Vilniaus rajone LLRA gavo 19 iš 27 mandatų, tai yra 3 daugiau nei prieš 4 metus. Šalčininkuose iškovojo 20 iš 25 mandatų, taip pat 3 daugiau. Vilniuje, turėdami savo 6 mandatus, greičiausiai spręs, kas bus sostinės meru. Po 12 metų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdymo LLRA ne tik neprarado, bet net padidino savo deputatų skaičių.
Rinkimų rezultatai reiškia, kad Lietuvos konservatorių taktika LLRA atžvilgiu patyrė fiasko. Ir nieko nuostabaus. Vilniaus rajono konservatoriai - tai dažniausiai žmonės, kurie gyvena dar 10 dešimtmečio pradžioje ir visur rajone įžvelgia lenkų bandymus atskirti Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, įvesti autonomiją. Jiems LLRA - tai tik priešas. Jokiu būdu - ne partneris.
Visiškai kitokie yra sostinės konservatoriai. Jiems LLRA politikai atrodo kaip patikimi partneriai. Tą geriausiai rodo pakvietimas į koaliciją Vilniaus miesto taryboje. Sostinės konservatorių lyderis Kęstutis Masiulis net atsiprašė už Vilniaus rajono konservatorių elgesį per rinkimų kampaniją.
Vis dėlto Valdemaras Tomaševskis net nebando slėpti, kad jam mieliau eiti išvien su nušalintuoju prezidentu Rolandu Paksu dėl to, kad jis norėtų nubausti konservatorius už Vilniaus rajono konservatorių elgesį. Apie tai antradienį kalbėjo radijo stotyje „Radio Znad Wilii“ .
Reikia tik tikėtis, kad sprendimą apie dalyvavimą toje ar kitoje koalicijoje lenkai priims remdamiesi pragmatiškais apskaičiavimais, o ne vien emocijomis.
LLRA įsižeidė, bet tenka pripažinti, kad visiška lietuvių partijų LLRA valdymo kritika ir bandymai remti Lietuvos lenkų partiją, buvo jiems puiki dovana, kuria jie pasinaudojo be jokios sąžinės graužaties, kad mobilizuotų savo rinkėjus. Ir jiems pavyko.
Turėdami tokią dovaną, LLRA kandidatai į tarybas nelabai stengėsi pristatyti savo programas. Savo lankstinukuose jie sutelkė dėmesį į kovą su kaltinimais ir tvirtino, kad visi, kas tik netingi, nori sunaikinti lenkus. Puikiai prie tokios atmosferos kūrimo prisidėjo ir Vytauto Landsbergio laiškas savo partiečiams dėl galimos pergalės Vilniaus rajone. „Istorine pergale“ iš karto buvo pasinaudota įbauginti lenkus, kad grįžta seni nepriklausomybės pradžios laikai, kai jaunos valstybės priešas Nr. 1 buvo lenkai.
Todėl nieko nuostabaus, kad jie vėl pasijuto apsupti priešų. Vėl tapo aišku, kad reikia sutelkti savo jėgas ir apginti savo, nors ir ne visada patikimą valdžią. Dienraščio „Rzeczpospolita“ korespondentas rašė apie lenkus, kurie išsiregistravo iš butų Vilniuje ir persiregistravo pas gimines Vilniaus rajone vien dėl to, kad galėtų ten balsuoti. Taigi pono V.Landsbergio kreipimąsi išgirdo ne lietuviai, o lenkai.
Iki šiol visuose rinkimuose, o ypač į savivaldybes, lenkai nepasižymėjo dideliu aktyvumu – Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ar Naujojoje Vilnioje, lyginant su kitais Lietuvos rajonais, prie urnų ėjo mažiausiai rinkėjų. O paskutinį sekmadienį aktyvumas šiuose rajonuose buvo didžiausias visoje Lietuvoje.
Todėl nenuostabu, kad LLRA net padidino mandatų skaičių.
Ir kai kurių politikų bandymas įrodyti, kad, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone buvo daug pažeidimų ir reikia pakartoti balsavimą, nieko nepakeis. Atvirkščiai – tai būtų dar viena puiki dovana LLRA. Jeigu balsavimas būtų kartojamas, LLRA vėl laimėtų, bet dabar pasijaustų daug stipresnė, juk dukart iš eilės įgautų žmonių pasitikėjimą.
Tokia atmosfera išprovokavo dar vieną keistą reiškinį – rinkimus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose atvažiavo stebėti Lenkijos Seimo nariai.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai ES yra išskirtinis dalykas. Jeigu Lietuva nebūtų demokratiška šalis, kuri nesugeba užtikrinti rinkimų pagal visus standartus, tai nebūtų ES narė.
Lenkų parlamentarai pripažino, kad nerado jokių rinkiminės tvarkos pažeidimų ir bandė teisintis, kad tokia kontrolė tik stiprina Lenkijos ir Lietuvos strateginę partnerystę.
Labai gerai, kad Lietuvos politikai ignoravo ir nesureagavo į tokį lenkų parlamentarų akibrokštą.
Vienas pažįstamas lenkų žurnalistas, kalbėdamas su manimi apie Lenkijos parlamentarus, pasakė: „Negaliu patikėti, kad Lietuvos politikai pasirodė daugiau europietiški nei lenkų“. Ir patvirtino vieno lietuvio apžvalgininko žodžius, kad jų atvažiavimas buvo skirtas Lenkijos vidaus politikai. Jie norėjo parodyti, kad labai rūpinosi lenkais, gyvenančiais užsienyje.