Kaulai pasmerkti klaidžioti
Šiandien Panevėžio apygardos administraciniame teisme bus nagrinėjama byla, kurios sprendimo kaina - mirusiųjų ramybė.
Jei teismas patenkins solidaus amžiaus, bet itin atkaklios panevėžietės siekius, amžinatilsį tremtinio Jono Valecko kaulai bus pasmerkti iškasti iš po žemių ir tampyti po pasaulį jau antrąkart.
J.Valecko žmonos Antaninos Valeckienės kūnas būtų perkeltas į kitas kapines svetimoje vietoje kol kas tik pirmą kartą.
Tačiau, pasak šių velionių anūkių, dar niekas negarantuoja, kad jų nerimstanti teta neužsimanys savo tėvų ar kitų giminių palaikų perlaidoti dar kokį kartelį.
Giminei keršys perlaidojimu
Po visas instancijas ir teismus lakstanti 70 metų Leonorija Sabaliauskienė užsispyrusi laikosi savo - ji trūks plyš pasieksianti, kad jos tėvai iš Ramygalos kapinių būtų pervežti į Panevėžio rajono Naujikų kapines.
L.Sabaliauskienė nusprendusi tai daryti, jos teigimu, dėl tarp giminės iškilusių baisių nesutarimų ir netgi šantažo.
Tuo tarpu anūkės Irena Kairevičienė ir Rima Misevičienė tvirtina, kad jokių konfliktų nebuvę, jos vengusios jų bet kokia kaina, užtai tada pati teta jų prisigalvojusi dėl savo keisto ir nesugyvenamo charakterio.
Neliko brolio pavardės
Teisybė, anot anūkių, vienas incidentas dėl kapinių, labai rimtas, kilęs, tada nutylėti jo tiesiog buvę neįmanoma.
L.Sabaliauskienė prieš pusantrų metų, rugsėjo pradžioje, niekam nežinant ant giminės kapvietės paminklo sunaikino vieną užrašą. Giminės neteko žado, kai pamatė, kad jame nebeliko šios moters brolio Algimanto Valecko pavardės, o atsirado dar gyvos jos pačios - Leonorijos vardas.
Velionio dukrai I.Kairevičienei toks jos tėvo atminimo išniekinimas smogė per širdį - moteris raštu pareikalavo tetos atkurti paminklo užrašus tokius, kokie buvo.
L.Sabaliauskienė šį reikalavimą įvykdė ir pavardę iškaldino likus tik dienai iki ultimatumo pabaigos - kitu atveju būtų tekę kreiptis į teismą.
Abi jos dukterėčios - tiek I.Kairevičienė, tiek jos pusseserė R. Misevičienė mano, kad būtent šis incidentas taip įaudrino seną jų tetą, jog ši nusprendė keršyti giminei ypatingu būdu - išsigabendama iš kapinių savo tėvų palaikus.
Pasirinkusi teta tam palankų laiką - kai jos brolis ir sesuo jau mirę ir pasipriešinti nebegali.
Kapinėse skirstė vietas
Dukterėčios teigė, kad iki tol dėl šventos ramybės jos visur stengdavusios nusileisti konfliktiško charakterio tetai.
Jaunosios moterys nesikišdavusios į kapų tvarkymą, nors tetos „menas“ joms ne itin patikęs - šioji nuklojusi baltomis plytelėmis kone du trečdalius kapvietės.
Toje kapvietėje palaidota ir R.Misevičienės motina Irena Valinčienė su vyru Broniumi Valinčiumi. I.Valinčienė yra L.Sabaliauskienės sesuo, pastaroji staiga iškalė antkapyje ne velionės santuokinę pavardę, o mergautinę.
Dėl to R.Misevičienė užsimerkė ir tetai pretenzijų nereiškė. Paskui pati pastatė naują paminklą abiem tėvams ir jau užrašė jų pavardes kaip pridera.
R.Misevičienė sakė ne kartą girdėjusi tetos pasakymus, kad ji šios kapvietės šeimininkė, kad „jūsų čia nieko nėra“. Tik vieną kartą kapinėse šių priekaištų nepraleidusi negirdomis, o labai griežtai pareikalavusi liautis.
Teta buvusi taip apimta manijos laidotis kapvietėje tik savo giminę, kad R.Misevičienės tėvui dar gyvam esant pareiškusi, jog jis net nesitikėtų atgulti šalia savo žmonos. Kas belikę R.Misevičienei? Mirus tėvui ji pabijojusi tetos savivalės kapinėse ir net nepranešusi jai apie laidotuves.
R.Misevičienė teigė, kad jos tėvas nusipelnė atgulti šalia savo žmonos ir jos giminės, nes pats kartu su žmonos broliu Algimantu parvežė jų tėvo J.Valecko palaikus iš Sibiro.
Prižiūrėjo motiną trumpai
Abi pusseserės teigė, kad jų teta negali manevruoti mirusiųjų kūnais dar ir todėl, kad to nenusipelnė.
Kai du jų giminės vyrai dar sovietmečiu, 1975 metais, sumanė vykti į Sibirą parvežti J.Valecko kaulelių, jo duktė Leonorija pernelyg tuo nesidžiaugusi, tiesiog pareiškusi: „Norit, vežkite“.
Ir jie parvežę - lagamine, traukiniu. Dabar, kaip teigė pašnekovės, tai padaryti jau būtų nebeįmanoma - tie kapai Sibire, Irkutsko srityje, esą išplauti ir kaulelių jau nebesurankiotum.
L.Sabaliauskienė ne itin troškusi prižiūrėti senatvėje ir savo motiną. Šioji gyvenusi visą laiką savo sūnaus Algimanto šeimoje, likusi pas marčią net ir tada, kai mirė sūnus.
„Aš su močiute pragyvenau apie 37 metus. Dukros į miestą ją, savo motiną, paėmė tik tada, kai ji nebegalėjo būti be priežiūros“, - pasakojo I.Kairevičienė.
Nori atplėšti nuo sūnaus
Iš pradžių motiną perėmusi L.Sabaliauskienė ją prižiūrėjo apie dvejus metus, galop neištvėrusi ir su taksi nuvežusi, tiesiog numetusi seseriai Irenai Valinčienei kaip kokį daiktą. Ten moteris dar pagyvenusi apie 3 metus ir mirusi.
Kaip teigė pusseserės, jų močiutė prieš mirtį džiaugėsi būsianti palaidota ne tik prie iš Sibiro parvežto vyro, bet ir šalia sūnaus Algimanto.
Dabar, jei kapas būtų išdraskytas, teta atplėštų savo motiną nuo savo sūnaus ir išvežtų kitur.
Leidimą gauti beveik juokai
Dėl palaikų laidojimo mūsų šalyje įstatymai nėra griežti - ypatingų leidimų nereikia. Pagal kapinių tvarkymo taisykles, perlaidojant žmogų reikia gauti tik visuomenės sveikatos centro ir savivaldybės (seniūnijos) sutikimą.
Kitų tą kapvietę prižiūrinčių asmenų sutikimo nei laidojant, nei perlaidojant taisyklės nereikalauja.
Kadangi būtų atkasama kapvietė Ramygalos gatvės kapinėse, reikia Panevėžio miesto savivaldybės leidimo.
L.Sabaliauskienė mikliai apsisuko - ji be vargo gavo sveikatos centro leidimą ir Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnės sutikimą perlaidoti palaikus Naujikų kapinėse. Užstrigo ji tik miesto savivaldybėje.
Atsiuntė pati apvaizda
Savivaldybės leidimas galbūt irgi nesunkiai būtų buvęs gautas, nes niekas iš giminių L.Sabaliauskienės užmačių nežinojo ir nebūtų spėjęs laiku užprotestuoti.
Bet pati L.Sabaliauskienė netikėtai užsuko pas savo dukterėčią R.Misevičienę ir pasisakė, ką daranti.
„Gal pati velionė mūsų močiutė atsiuntė ją pas mane, kad sustabdytume beprotiškas jos dukters užmačias“, - jau beveik apvaizda patikėjo R.Misevičienė.
Tuomet abi anūkės ėmėsi žygių gelbėti savo senelių palaikus. Savivaldybės atstovai jas išklausė ir administracija leidimo nedavė. Teta savo ruožtu skundėsi toliau - apskrities valdžiai, bet ir čia administracinių ginčų komisija neleido moteriai tvarkytis kapinėse kaip nuosavoje žemėje.
Tada jau L.Sabaliauskienė kreipėsi į teismą ir apskundė tokius valdininkų sprendimus.
Panevėžio savivaldybės Teisės skyriaus vedėjos pavaduotoja Daiva Noreikienė teigė, kad išduoti leidimo jie negalėjo, nes viena iš šalių nesutinka leisti iškasti palaikus, be to, skirtingai abi šalys nurodė, kur palaidoti tie palaikai.
L.Sabaliauskienė teigia, kad jos tėvo palaikai bus atkasti nekliudant kitų karstų, o jos dukterėčios - kad teks atkelti vėliausiai palaidoto giminės atstovo karstą.
Kas važinės prie kapo?
Visuomenės sveikatos centro direktorius Rimgaudas Markelis aiškino, kad jie išduoda leidimus perlaidoti visiems prašantiems asmenims, pristačius mirties liudijimą ir parašius prašymą. Vienintelė sąlyga - kad velionis nebūtų miręs nuo infekcinės ligos.
L.Sabaliauskienės giminėms labiausiai nesuvokiamas buvo Karsakiškio seniūnės Nijolės Gaižiūnienės išduotas leidimas perlaidoti palaikus Naujikų kaimo kapinaitėse.
Abu velioniai toje apylinkėje - nevietiniai, niekada negyvenę. Seniūnė pirmiausia turėjusi paprašyti parodyti Panevėžio savivaldybės leidimą iškasti palaikus. Bent jau galėjusi pasidomėti, kas prižiūrės naują kapvietę, nes 70-metė L.Sabaliauskienė negyvens su saule, o jos sūnus vargu ar panorės ten važinėti.
Seniūnė N.Gaižiūnienė iš pradžių patikino, kad „taip nebūna, kad atvežtų nežinomą žmogų“. Tik išgirdusi apie šį atvejį seniūnė puolė aiškinti, kad negalėjo atsakyti L.Sabaliauskienei, nes ši labai prašė, sakė nesutinkanti su gimine, be to, ji turi sodą greta esančioje bendrijoje.
Galop N.Gaižiūnienė pasakė, kad neduoti leidimo ji apskritai neturėjusi teisės, o jos leidimas reikalingas tik tam, kad būtų nurodyta vieta kapinėse.
Ryžosi net prakeiksmams
L.Sabaliauskienė su „Panevėžio ryto“ žurnaliste kalbėjo labai piktai, neslėpdama neapykantos savo giminėms.
Sena moteris buvo įsitikinusi, kad ji daro gerą darbą - jos tėvams būsią ramiau ilsėtis naujoje vietoje nei giminės kapvietėje mieste, o jai - vienas malonumas būsiąs jų kapus prižiūrėti, nes ji netoliese turinti sodą ir ten leidžianti vasaras.
Pašnekovė tikino esanti tikra, kad velionių sielos nuo jų kaulų tampymo tikrai nekentės.
Panevėžietė skambiai nusikvatojo, kai buvo paklausta apie savo motinos priežiūrą. Ji patikino, kad tai giminaičiai ją blogai prižiūrėję. Tarusi, kad jai nereikia tokių blogų giminių, moteris griebėsi netgi prakeiksmų.
„Kad juos kur biesas nutrenktų!“ - riktelėjo į telefono ragelį L.Sabaliauskienė.
Moteris nervinosi ir dėl to, kad ją giminės neva apmovė - laidodami sesers vyrą jo karstą galbūt uždėjo ant jos tėvo karsto.
Galop tarusi: „Nusibodo, nebenoriu daugiau nieko šnekėt“, pašnekovė metė ragelį.
Žurnalistė taip ir nespėjo L.Sabaliauskienės paklausti, ar pati norėtų, kad mirusią ją sūnus tampytų iš vienos vietos į kitą.