos likutį, tai kortelė įšalo bankomate. Gerokai susinervinau. Po kiek laiko, praradusi viltį ir kortelę, į ledą stingstančiais pirštais išsitraukiau mobilųjį. Pradėjau rinkti informacinį numerį. Iš akių nuo šalčio tryško ašaros. Pati sau atrodžiau taip graudžiai, kad nebegalėjau šypsotis.
Galiausiai kažkas bankomato viduje atšilo, ir jis man grąžino kortelę.
Bankomatas kartais irgi turi širdį!
O šeštadienį Trakuose negalėjau fotografuoti draugų pasirodymo ant ledo. „LENS ERROR“ – gailiai rodė skystųjų kristalų ekranas, taip pat sukietėjęs nuo šalčio.