Pastaraisiais metais Tibeto laisvės byloje įvyko ryškių pokyčių. Centrinė Kinijos valdžia, anksčiau tvirtinusi, kad jokios Tibeto problemos iš viso nėra, pripažįsta, kad problema yra ir reikia ieškoti sprendimo. Artėja olimpiada, kurioje Kinijos laukia dilema – kaip užkirsti kelią protestams dėl Tibeto ar padaryti, kad nebūtų protestuojančių. Tibetiečių lyderiai emigracijoje kalba apie galimybę sukurti laisvą Tibetą Kinijos Liaudies Respublikos konstitucinės sandaros rėmuose. Kultūrinė ir politinė Azijos tradicija tokius dalykus, beje, leidžia.
Dalai Lama XIV šiandieninius savo siekius formuluoja kaip vadinamąją Penkių punktų programą. Pirmą kartą tie principai paskelbti dar 1987 metais ir dabar įvairių modifikacijų forma skelbiami kaip strateginiai kovojančio Tibeto tikslai.
Pirma. Tibetą paversti taikos zona. Visą Tibetą, o ne tik jo dalį - dabartinį administracinį Tibeto autonominį regioną.
Antra. Sustabdyti Kinijos remiamą gyventojų perkėlimo politiką. Ji daro tibetiečius mažuma savo šalyje.
Trečia. Įgyvendinti visuotinai priimtas žmogaus teises ir laisves. Įgyvendinti, geriausia, visoje Kinijoje. Kinijos demokratizacija leistų ne spręsti Tibeto problemą, o integruoti laisvą Tibetą į demokratinę Kiniją.
Ketvirta. Skubiai spręsti ekologines regiono problemas. Tibetas jau tapo branduolinių atliekų laidojimo vieta, čia naikinama augalija, kyla grėsmė vandens šaltiniams. O juk Tibete prasidedančios upės daro įtaką beveik trijų milijardų žmonių gyvenimams.
Penkta. Pradėti diskusijas apie Tibeto statusą ir nustatyti santykių tarp tibetiečių ir kinų principus.
Kinija įpratus spręsti klausimus iš jėgos pozicijų ir laimėti tradicinius karus. Tačiau dainuojanti revoliucija ar besimeldžianti revoliucija pavojingesnė už fizinę. Šiandien neoficialios Kinijos ir Tibeto atstovų derybos vyksta. Kinija turi pagrindo neskubėti, tibetiečiai gali džiaugtis, kad derybų stalas pagaliau atsirado.
Kinijos diplomatija stengiasi Tibeto klausimą pakeisti klausimu apie Dalai Lamos statusą – neva atsisakęs valstybės vadovo statuso jis gali ramiai grįžti į tėvynę ir net vadovauti visiems Tibeto budistams. Išankstinė sąlyga yra ir besąlygiškas Tibeto prisipažinimas esant Kinijos dalimi, tai yra kapituliacija istorijos interpretavimo fronte.
Kinija, be abejo, nori sukurti alternatyvą emigravusiai Tibeto valdžiai. Siekiama skaldyti budistų hierarchijos struktūras, supriešinti hierarchus. Tikimasi, kad tekstilės ir plastmasių bumas dar kartą privers pasaulį tylėti, o lėtos derybos bus veikiau Dalai Lamos kaip nekonstruktyvaus partnerio kompromitacija. Kuriamas ir toks Tarybinio Tibeto (koks kažkada buvo Tarybų Lietuvos) įvaizdis. Tibetą kasmet aplanko apie 200 000 turistų, kuriems peršamas sėkmingai besivystančio Tibeto Kinijoje vaizdelis.
Karas laimimas iš jėgų pozicijos, tačiau vis daugiau faktų rodo, kad fiziškai pasiekta pergalė yra tik klaidinanti jos iliuzija. SSSR niekados nenugalėjo lietuvių ar estų, JAV ir su sąjungininkais stringa Irake. Neišmatuojamas tibetiečių tikėjimas daro juos laiminčiais ir laimingais, tad ir Tibeto laisvės dienos minėjimas, tikintis ne pergalės, o susitaikymo, yra didžiai prasmingas.