„Šių iškilmių proga norėčiau tarti kelis žodžius apie du Lietuvos laisvės pulkininkus, kurių likimai, nors ir atskirti bemaž 60 metų, stebėtinai panašūs.
Pirmasis - iš mano gimtosios Dzūkijos, nepriklausomos Lietuvos išaugintas, pradėjęs studijuoti mediciną Kaune, tačiau gydytoju netapęs. Tapo Partizanu Dzūku - taip pasivadino alytiškis Lionginas Baliukevičius.
Partizanų bunkeriuose jo rašytas „Partizano Dzūko dienoraštis“ Lietuvoje jau sulaukė antrosios laidos. Šis vos dvidešimt metų perkopęs jaunuolis stebina ne tik savo drąsa, bet ir mąstymo gilumu.
Tolimais 1948 metais, tarsi į vandenį žiūrėdamas, Lionginas Baliukevičius-Partizanas Dzūkas nupiešė 2007-ųjų Lietuvos portretą: „Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)? - klausia Partizanas Dzūkas, kurį Lietuva taip pat prarado. - Kas bus iš jos, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos...“ Liūdna tai pasaka, o jos galo nematyti“.
Ir toliau dienoraštyje Partizanas Dzūkas tęsia savo ištarą, tarsi pateikdamas nūdienės Lietuvos fotografiją: „Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvoje!“ - pranašiškai teigė prieš 60 metų Lionginas Baliukevičius, kritęs pasauliui nežinomame Lietuvos partizaniniame kare. Pasaulis apie šį karą nieko nežinojo, nes nenorėjo žinoti.
1998 m. prezidento Valdo Adamkaus dekretu Lionginui Baliukevičiui po mirties suteiktas pulkininko laipsnis apdovanojant Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu.
Dabar apie kitą Lietuvos pulkininką, kuris taip pat paguldė galvą už Lietuvos laisvę pasauliui nežinomame kare. Istorija kartojasi: pasaulis nepastebi šio karo, nes nenori pastebėti - dėl gerų santykių su Kremliumi, dėl pigių rusiškų dujų, dėl geopolitinių interesų ar paprasčiausio patogumo.
Tik dabar Maskva prieš nepriklausomą Lietuvą meta ne Vetrovo NKVD divizijas ir vietinius stribus, o naftos, dujų, geležinkelio gabenimų monopolininkus ir jų samdinius Lietuvoje. Likimo ironija: naujausios kartos Maskvos išlaikytiniai - šiuolaikiniai paleckiai ir vitkauskai - save vadina valstybininkais.
Prieš šią energetinę ekonominę Lietuvos okupaciją, kurios nenori pastebėti Europos Sąjunga ir net NATO, ir išdrįso stoti pulkininkas Vytautas Pociūnas, kuris galų gale liko vienišas kaip Lietuvos partizanas. Ir strimgalviais buvo ištremtas į Gudiją trečiaeilėms pareigoms, mat per daug žinojo.
Savaime peršasi pulkininkų L.Baliukevičiaus ir V.Pociūno paralelė ir po mirties.
Su kuo būtų galima palyginti V.Pociūno atminimo išniekinimą, kai po tragedijos Bresto viešbutyje viešai buvo gardžiuojamasi pikantiškomis versijomis ir fiziologinėmis detalėmis? Čia akmuo ne į kolegų žurnalistų daržą - šią bjaurastį žiniasklaidai pateikė Valstybės saugumo departamento vadovai. Ar tai neprimena išniekintų žuvusių Lietuvos partizanų, pusnuogių suguldytų turgaus aikštėse? Tik dabar savo žuvusį draugą „išrengė“ A.Pocius, D.Dabašinskas, D.Jurgelevičius. Ar ne tokie ir įsirašydavo į stribus? Tiesa, atsiprašau, nūnai jie vadinasi ne stribais, o KGB rezervistais.
Bet tokią gražią šventės dieną norėtųsi baigti šviesiu palyginimu. Kai okupuotoje Lietuvoje pokario laisvės kovotojai buvo vadinami banditais (arba eufemizmu - miškiniais), pirmiausia išeivijos lietuviai Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Antano Škėmos talentu pastatė paminklą Lietuvos partizanams, nors tikro paminklo visiems žuvusiems partizanams pačioje Lietuvoje per septyniolika metų taip ir neprisirengta pastatyti.
Dabar vėl Amerikos lietuviai pirmieji tarė aiškų ir neatšaukiamą žodį apie V.Pociūną, paskelbdami pulkininką Laisvės premijos laureatu. Aš neabejoju, kad ir Jo Ekscelencija V.Adamkus ištesės duotą pažadą apdovanoti V.Pociūną Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, kaip įvertino šiuo aukščiausiu kariniu apdovanojimu pulkininką L.Baliukevičių“.