Dykumoje Dievas susitinka su velniu. Bažnyčia mus moko, kad Gavėnios metu tikintieji dvasiniu būdu pasitraukia su Kristumi į dykumą. Pasninkaujame, išsižadame blogų įpročių, bjaurimės savo nuodėmingaja puse. Tokiu būdu apsivalę, pasirengiame sielos pavasariui.
Tačiau išbadėjęs ir kaitros išvargintas Dievažmogis, ne šaip save tobulino, bet susikovė dykumoje su velniu.
Ar mes irgi susitinkame ir susikauname su velniu? Vargu, ar mes tai sąmoningai pripažįstame. Tie, kas stengiasi išrauti blogus įpročius, pajunta nenumaldomą įpročių trauką elgtis taip, kaip yra įpratęs. Valios pastangomis visgi stengiamės kestis; ir tuomet mums pasiseka. Tokiu būdu Gavėnios laikotarpis gali tapti gera terapeutine priemone, psichikos išvalymu ar išsilaisvinimu. Ir visa tai – žmogaus gerovei.
Tačiau, ar mes, tikintieji, susitinkame su velniu kaip mūsų Viešpats. Matyt dažnas atsakysime: ne. O kam gi taip apsisunkinti? Kodėl negalima išgyventi Gavėnią paprasčiau, be kažkokių dvasinių kovų su kažkokia neakivaizdžia ir dar siaubinga būtybe. Juk šiais laikais ne taip ir dažnas katalikas iš viso nepripažįsta velnio tikroviškumo.
Tačiau, jei jau esame katalikai, išpažįstantys ne pačių susigalvotą tikėjimą, turime rimtai paklausti – kokia yra keturiasdešimties dienų Viešpaties, o todėl ir kiekvieno krikščionio, pasninko laikotarpio prasmė.
Kaip ir Viešpats krikščionis taip pat susikauna su velniu, šį pasaulį valdančiu įasmenintu blogiu.
Gavėnia – tai ne dvasinis hedonizmas, ir ne tik kova su blogais įpročias, bet su žmogiškąją prigimtį pavergusia blogio jėga. Juk šėtonas prisiartina prie žmogaus, kuris savyje nešioja visą žmonijos teisumą ir gyvybę. Teisusis, Pasaulio kunigaikščio gundomas, irgi turėjo kristi, t.y. neatsilaikyti trimis didžiosioms žmogaus silpnybėms: išbandymui fizine gerove, išbandymui dvasine stiprybe, išbandymui turtu ir valdžia.
Kad žmonės neatsilaiko pagundai valdžiai ir turtui – pakankamai akivaizdu; fizinei gerovei – taip pat. Tačiau dvasinei stiprybei – nėra labai akivaizdu. Savęs garbstym manija tūlam uoliam katalikui paspendžia gudrius spastus. Juk tikėjimo malonė nuteisina! Visgi dažnas netrunka užsidėti teisiojo vainiką, noriai pamiršdamas, kad teisumo malonė tėra mūsų pačių nepelnyta ir mums nepriklausanti dovana.
Taigi išeiname su Kristumi į dykumą, kad susigrumtume su žmogiškąją prigimtį įkalinusiu blogiu ir atgimtume dangui. Pati dykuma yra tiesa apie pasaulį. Išorine prasme pasaulis yra graži vieta gyventi ir džiaugtis. Dvasine prasme pasaulis yra blogio jėgos suniokota ir dvėstanti dykvietė. Gavėnios metu, būtent, dvasine prasme pamatome tiesą apie pasaulį, save ir stojame į Dievo pusę, idant, nukryžiuoti nuolankumu, paklusnumu ir visišku pasitikėjimu Dievu, dalyvautume šio pasaulio išganymo nuo blogio darbe. Taigi Tiesoje susikauname su melu, kuriuo nuolat apžavime save ir kitus.
Tiesos dykumoje Kryžiaus keliu lyg palaimos tiltu žengiame per mumyse tvyrančią nuodėmės kaitros išdegintą dykvietę link Pažadėtosios gyvybės žemės. Senosios sandoros skaitinys dvasine prasme atskleidžia tiesą apie dvasinės krikščionio kelionės per gyvybės neturinčią žemę dramą:
„Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą, 5 tu kalbėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: 'Mano protėvis buvo klajoklis aramietis,[i1] kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. 6 Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. 7 Mes šaukėmės VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo; VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą. 8 VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka – su klaiką keliančia galybe, su ženklais ir nuostabiais darbais. 9 Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą, tekantį pienu ir medumi. 10 Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, VIEŠPATIE, man esi davęs'. Paliksi pintinę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir sukniubsi prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą“ (Įst 26,4-10).
Mes gyvename svetimoje žemėje tarp stabų. Apsidairykime: jų labai daug. Dabar ir nuolat jie tariasi ir dalinasi valdžia, kad valdytų nesąmoningus ir nuodėmės pavergtuosius silpnasielius žmogelius.
Tokia yra krikščionių tiesa, ne metafora, apie žemę saulės šiapusybėje. Tesame ateiviai, kurie turi išeiti iš vergijos į laisvę.
Taigi krikščionis žengia žmogiškosios prigimties dykviete ir iš Kristaus kryžiaus kylančios Tiesos jėga susigrumia su jį nuolat žlugdančiu blogiu. Štai – Tiesa ir gyvenimas, kuris nuolankumu ir paklusnumu „iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ nuginklavo Šėtono vergiančia jėgą. Šią vidinę kelnionę, kovą ir pergalę prieš blogį galutinai pasieksime susivieniję su Kryžiumi. Šią Didijį penktadienį patirsime Kryžiaus didybės, kuri neišvengiamai mus veda į Prisikėlimą, nuojautą.
Laisvas nuo vergovės pančių ir išsižadėjęs žemarūšės kalinio „duonos“, tikintis žmogus laisvai, vadinasi, pagal prigimtį, dovanoja save jį sukūrusiam Kūrėjui. Tai ir yra Pažadėtoji žemė, kurią švenčiame kiekvienose šventose Mišiose. Nepabijokime pripažinti, kad tesame dykvietė, kurioje siaučia pragaro liepsnos. Kryžiaus nuolankumu, paklusnumu ir pasitikėjimu Dievo valia susikaukime su mus vergiančia blogio jėga. Įženkime į Kryžiaus slėpinį ir laimėkime.