Paskutinis vasario sekmadienis ne vienai Monaghane ar jo apylinkėse
gyvenančiai išeivių iš Lietuvos atžalai įsimins ilgam - viename
prabangiausių miesto viešbučių „Hilgrove Hotel“ įvyko iškilmingas
sekmadieninės lietuvių mokyklėlės atidarymas.
„Lietuvos rytas“ dar prieš oficialiąją iškilmių dalį pašnekino
mokyklėlės direktorę, 32 metų diplomuotą verslo administravimo
specialistę Aušrą Kolienę:
- Šiandien vyks oficialus mokyklėlės atidarymas. O kiek laiko jūs jau
dirbate?
- Mokyklėlė savo darbą pradėjo lygiai prieš mėnesį - sausio 28 dieną.
- Kiek šiuo metu turite moksleivių?
- Šimtą mokinių.
- Kaip pasiskirstę vaikai pagal amžių?
- Vaikai suskirstyti į keturias grupes. Mažiukų, nuo penkerių iki aštuonerių metų, yra dvidešimt.
Daugiausiai turime vaikų tarp aštuonių ir vienuolikos metų, tokių yra
virš penkiasdešimt. Nuo 12 iki 14 metų - 25, 14 metų ir vyresni - 18
vaikų. Tie skaičiai nėra pastovūs, šiek tiek keičiasi, nes vieną kartą
ateina vieni, kitą kartą dar kiti.
- O kiek turite mokytojų?
- Šiuo metu turime aštuonis mokytojus. Šeši yra pradinių klasių
mokytojai. Dar yra muzikos ir lietuvių kalbos mokytojai.
- Ar visi jūsų mokytojai turi pedagoginį išsilavinimą?
- Visi mokytojai baigę pedagogines mokyklas ir yra diplomuoti specialistai.
- Ir daug buvo norinčių dirbti?
- Mes labai nustebome, kad atsirado toks didžiulis kvalifikuotų
mokytojų, dirbusių Lietuvoje, kiekis. Vis tik Monaghanas yra nedidelis
miestelis, o mes turime aštuonis nuolatinius mokytojus ir dar yra keli,
kurie visada pasiryžę pavaduoti, jei kuris mokytojas susirgtų.
- Ar jūsų mokytojai dirba nemokamai, kaip ir kitose lietuviškuose mokyklėlėse Airijoje?
- Nevisai. Šiek tiek premijuojame mokytojus, nes jų indėlis yra
didžiulis mokyklos gyvenime, ir mokytojai turi ruoštis ir namuose
pamokoms, ir po pamokų.
- Kokiomis patalpomis naudojatės?
- Šiuo metu nuomojamės Monaghano Šeimos centro skirtas patalpas.
- Ar užtenka vietos, kiek dar moksleivių galėtumėte priimti?
- Vieta moksleiviams yra didelė problema. Iš pradžių mums skyrė tik dvi
patalpas – didelę salę ir kompiuterių klasę. Po to, kai pamatė, kad yra
didžiulis moksleivių skaičius, išskyrė dar dvi patalpas. Tad šiuo metu
turime keturias klases. Aišku, būtų geriau turėti jų kuo daugiau.
- Ar sulaukėte paramos iš vietos valdžios, kuriant mokyklėlę? O iš Lietuvos valdžios?
- Vietos valdžia pažadėjo finansinę paramą. Dar nežinau, kokia ji bus,
bet greičiausiai, kad sumokės patalpų nuomą.
Labai aktyviai bendraujame su Lietuvos tautinių mažumų departamentu, jau
užsakiau pas juos knygas mūsų mokyklai, dabar laukiame siuntinio. Taip
pat gavome nemažai metodologinės medžiagos, patarimų.
- Ką patartumėte kitiems Airijos lietuviams, norintiems atidaryti savo
mieste savaitgalinę mokyklėlę?
- Pirmiausia reikia kreiptis į vietinę valdžią ieškant patalpų. O jau
ji, vietinė valdžia, nukreips kur tinkamiausiai galėtų mokyklėlė
įsikurti. Aš pati kreipiausi į savo darbdavį, kuris supažindino su
Monaghano valdžia ir labai mums padėjo.
- Kelinta tai lietuvių mokyklėlė Airijoje?
- Mes jau būsime penkta mokyklėle. Ir jau spėjome užmegzti ryšius su
kitomis, kurių atstovai atvažiuoja šiandien pas mus į atidarymo šventę.
- Kokių dalykų šiuo metu mokote vaikus?
- Lietuvių kalba, istorija ir lietuvių kultūra. Šitie dalykai, ypač
mažiesiems vaikams, yra susimaišę tarpusavyje, jiems sunku atskirti
kalbą nuo kultūros. O vienintelis mūsų mokytojas vyras moko vaikus
muzikos.
- Ar turite vaikų, kuriems jau sunku skaityti ir rašyti lietuviškai?
- Oi, tokių yra nemažai, net ir mano. Su tokiais vaikais mokytojai
stengiasi dirbti individualiai, bet net ir tų vaikų, kurie yra neseniai
atvažiavę, lietuvių kalbos žinios yra labai skirtingos ir su jai
reikia dirbti atskirai.
- O kaip sekasi mažiausiems, kurie pirmą kartą į lietuvišką mokyklą
atėjo tik Airijoje?
- Su jais pradedame nuo abėcėlės. Bet tie, kurie jau spėjo palankyti
airišką mokyklą, lietuviškų raidžių net neskaito, jeigu raidė yra „ė“ –
skaito „e“. O su rašyba dar sunkiau.
- Kokios paramos jums reikėtų iš Lietuvos?
- Šiuo metu labiausiai trūksta vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių visoms klasėms.
- Lietuvoje jau pasigirdo priekaištų Airijos lietuviams, atseit, „uždirba
kur kas daugiau už likusius Tėvynėje, ir dar reikalauja kažkokios
paramos iš mokesčių mokėtojų kišenės“. Ką galite į tai atsakyti?
- Taip, aš girdėjau tokius pasisakymus ir šiuo klausimu yra dvi
nuomonės. Pirma, kad Lietuva moka iš mokesčių mokėtojų kišenės. Antra,
kad Lietuva galėtų teikti paramą iš Europos Sąjungos fondų lėšų. Jeigu
tai iš ES lėšų, tai aš nieko prieš tokią paramą priimti, mes tikrai
nenorime skriausti Lietuvoje likusių žmonių, kadangi ir patys
išvažiavome iš ten, nes jautėmės skriaudžiami ir nevertinami.
Sakyčiau, kad tokios mokyklos kaip mūsų turėtų kreiptis paramos į
vietinę valdžią ir prašyti paramos iš jų. Mes čia gyvename, mokame
mokesčius ir turime teisę kreiptis pagalbos pirmiausia į juos. Bet
jei dar ir Lietuvos valdžia prisidės, mes su dėkingumu priimsime bet
kokią pagalbą.
- Gal su kokio miesto (rajono) mokyklomis Lietuvoje norėtumėte užmegzti ryšius?
- Be abejo, yra tokių planų. Ir netgi norėtume užmegzti tarpmiestinius
ryšius – tarp Monaghano ir kurio nors Lietuvos miesto. Ir būtų labai
malonu, jei kas iš Lietuvos atsilieptų elektroniniu paštu. Mokyklėlei
galima rašyti ausrakoliene@yahoo.co.uk
- Ačiū už pokalbį.
Pagaliau prigužėjus pilnai salei moksleivių ir jų tėvelių, atvyko ir
garbingi svečiai – Lietuvos ambasadorė Airijoje I.Bričkovskienė, Airijos
lietuvių bendruomenės aktyvas, Monaghano meras Robbie Gallagheris ir
Monaghano grafystės valdybos pirmininkas Declanas Nelsonas.
Po šventinių mokyklėlės direktorės ir ambasadorės kalbų, iš tribūnos
savo lietuvių kalbos žinias pademonstravo ir oficialieji Monaghano
valdžios atstovai. Nors „sveiki atvike“ ir „labas vakaras“ buvo
perskaityti iš lapelio, bet pradžia nebloga.
Kai visos kalbos buvo išsakytos, svečių dovanos naujai atsidariusiai
mokyklėlei įteiktos, atėjo eilė šventiniam koncertui. Jį pradėjo
mokytojų choras, o po jo sceną tiesiog okupavo minia moksleivių.
Vadovaujami muzikos mokytojo Alvydo Višinsko puikiai kartu dainavo tiek
patys mažiausieji, tiek ir dičkiai.
Ir jei dainuojant „Ąžuolai žaliuos, žemėj Lietuvos“ visa salė, pradedant
nuo pirmoje eilėje sėdinčių oficialiųju svečių iki paskutinės eilės,
draugiškai lingavo susikabinę už parankių, tai skambant mokyklos himno
žodžiams „Tėtę, mamą, mokyklėlę, Mūsų brangią Lietuvėlę, Visi mes mylime labai“
kai kurios mamos bei močiutės ir ašarą braukė. O išdainavus dainas, visi
buvo maloniai pakviesti prie gausių lietuviškų vaišių, kurias parūpino
lietuviško maisto parduotuvių tinklas „Lituanika“.
Net pusės jų neįveikus, salė buvo paruošta šokiams ir linksmybės,
skambant lietuviškoms dainoms, tęsėsi dar ilgai, nežiūrint vėlyvo
sekmadienio vakaro.