Iranui nepasiduodant spaudimui ir vilkinant derybas, įtampa augo, kol pasiekė tašką, kuriame abi pusės jau pradėjo netiesiogiai grasinti panaudosiančios karines priemones – viena užpulti, kita apsiginti.
Karinio susidūrimo galimybe ar net neišvengiamumu patiki vis daugiau proceso stebėtojų, ir JAV prezidentas jau speičiamas į kampą prisipažinti dėl savo ketinimų Irano atžvilgiu.
Kol kas G.W.Bushas viešai neigia pasirengimus artimiausiu metu suduoti karinius smūgius Iranui, nors BBC prieš kelias dienas pranešė gavusi patikimos informacijos, jog JAV kariškiai intensyviai renkasi galimus taikinius Irane.
Nors Iranas niekada neprisipažino kuriąs branduolinį ginklą (priešingai, Irano atstovai nuolat tikina, kad programa plėtojama tik taikiais – energetinių šaltinių diversifikavimo ir energijos atpiginimo – tikslais), dažnam, ypač įtaresniam, stebėtojui kyla klausimas: o ką islamas, kuriuo neva vadovaujasi valdantysis Irano islamo respublikos režimas, sako apie tokio tipo (masinio poveikio) ginklus? Ar islamo šventoji knyga Koranas leidžia tokių ginklų kūrimą, laikymą ir panaudojimą? Ir kaip Koraną interpretuoja musulmonų juristai?
Pirmiausia būtina priminti, kad musulmonai neturi formalizuotos ekleziastinės hierarchijos, nors šiitai dvylikininkai, sudarantys Irano gyventojų daugumą, buvo labiausiai priartėję prie hierarchizuoto dvasininkų-juristų luomo sukūrimo.
Tas luomas susidėjo iš keturių rangų: žemiausio – “chudža al-islam”, aukštesnio – “ajatola”, dar aukštesnio – “ajatola uzma”, tarp kurių keli turėjo aukščiausią – “mardža taklyd” rangą.
Tačiau pačiame Irane tokia nusistovėjusi hierarchija buvo sutrikdyta. Mat per 1978-79 metų revoliuciją iškilęs neaukštą (ajatolos) titulą turėjęs Khomeini paskelbė save aukščiausiu teisininku – valstybės vadovu. Su jam prieštaravusiais ajatolomis uzmomis bei mardžomis jis susidorojo įsakydamas juos įkalinti, o kai kuriuos net nužudyti.
Todėl po Irano islamo respublikos susikūrimo galima kalbėti apie specifinę šiitų dvylikininkų islamo atmainą – chomeinizmą. Kad ir kaip būtų, Irano islamo respublika savo konstitucijoje teigia besivadovaujanti islamo principais, kitaip tariant, islamo teise. Ją saugo ir puoselėja juristai – “fukaha”, kurių svarbiausias yra Khomeini įpėdinis ajatola Ali Khamenei – svarbiausias asmuo valstybėje. Tačiau Khamenei įtaka už Irano ribų yra niekinė. Jo kaip teisininko autoritetas tarp pasaulio šiitų yra menkas.
Kalbant apie masinio poveikio ginklus verta atskirti sunitų juristų interpretavimus nuo šiitų.
Nors kai kurie globalų džihadą remiantys radikalūs sunitų teisininkai skelbia, jog masinio poveikio ginklai gali ir turi būti naudojami kovojant su netikėliais, pasaulyje yra daug daugiau nuosaikių sunitų teisininkų, kurie masinio poveikio ginklus griežtai smerkia ir draudžia, savo poziciją grįsdami tuo, kad dėl tokių ginklų poveikio nevaldomumo jie gali būti tiek pat žalingi nekaltų musulmonų ir nemusulmonų atžvilgiu, kiek ir priešų. Kartais jie daro skirtumą tarp politinės ir karinės šių ginklų reikšmių, pateisindami pirmuoju atveju ir pasmerkdami antruoju.
Vis dėlto vienas seniausių ir autoritetingiausių sunitų islamo teisinių centrų al-Azhar, esantis Kaire, 2002 metų pabaigoje vienoje savo fatvų, remdamasis Korano VIII skyriaus 60 eilute, paskelbė, kad musulmonams būtina turėti neprastesnius ginklus nei jų galimi nedraugai, ir kad musulmonai turi naudotis visomis naujausiomis technologijomis karybos srityje.
To nedarymą fatvos autoriai paskelbia nuodėmingu. Tačiau čia pat priduriama, kad tai reikalinga ne grasinimui, bet atgrasymui, kad piktavaliai netikėliai nesumanytų užpulti musulmonų kraštų.
Šiame kontekste sunitų fatva būtų labai paranki ir valdančiajam Irano režimui, jei paaiškėtų, jog Iranas branduolinę programą plėtoja ir kariniais tikslais. Žinoma, viešai Irano valdžia neskelbtų besivadovaujanti sunitų juristų nuomone, bet būtent tokia jų nuomonė neabejotinai sustiprintų Irano pozicijas.
Kita vertus, Iraną valdantiems šiitų teisininkams islamistams (chomeinistams) sunitai niekada nebuvo ir nebus autoritetai. Tiesą sakant, dabartiniam Irano režimui vieninteliai neginčijami autoritetai yra velionis Khomeini bei jo įpėdinis Khamenei.
Pirmasis apie masinio poveikio ginklus, regis, nekalbėjo. Kita vertus, yra manančių, jog dabartinę Irano branduolinę programą palaimino būtent 1989 metais miręs revoliucijos lyderis. Akivaizdu, kad Khamenei tokiai programai taikiais tikslais pritaria, o jam leidus viešai jai pritarė ir buvę Irano prezidentai Rafsanjani bei Khatami.
Vis dėlto Khamenei, panašiai kaip kai kurie sunitų teisininkai, viešai skelbia, jog masinio poveikio ginklų gamyba, laikymas bei naudojimas yra antiislamiški. Teigiama, kad 2005 metų fatvoje Khamenei patikinęs (visas fatvos tekstas viešai nebuvo paskelbtas), jog Iranas tokių ginklų niekada negamins ir neįsigys.
Tad jei paaiškėtų, kad Iranas vis dėlto siekia pasigaminti branduolinį ginklą, būtų galima kelti dvejopą klausimą: ar Khamenei išties tebėra revoliucijos lyderis (būtent taip jis oficialiai tituluojamas Irane), ar jis yra suktas melagis ir apgavikas?
Kol kas į šį klausimą nesugeba atsakyti nei Jungtinės Tautos, nei jų specialioji organizacija Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA), nei Iraną vis smarkiau kampan spraudžiančios JAV.
Tarp šiitų juristų (tiek pritariančių Irano režimui, tiek jam oponuojančių) beveik nėra tokių, kurie atvirai pasisakytų už masinio poveikio ginklų gamybą, o juo labiau panaudojimą. Be kelių žemo rango ajatolų išsišokėlių, tarp šiitų šiandien vyrauja bendras sutarimas, jog masinio poveikio ginklai yra labai problemiški tiek teisiniu, tiek politiniu ir praktiniu požiūriais.
Todėl galima atsargiai teigti, jog Irano valdantysis šyitų elitas tikrai neatrodo grėsmingiausias islamo pasaulyje. Nepaisant to, kad dabartinis Irano prezidentas turi palaidą liežuvį, net ir jis niekada negrasino panaudosiantis masinio poveikio ginklų, kurių kūrimą Irane jis pats ir neigia.
Iranas, palyginti su kai kuriais sunitais, nėra toks „blogiukas“ kaip džihadžių grupuotės, nesibodinčios smurto ar net genocido. Masinio poveikio ginklų patekimas į jų rankas turėtų skaudžių pasekmių visam pasauliui.
Žinoma, tai nereiškia, kad, kad Iranui turėtų būti leista vykdyti branduolinę programą kariniais tikslais. Bet pirmiausia būtina įsitikinti, ar Iranas tokią programą plėtoja – bent jau todėl, kad nenutiktų taip, kaip su invazija į Iraką pateisinusiais „faktais“ apie S.Husseino masinio poveikio ginklų programas.