Lietuvos politikai perima Rusijos papročius

Konservatoriai VSD skandalo metu prabilo apie valdomą demokratiją (kaip Rusijoje): esą egzistuoja grupelė žmonių, kurie verčia ir stato savo premjerus, strateguoja būsimus prezidentinius rinkimus, žodžiu, tvarkosi Lietuvos valstybėje. Tai yra politikų ir valdininkų kovos išraiška, apie kurią kalbėjau jau seniai.

Tačiau yra kiti aspektai, kurie mus artina ne prie Vakarų, bet prie Rusijos.

Akivaizdu, jog buvo suvokta, kad skandalai yra viena iš geriausių priemonių daryti politiką. Skandalų darymo mašina tapo ypač paprasta.

Jau nebereikia, kad kas nors supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kad iškiltų skaidrumo klausimai. Užtenka tik paklausti: „Ar jūs nesate ufonautas?“ Ir nuo to momento viešo asmens reikalas paneigti, kad jis nėra ufonautas.

Šio viešųjų ryšių triuko esmė yra tai, kad apsiginti nuo tokio klausimo neįmanoma. Jeigu tylėsi, tuomet klaus, kodėl nepaneigi kaltinimo, jei neigsi, sakys: „Tiek metų slėpė, kad yra ufonautas, negi dabar prisipažins“.

Jeigu atneši gydytojų pažymą, kurioje būtų parašyta, kad tavo organizme jokių anomalijų neaptikta, tuomet apie tave sakys: „Žinome, kaip nuperkamos tos pažymos. Nuperkamos su visais gydytojais“.

O jei koks nepatyręs viešo spaudimo žmogus susinervintų nuo tokio puolimo ir kantrybės netekęs, tarkime, tiesioginiame eteryje apsinuogintų, tardamas, kad visi gali įsitikinti, jog jis - žmogus, o ne ufonautas, tada visi draugiškai jį pasmerks, sakydami, jog viešai apsinuoginti negalima. Tuomet jau visi bus užmiršę pirmąjį kaltinimą dėl priklausomybės ufonautams. Net tie, kurie iš pradžių dar abejojo apkaltintojo asmens ufonautiškumu, pasmerks jį, nes apsinuoginimui anksčiau nei užmiega vaikai, nepritaria net liberalai.

Tokia skandalų technika iki subtilybių ištobulinta Rusijoje. Lietuvoje tokia skandalų logika prigyja tik dabar. Tiesa, Rusijoje tokių technologijų nepritaikysi kovai su Kremliaus žmonėmis. Užtat Lietuvoje tai tinka praktiškai prieš visus ir visada. Galima tai laikyti ir demokratijos išraiška, tačiau ar ta demokratija vakarietiška?

Tokioje atmosferoje dviejų žmonių artimi ar net tolimesni bičiulystės ryšiai lengvai gali tapti klano, grupuotės požymiu. Tik reikia mokėti tai pateikti. Šiandien verslininko ir politiko susitikimas Lietuvoje jau laikomas nusikaltimu. Kokios nors valstybinės tarnybos vadovo ir žurnalisto susitikimas – žiniasklaidos papirkinėjimu, nors visame pasaulyje geru laikomas būtent tas žurnalistas, kuris su kuo daugiau asmenų susitikinėja ir įvairesnę informaciją susirenka. Bet čia Lietuva – Lietuva, kurioje pritaikoma Rusijos praktika.

Kodėl taip yra?

VSD skandalo metu suvokta, jog užtenka tik „iškelti“ klausimus. Akivaizdu, kad vieną kartą praverta Pandoros skrynia taip lengvai neužsidarys. Šis ginklas bus naudojamas visų pusių, nes jis yra efektingas.

Dabar kalbama ne vien tik apie „valstybininkų grupelę“, bet ir apie konservatorių partijos „teroristinį pobūdį“. Yra įtarimų – kiek jie pagrįsti, privalo pasakyti atatinkamos institucijos, - kad už Bražuolės tilto, „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimų, J.Abromavičiaus nužudymo galbūt stovi radikaliausi konservatorių šalininkai. Šie galbūt turi sąsajų su konservatorių partija. Tad ar nepakankama grandinė, norint įrodyti, kad konservatoriai yra „teroristinė“ partija?

Juk net konservatorių ginklo broliai kovoje su VSD liberaldemokratai išplatino pareiškimą, reikalaudami sustabdyti šios partijos veiklą, kol bus ištirti minėti nusikaltimai.

Toks karas be stabdžių visų prieš visus naudos atneša tik pašalintam prezidentui ir jo klikai. Kas ji vertė? VSD – susikompromitavęs ir nežinia, kam tarnaujantis? Konservatoriai. O juk jie, pasirodo, „teroristine veikla“ užsiima.

Iš tiesų konservatoriai dabar turi raškyti tuos vaisius, nuo medžio, kurį jie taip gausiai laistė. Jų naudoti ginklai atsisuko prieš juos pačius.

Tai - ne genčių kova, kaip kai kas bando įrodyti. Genčių kova – pakankamai demokratinis dalykas. Toks įspūdis, kad Lietuvoje vyksta žūtbūtinė kova. Įsigali nauja taisyklė, ją galima pavadinti rusiška: pralaimėjęs viską praranda. Norima ne tik laimėti mūšį, įrodyti savo pranašumą, bet ir sunaiknti savo priešininką.

Juk kuo skiriasi Rusijos ir Vakarų politinis gyvenimas? Vakaruose valdžioje esantys politikai, jei tik nenusikalto įstatymams, daugiausia, ką gali prarasti, tai valdžią. Tada jie tampa opozicija, tikėdamiesi vėliau vėl laimėti rinkimus.

Rusijoje pralaimėti rinkimai reiškia išnykimą iš politinio gyvenimo, finansinių išteklių netekimą. Šis principas, kad laimėjusysis pasiima viską, o pralaimėjęs praranda viską, galioja visose sferose. Rusijoje rimtos opozicijos nėra, bet šis žūtbūtinis karas vyksta tarp V.Putino aplinkos žmonių, nes jie žino, kad ta grupuotė, kuri pralaimės, neteks visko, jos nebus pasigailėta.

Tokio gyvenimo link šiandien strimagalviais lekia Lietuva. Kokia iš to nauda?