Jei bent šiek tiek mokate skaičiuoti ir išmanote apie šunis, turėtumėte nesunkiai suskaičiuoti, kokios keturkojų minios susidaro šios merginos namuose.
Visi jie loja, ėda, reikalauja pasivaikščioti lauke ir pakasyti pakaušį.
Tačiau visos šios aplinkybės, o kartais net iki 30 išaugantis keturkojų skaičius, visai negąsdina Viktorijos.
Genuose užkoduota meilė
Liekna kaip smilgelė Viktorija, ką tik atsiplėšusi nuo šiuo metu 18 jos namuose esančių šunų, išgirdusi mūsų juokelį, esą ji, matyt, tokia liekna, nes šunys ją apvalgo, tik šypteli.
„Mano meilė šunims turbūt yra įgimta, juos myli ir mano mama. Todėl kai vaikystėje vieną po kito benamius keturkojus tempdavau namo, ji labai neprieštaravo.
Šunys man taip patiko, jog net kai vienas jų, bandomas išgelbėti iš šiukšlyno, smarkiai įkando, meilės jiems neišsižadėjau. Nors verkiau smarkiai, kai skiepijo nuo pasiutligės ir tvarstė žaizdą (šypsosi)“.
O ji tuo metu audė mintį, kad vertėtų įsigyti grynaveislę vokiečių aviganę.
„Pirmas bandymas buvo nevykęs - pardavėjas mudvi su mama apgavo ir pardavė negrynaveislę kalytę, kuri nuo mūsų pabėgo...“
Idee fixe - padauginkime juos
Keisti tie keturkojai - bėgo nuo merginos, kuri jiems dovanojo širdį.
„Vėliau įsigijome kilmingą vokiečių aviganę - Piraniją, ji mano numylėtinė iki šiol. Su ja kartu žaidėme, valgėme, žodžiu, visada buvome kartu. Ji išaugo labai protinga, moka tokių dalykų, kad kitiems net patikėti sunku... Pavyzdžiui, atsirakina sunkias geležines duris, nuspaudžia rankeną, pasivaikšto lauke ir taip pat sėkmingai grįžta namo.
Paskui nusipirkome prancūzų buldogę. Tada viskas ir prasidėjo, nes viena pažįstama pasiūlė ją sukergti su patinėliu. Kai ši atsivedė šuniukų, vieną kalytę pasilikome, taip šunų šeima pradėjo augti“.
Ir augo, galime pastebėti, gana greitai. Netrukus, sulaukusios siūlymo pirkti trečios veislės kalytę - anglų buldogę, Viktorija su mama ir vėl neatsispyrė.
„Pirkti anglų buldogę pasiūlė savo veislyną turinti šiaulietė Ilona Tiknienė, ji mūsų kalytę suvedė su patinėliu, išmokė prižiūrėti mažylius“.
Ilona ir įtraukė Viktoriją į planą „pratęskime šunų giminę“, be to, kai turi kelias žavias veislines kalytes, netrukus atsiranda žavių patinėlių šeimininkai, siūlantys jį įvykdyti.
„Pabandžiusi kergti šuniukus, pamačiau, kad juos veisti nėra taip jau sudėtinga. Be to, kai myli keturkojus, kiekvienas naujas šuniukas, atėjęs į pasaulį, atneša daug džiaugsmo“.
Šuniukų derėjimo metas
Nesunku buvo tik su vokiečių avigane ir prancūzų buldoge, o štai su anglų buldoge - visai kitas reikalas. Šios veislės kalytės nesugeba pačios atsivesti šunyčių, joms būtinas Cezario pjūvis, o ir pamaitinti savo atžalas ne visada įstengia.
Spėkite, kam tokiu atveju tenka pareiga juos šerti? Teisingai! Viktorijai. Tiesa, turbūt net ji pati nesitikėjo, kad pirmas bandymas susilaukti „anglės“ palikuonių baigsis neįtikėtina šiai veislei sėkme - 10 jauniklių.
„Kai „anglė“ atsivedė 10 šunyčių, buvo labai sunku. Pati ji sunkiai judėjo, negalėjo jais rūpintis, dėl savo storumo dažnai juos užguldavo, todėl mažylius nuolat reikėjo saugoti. Be to, ji ne visada sugebėdavo juos pamaitinti, o tai daryti reikia kas dvi valandas.
Tąkart, kai ji atsivedė net dešimt, mėnesį gyvenau beveik be miego. Šunyčiai kartu su ja miegodavo prie mano lovos. Tik kuris atsibudęs pradėdavo inkšti, keldavausi ir aš, dažnai juos šerdavau šaukšteliu, paskui visiems po valgio reikėdavo paglostyti pilvą, kad geriau virškintų. Nebegalėjau susitvarkyti be mamos pagalbos“.
Primename, kad „anglės“ mažylių buvo 10, o kiek be šios šeimynėlės Viktorijos namuose dar buvo keturkojų, skaičių pametė ir pati Viktorija, paaiškinusi, kad vokiečių aviganei atsivesti 10 palikuonių buvo kone įprasta.
„Bet su „vokiete“ viskas būdavo paprasčiau, nes ji puikiai rūpinasi savo vaikais, kaip ir „prancūzė“.
MES nežinome, ar Viktorijos laimei, ar nelaimei, tačiau susilaukti tiek atžalų „anglei“ pavyko tik kartą, vėliau jos vados mažėjo. Bet per dvejus šuniukų dauginimo metus Viktorijos namuose užsiliko net dešimt suaugusių kalaičių.
„Pasilieku tik mergaites, bandžiau vieną patinėlį auginti, bet supratau, kad tai ne man. Su mergaitėmis paprasčiau, apie jas viską žinau“.
Pradėjusi veisti šunis gyvendama bute, neseniai mergina su mama ėmė kurtis nuosavame name. Tai šiek tiek palengvino jaunosios šunininkės kasdienybę. Kaip žinoma, šunis juk reikia ne tik šerti, bet ir vedžioti...
„Kol gyvenome bute, buvo labai sunku, nes visus reikėdavo vesti už pavadėlio. Todėl vienus pavedžioji, jau reikia kitus vesti. Kai gyveni ne mieste, tai daug paprasčiau“.
Verslas be pelno
Galiausiai, klausantis Viktorijos pasakojimo, MUMS trūksta kantrybė ir išdrįstame paklausti: turbūt veisiant šunis galima laaaabai daug uždirbti, jei jau save pasmerki tokiam darbui?
„Tiesą sakant, ne. Jie uždirba tik savo išlaikymui, juk viskas kainuoja, ir nemažus pinigus. Per dieną didžiosios augintinės suėda apie 10 kg sauso maisto, dar jas su mažyliais reikia skiepyti, šerti vitaminais.
Mažylius reikia registruoti ir įtaisyti lustus - mikroschemas, kurios leidžiamos po oda, kad dingusį ar pavogtą šuniuką būtų lengviau rasti. Kas tris mėnesius reikia valyti jų pilvus nuo kirminų. O jei dar kuris suserga...
Palikuonių kalytės atsiveda kokį kartą per metus - geriausiu atveju. Be to, ir pati ne visada jas kergiu, kai galima, nes būna gaila. O kol jos nesilaukia, juk negaliu jų nešerti... Todėl kai parduodi šunį ir suskaičiuoji išlaidas, viskas išeina beveik po lygiai, nes turi nuolat investuoti“.
MES išsižiojame ir nebesuprantame, kam Viktorijai viso to reikia.
„Viskas iš meilės. Jausmas, kai gimsta šunelis, nuostabus. Kai jų atsiveda „anglė“, ji būna be sąmonės, nes jai atliekamas Cezario pjūvis, todėl turiu mažylį masažuoti, išvalyti vandenį iš nosytės, paruošti gyvenimui.
Ir kaip skaudu būna, jei kuris neišgyvena. Atrodo, išglostytum visą, kad tik gyventų, o jis miršta. Tada labai verkiu, mama mane bara, kad negalima šitaip sielotis, bet galiausiai ir pati apsiašaroja“.
Didelę Viktorijos meilę šunims patvirtina ir dar vienas pasakojimas, kuris nuginkluoja net tokius cinikus, kaip MES.
„Kai dingo mūsų pirmoji anglų buldogė, dar gyvenome bute. Visur jos ieškojome, skelbėme per radiją, kabinome plakatus... Ir nieko. Galiausiai kreipėmės net į ekstrasensę. Ji mums suteikė vilties, pasakė, kad kalytė šalia mūsų: arba 10 numeriu pažymėtame name, arba už 10 metrų.
Tą patį vakarą paskambino vyras ir pranešė netoli namų matęs gulintį šunį. Radome ją partrenktą. Laidotuvės buvo labai liūdnos, su daug ašarų“.
Veisimo jau užteks
Užteks tų liūdnų gaidų, prašome MUMS papasakoti linksmų dalykų!
„Jie nuolat tarpusavyje pešasi dėl mano dėmesio. O jei kas ateina į namus, tai taip gerkles paleidžia, kad susikalbėti neįmanoma.
Kartais ir pasipykstame. Jei kuris skaudžiai man trenkia su letena, pikta pasidaro, galvoju, kaip man viskas atsibodo... Bet praeina 10 minučių, ir vėl pas juos einu. Jie, supratę, kad blogai pasielgė, gretinasi, atsiprašinėja.
Tiesa, visas suaugusias kalaites puikiai pažįstu, kiekvienos charakterį žinau, net iš balso atpažįstu“.
Meilė, žinoma, gražus jausmas, bet nejaugi visą gyvenimą Viktorija taip ir gyvens tauriais jausmais ir pustuštėmis kišenėmis?
„Jau supratau, kad tai ne koks verslas, manau, jog greitai liausiuosi juos veisti, - pasiliksiu suaugusias kalytes, o mažylių nebebus. Bet savo gyvenimą vis tiek noriu sieti su šunimis. Noriu dirbti ir užsidirbti būdama su jais.
Tikro veislyno atidaryti nežadu, labiau norėčiau laimėti tiek pinigų, kad galėčiau įkurti benamių šunų prieglaudą. Kol nelaimėjau milijono, bandysiu tapti policijos kinologe. Tai daryti mokėčiau - savąją Piraniją esu išmokiusi surasti daiktus pagal kvapą“.
MES galutinai įsitikiname, kad pelningu verslu šunų veisimas nekvepia, bent jau Viktorijos atveju, užtat kvepia lengvu pakvaišimu dėl keturkojų...
„Iš tiesų šunis labai myliu, o jei kas nutiktų mano Piranijai, iš proto išeičiau, ji ir mama - svarbiausios mano gyvenime. Draugai net vadina mane šunų motina (šypsosi)“.
O MES tikrai jiems neprieštarausime, nes jau įsivaizduojame kaip dėl mūsų kaltės siunta 18 keturkojų, nesulaukdami savo „mamos“.
Šunų veisimo subtilybėmis domėjosi Miglė Tylaitė.