Čia jam mieli ne tik sostinės barai. 34 metų E.Krungolcas žavisi lietuvaičių ir Senamiesčio grožiu.
Kaip ir vaikystėje, sportininkas kartais laisvalaikiu klaidžioja Senamiesčio gatvelėmis, kol pamato jose ką nors dar neatrasto.
Griuvėsiuose ieškojo lobių
- Kokie vaikystės įspūdžiai iš gyvenimo Vilniuje?
- Gimiau Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Pirmuosius trejus metus gyvenau Gedimino prospekte, vėliau – Žirmūnuose, Antakalnyje.
Smagiausia ir jaukiausia buvo gyventi Antakalnyje. Ten – ramu, šalia miškai, miesto centras arti, jį galima pasiekti pėsčiomis. Vaikystėje daug laiko leidau namų kieme.
Labai smagu buvo landžioti ir po griuvėsius netoli Gedimino pilies.
Ten su draugais ieškodavome lobių ir karstydavomės pastatais. Vieną kartą užlipau į patį griuvėsių viršų ir negalėjau nulipti. Kelias valandas ten ir tupėjau, kol šiaip taip įsidrąsinau nusileisti žemyn.
Paauglystėje į miesto centrą išlįsdavau retai, nebent su kokiu nors reikalu, pavyzdžiui, keliaudamas į kiną. Dabar gyvenu prie Verkių regioninio parko.
Mėgsta eiti į barus
- Kur sostinėje leidžiate laisvalaikį?
- Laisvalaikiu su draugais mielai nueinu į barus.
Retkarčiais užsuku ir į kazino. Kartais mėgstu pastatyti pinigų lažybų punktuose. Bet mano azartas vis labiau blėsta. Patinka eiti į kino teatrus, žaisti boulingą, angliškąjį ir amerikietiškąjį biliardą. Su draugais biliardą žaidžiame kone kiekvieną penktadienį.
Neseniai buvusiame klube „Geležinis kablys“ žaidžiau dažasvydį. Ši pramoga teikia daug adrenalino.
- Kuo skiriasi lošimo namai Vilniuje ir užsienyje?
- Vilniaus ir užsienio miestų kazino skiriasi pinigų sumomis, kurias ten lošiant reikia statyti.
Be to, užsienio lošimo namuose daugiau skirtingų žaidimų. Aptarnavimo kultūra ir ten, ir čia yra tokia pati. Tik pas mus kazino turi nelabai gerą įvaizdį, juos vadina vos ne velnio namais.
Užsienyje žmonės į kazino ateina pailsėti. Skiria kokią nors sumą pralošti, žaidžia ir mėgaujasi.
Gyventojai – nesportiški
- 2-3 kartus per metus vykstate į Vengriją. Kur gyventojams geresnės sąlygos sportuoti – Vilniuje ar Budapešte, Vengrijos sostinėje?
- Budapešte, Margaritos saloje Dunojaus viduryje, kasdien bėgioja labai daug žmonių.
Ten aplink visą salą kaip stadione įrengti bėgimo takeliai, nutiesti dviračių takai, asfaltuoti keliai riedučiams. Pas mus to nėra.
- Ar vilniečiai sportiški?
- Vilniečiai visai nesportiški. Kai sostinėje, Vingio parke, aš bėgioju krosus, matau, kiek žmonių sportuoja. Bėgdamas visą laiką sutinku tuos pačius žmones. Su jais net imame sveikintis, nes sportuojančių žmonių mažai. Žmonės nori sveikai gyventi, bet tingi prakaituoti sportuodami. Pavyzdžiui, jie mano, kad sporto klube kelis kartus iškėlus svarmenis, visas antsvoris dings.
Lankausi Lazdynų laisvalaikio centro baseine. Džiugu, kad ten ateina daugiau žmonių nei anksčiau. Mieste žmonėms trūksta sąlygų sportuoti, tačiau svarbiausia – keisti jų savimonę.
Skiriasi nuo užsieniečių
- Palyginkite lietuvius ir užsieniečius.
- Lietuviai nuo užsieniečių skiriasi. Nors aš jau neretai apsigaunu, darosi vis sunkiau užsienyje atpažinti lietuvį.
Vilniečiams labiausiai trūksta šypsenų, jie atrodo nuskriausti. Aišku, nesinorėtų dirbtinių šypsenų, tokių kaip Amerikoje. Jei susitinka nepažįstamų žmonių akys, juk galima nusišypsoti.
Skandinavijos šalyse, Vokietijoje žmonės šypsosi netgi gatvėje, parduotuvėje.
Vilniuje – daug įvairių žmonių. Čia iš kaimų studijuoti atvažiuoja jaunuoliai. Jie baigia pirmąjį aukštosios mokyklos kursą ir jau įsivaizduoja esą miestiečiai, nors jų elgesys nepakinta.
Man tai nelabai patinka. Sostinės gyventojas turi būti išprusęs, santūrus, tvardyti savo jausmus. Jis turi būti asmenybė.
Yra ką parodyti svečiams
- O kokia jūsų nuomonė apie sostinę?
- Džiaugiuosi, kad esu vilnietis. Man Vilnius – gražiausias ir mieliausias pasaulio miestas.
Aš visada noriu čia grįžti. Pasiilgstu ne žmonių, o paties miesto. Man įdomu, kas čia pasikeitė. Įdomu, ar baigėsi kurios nors statybos, kaip vyksta kitos, kas naujo atsirado mieste.
Vilniuje yra puikus Senamiestis, Gedimino pilis. Kai kurie žmonės stebisi, kuo Lietuva taip traukia užsieniečius. Jie mano, kad mes neturime ko parodyti turistams. O juk iš tiesų yra ką parodyti – turime daugybę muziejų, dailės galerijų, Senamiestį.
- Mėgstate vaikščioti po miestą?
- Kartais einu į Senamiestį, užklystu į vietas, kurios man būna naujiena. Pavyzdžiui, atrandu kiemų, kurių nesu matęs.
Pastarąjį kartą aptikau didžiulį kiemą už Aušros vartų, kuriame yra bažnyčia. Man tai buvo netikėta, pagalvojau: tokia didelė teritorija, kodėl aš jos nemačiau anksčiau?
Patinka senos nuotraukos
- Sakoma, kad lietuvaitės – gražiausios merginos pasaulyje. Jūsų akimis, tai mitas ar teisybė?
- Moterys čia tikrai gražiausios. Gražių galima pastebėti visur.
Pažiūrėjęs pro kavinės langą ant pirštų nesuskaičiuotum, kiek gražių moterų praeina pro šalį.
Lietuvės – kuklesnės nei užsienietės, jos neišsišoka, nesistengia išsiskirti, bet tai ir yra gražu. Galbūt tai ir žavi užsieniečius?
- Kuriame pasaulio krašte norėtumėte sulaukti senatvės?
- Senatvės norėčiau sulaukti tiktai Vilniuje.
Man įdomiausia, kaip šis miestas keičiasi ir kas bus toliau. Patinka žiūrėti senas miesto nuotraukas ir lyginti jas su dabartimi.
Įdomu, kaip anksčiau atrodė Katedros aikštė, Rotušė. Kartais knygynuose susirandu nuotraukų knygų, jas pavartau.
- Gal ir pats įamžinate šiuos pokyčius?
- Pats Vilniaus pokyčių nefotografuoju. Nesu menininkas. Geriau tegul tai daro profesionalai.