***
- Kaip manote, ar Amerikos režisierių gildiją sudomino jūsų pasirinktos temos skausmingumas? Ar kitos temos apie Lietuvą nebūtų taip sudominusios?
- Sunku pasakyti, nes asmeniškai su tais žmonėmis, kurie balsuoja, nesu kalbėjęs ir jų pasirinkimo motyvai man nėra žinomi. Tačiau galėčiau teigti, kad savaime pati tema nieko nereiškia. Pateiksiu du pavyzdžius. Vienas - visi, kurie yra buvę onkologinėse ligoninėse, žino, kaip ten baisu, koks ten skausmas, plikos galvos ir panašiai. Kitas pavyzdys - Jurgos Ivanauskaitės. Šalia skausmo buvo ir daugybė atradimų, kitokio pasaulio, Dievo, meilės, tikėjimo. Taigi manau, kad pati tema lemia labai mažai, viską lemia tai, kas yra viduje, kaip pateikiama.
Pirmas žmogus, kuris rimtai paskatino imtis šios temos (dar tik buvau pradėjęs rašyti scenarijų), buvo Bavarijos žemės televizijos vadovė. Ji, pamačiusi scenarijaus apmatus, kategoriškai pareiškė, kad turiu mesti visus kitus darbus ir dirbti tik su šiuo filmu. Bandžiau aiškinti, kad tai būtų filmas apie mažą skurdžią Vilniaus ligoninę, tačiau man buvo pareikšta, kad ši tema yra universali, suprantama bet kuriam žmogui, nepaisant jokios geografinės platumos. Nes žmogus, ar jis Lietuvoje, ar Kinijoje, nesiskiria - jis nori mylėti, jis ieško gyvenimo prasmės.
- Aktorius Melas Gibsonas išgarsino mus pavadinęs siaubūnais „aštriadančiais lietuviais“. Kaip manote, ar jūsų kūrinys pakeis, praplės kitokį Lietuvos matymą?
- Tiesą sakant, racionaliai apie tai nesu galvojęs. Tiesiog matau ne žodžius, o kai kuriuos veiksmus, kurie mane jaudina ar net sukrečia. Garsių Japonijos verslininkų ir politikų delegacija atvyksta į Lietuvą, kad aplankytų tą ligoninę. Tie žmonės yra tiek garsūs, kad juos net priima mūsų prezidentas. Tai vienas daugelio pavyzdžių.
Iš tiesų per mažai pasaulyje žinoma, kas mes tokie esame. Dažniausiai sužinoma, jei kas ką užmušė, apvogė ir panašiai. Galima užsisakyti daug gražių reklamos klipų apie Lietuvą, bet jų niekas nežiūrės, nes matys, kad tai tik reklama. O jei aš perskaitau, sakykime, man patikusio Kinijos poeto posmą, tai per jį aš perprantu visą šalį, jos žmones, jų mąstyseną.
Dar keletas pavyzdžių - šiomis dienomis šį filmą žiūrės tos pačios Japonijos parlamentarai, atvyksiančio šios šalies imperatoriaus vizito programoje - apsilankymas šioje ligoninėje. Tai sakau norėdamas pabrėžti, kad kraštas, valstybė - ne tik gražūs automobiliai ar puošnūs pastatai. Jei tokiuose kraštuose kaip Japonija ar Pietų Korėja, kuriuose apie mus beveik nieko nežinoma, šis filmas rodomas su dideliu pasisekimu, tai bent per šį filmą jie išgirsta apie tokią Lietuvą. Tikiuosi, kad jis skatina ir vėlesniam platesniam mūsų pažinimui.
- Kaip atsitiko, kad apie šį filmą buvo tiek mažai žinoma Lietuvoje? Jis buvo rodomas, tačiau šalies kino teatruose nesulaukė didelio žiūrovų antplūdžio.
- Kinas yra ir verslas, o verslo požiūriu mūsų padėtis labai nelygiavertė. Su amerikietišku kinu turime kovoti tik savo jėgomis, labai kukliais reklaminiais ištekliais. Lietuvos valstybė savo filmų pristatymo nei šalyje, nei užsienyje paprasčiausiai neremia. Tad nors filmas Lietuvoje rodytas, atrodo, kad yra atvirkščiai. Buvo šimtas seansų, bet nė gramo reklamos. Filmas rodomas, o ateina į salę septyni žmonės. Dabar padėtis kitokia - jis gavo daug prizų, todėl dėmesys bus kur kas didesnis. Jei tų apdovanojimų nebūtų, kad surengčiau tokio filmo reklamos kampaniją, man reikėtų parduoti ne tik savo, bet ir artimųjų namus.
- Bolševikų vadas Leninas yra sakęs, kad kino menas yra svarbiausias iš visų menų. Tokiais „klasikais“ šiais laikais remtis nėra populiaru, tačiau ar nereikėtų šiuo šūkiu pradėti vadovautis ir Lietuvos valstybei, nes vaizdas - universalus būdas papasakoti apie save?
- Nežinau nė vienos Europos valstybės, kuri neinvestuotų į kino meną. Investuoja kaip į meną, kaip į perspektyvų verslą. Kaip į žinią, kuri kitiems pasakoja apie savo kraštą, žmones.
Lietuvos valstybė tai daro bejėgiškai, beviltiškai, tragiškai. Pavyzdžiui, užpernai šis filmas buvo pristatytas europiniam „Oskarui“, o aš iki šios dienos nesu gavęs lėšų jam subtitruoti. Jau nekalbu apie tai, kad reikia lėšų ir tiesiog nuvykti, kur nors gyventi, samdyti atstovą spaudai ir panašiai.
Amerikiečiai manęs klausė, kodėl tu, būdamas dokumentikos Scorsese, neužsakei jokios reklamos kampanijos, kodėl pagrindiniuose leidiniuose Lietuva neužsisako reklamos plotų ir neprisistato kaip geriausia dokumentinio kino valstybė? Nepaaiškinsi, kad Lietuvoje kinas suvokiamas tik kaip išmaldos prašymas.
Kas Lietuvoje atsitiko kinui? Jo finansavimas yra graudžiai juokingas. Per metus skiriama pinigų tik vienam vaidybiniam filmui. Mūsų kaimynai per tuos pačius metus finansuoja nuo keturių iki dešimties vaidybinių filmų. Kitas dalykas - turėjome kino teatrus, turėjome Kino studiją. Mes juos pardavėme. Žinote, jei parduočiau savo vaiko pianiną ir dviratuką, tai už gautus pinigus nupirkčiau kokį nors kitą jam reikalingą ir vertingą daiktą, o ne pravalgyčiau tuos pinigus. Mūsų valstybė pardavė visą buvusią kino infrastruktūrą ir tuos pinigus paprasčiausiai pravalgė. O galėjo tai, kas priklausė kino pramonei, jai ir atiduoti. Ji, turėdama pagrindą po kojomis, pati būtų investavusi į savo projektus.
Turime kaimynų estų pavyzdį. Ten kino ir kitokio meno kūrėjai didžiąją dalį pinigų gauna ne iš rėmimo, o jiems skiriama tam tikra dalis lėšų, gaunamų iš alkoholio akcizų. Estijos valstybei jau nereikia sukti galvos dėl menininkų. Ji gali užsiimti šiuolaikinių technologijų skatinimu ar kitais svarbesniais darbais. Lietuvoje tokio požiūrio į meną, kaip natūralią ir reikšmingą savastį, niekada nebuvo. Lietuvoje svarbūs tik medžiaginiai dalykai - statybos, kelių tiesimas.
- Kas ir kaip galėtų šį valstybės požiūrį pakeisti? Nes nutinka labai „juokingų“ istorijų: Jonas Mekas siūlo savo avangardinių filmų archyvą, o Lietuva jo paprasčiausiai nenori ar tingi paimti, neranda jam vietos.
- Dažnai mums pareiškiama, kad jūs nieko gera nesate nuveikę, bet ką dar Lietuvos kinas turėtų padaryti, kad gautų lėšų? Paklausčiau ir aš: o ką gera yra nuveikę Lietuvos politikai, parodykite nors vieną, kuris gavo Nobelio premiją? Lyg ir nėra tokių.
Manau, kad Lietuvos kinas, beveik nefinansuojamas, įrodė, kad yra daugybė ryškių darbų. Sakykime, kad mano pavyzdys yra ryškiausias, bet yra ir kitų - daugybėje festivalių Vildžiūno, Barto, Navasaičio, Stonio filmai yra tapę nugalėtojais. Tačiau tie, kurie valdo ir skirsto pinigus, to nemato ar nenori matyti.
Tad tikrai nežinau, kas dar turi įvykti, kad pasikeistų valstybės požiūris į kiną. Kino pasaulio gyvenimas juk vyksta. Matyt, turi pasikeisti karta, kuri pradėtų mąstyti kitaip. Įsivaizdavau, kad dabartinis premjeras Gediminas Kirkilas yra arti humanitarų, turintis modernesnės, ne vien kelius tiesiančios, valstybės supratimą. Tačiau kol kas ta bala stovi nejudinama.
Tokia padėtis ilgai tęstis negali. Pasaulis yra atviras, buvusių geležinių uždangų nėra, todėl žmonės, kurie šiandien kuria Lietuvoje ir nesulaukia jokio palaikymo ar paramos, rytoj jau kurs kitur.
- Esate pateikęs vieną analogiją apie Ingmaro Bergmano filmus ir automobilį „Volvo“. Net ir ta modernioji Švediją į automobilį, į informacines technologijas investavo nepalyginti daugiau nei į I.Bergmano filmus.
- Man atrodo, kad informacinių technologijų laikas jau praėjo, jas gali įsigyti bet kas. Atėjo laikas kūrybiškumui. Paimkime kad ir spaudą - jei leidinys nesugalvoja, kaip pateikti informacijos, vaizdo kūrybiškai, jis tampa paprasčiausiu beprasmiu popieriaus gabalu. Todėl manau, kad dabar tie dalykai, kurie susiję su žmogaus intelektine veikla, neatskiriami nuo kūrybiškumo. Ateitis priklausys tiems, kurie bus tik priekyje.
Aš, tarkime, visiškai nesuprantu, kodėl valstybė turi remti žemdirbius. Mūsų požiūris į prioritetus dar nenutolęs nuo tų laikų, kai buvo dirbama su žagre. Pavyzdžiui, jokiais būdais negausi lėšų kokiam nors kūrybiniam projektui, bet finansuojamas kažkoks artojų čempionatas. Kas tai per renginys ir kam? Žmonėms, kurie nemoka valdyti traktoriaus, nežino, kas yra žibalas ar benzinas? Kol išliks toks žagrės laikų mentalitetas, tol ir būsime, dirbsime pasaulyje aptarnaujančiu personalu. Liksime kraštas, kuris nekuria, negeneruoja, nieko originalaus nesiūlo.
- Jums suteikta pagrindinė „LT tapatybės“ nominacija. Esate lyg ir neoficialus šalies veidas, ambasadorius...
- ... dabar negalėsiu viešai gerti alaus, turėsiu nesikeikti. Mane, jei atvirai, tokie vardai slegia, nes nesu ir nebūsiu jokia Lietuvos iškaba ar veidas. Tai tik mūsų susigalvotas žaidimas. Man tapatybė būtų ta pati amžinatilsį Jurga ar kunigas Julius Sasnauskas. Žmonės, į kuriuos norisi lygiuotis. O man tik pasisekė, kad filmas suskambėjo pasaulyje, jį pastebėjo žiniasklaida.
- „Kraustymasis - vienas svarbiausių įvykių laisvo žmogaus gyvenime. Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris per visą savo gyvenimą tesugebėjo išsikraustyti du kartus. Ir tai - vieną kartą gimdamas ir išsikraustęs iš šilto, didelio ir apvalaus mamos pilvo, o antrą kartą išsikraustęs į Anapilį. Faktiškai žmogus be kraustymosi - žmogus be atminties“. Tai yra jūsų pasakymas. Šiuo metu, kai tiek kalbama apie emigracijos pavojus, jūs taip lyg propaguojate kažkokią klajokliškumo dvasią?
- Ne su visomis savo mintimis aš sutinku, dažnai diskutuoju pats su savimi. Kraustymasis iš proto gal ir nėra geras dalykas, bet visoks kitoks judėjimas leidžia naujai įvertinti daugybę dalykų. Tarkime, geriau suprasti ar įvertinti tą vietą, iš kurios išėjai, pažinti kitą vietą. Didesnis kraustymasis yra ir didesnis išbandymas, didesnis stimulas ieškoti savęs paties.
- Esate Užupio respublikos, kuri turi savitas menininkų tradicijas, ministras. Ko reikėtų, kad tos gerosios Užupio tradicijos paplistų visos Lietuvos mastu?
- Turime ir mes problemų, nes menininkai gyvena neįtikėtinoje konkurencijoje su verslu. Jis tapo pernelyg prestižiniu, o kartu labai brangiu rajonu, todėl kurti čia tampa be galo brangu. Tačiau Užupis turi vieną dalyką, kurio trūksta Lietuvai. Užupyje turi teisę gyvuoti geros iniciatyvos, jos nėra žlugdomos, o palaikomos. Nebūtinai pinigais - ir geru žodžiu. Lietuvoje viskas labiau pagrįsta pragmatiškumu, priklausomybe klanui, partijai, uždaram ratui. Ir šiuo požiūriu Lietuvai nėra lengva konkuruoti su Užupiu.