Ilzė Bathos: Su prezervatyvu ant veido – apie (ne sekso) simbolį

Indrė irgi su tokia kauke. Ji groja James Blunt.

Tęsiu stebuklingąją savaitgalio istoriją. 2007-02-12, vakaras (rašau ranka).

MAKE PEACE, NOT WAR. MAKE PEACE WITHOUT MAKE-UP.

Iš pradžių stotelėje prie Spaudos rūmų paimame Mikį. Slenkuosi arčiau kastuvo (kurį Simas vežioja ant galinės sėdynės). – Aš šiandien be make-up’o! – išdidžiai pranešu. Mikis kreivai pasižiūri, klausiamai pakėlęs vieną antakį. – Mes su Petruška priėmėm tokį nutarimą, – rimtai aiškinu jam. – Šiandien abi esam BE make-up’o, įsivaizduoji? Jis atidžiau pasižiūri į mane, paskui į Petrušką. – Aaa… – reikšmingai atsako. Jo veide parašyta: what the f*ck?..

– Ta prasme, – atsidūstu, – mes nepasidažę! Akimirksniu jo veidas prašvinta supratingumo šviesa. – O, taip! Aš, kaip tyčia, šiandien irgi be make-up’o! Iš pradžių užsitepiau, – į vaidmenį įsijaučia jis, – bet paskui intuityviai nusivaliau. Nutariau, kad šitokią dieną gerokai subtiliau derės natūralus pachmielingas veidas. – Super! – gėjišku balsu pritariu jam. – Tu esi išvien su mumis!

Kai Mikis įsėda į automobilį, situacija akivaizdžiai apsunksta. Galinėje sėdynėje išsiplėtoja gašlios tarpgalaktinės temos, prislegiančios vairuotoją. Užsukam į Simo kiemą, nes jis nori persirengti. Parūkom. Mikis, sėsdamas atgal į automobilį, kažkaip neatsargiai uždaro dureles. – Šūdas! Kraujuoju! – staiga sušunka. – Ką?! – sinchroniškai atsigręžiame kartu su Petruška. – Aaa… Panašu, kad susižeidžiau, – čiupinėjasi ausį jis. Jo pirštai išties kruvini. – Man reikia veidrodėlio! Noriu pasižiūrėt į sužeistąją ausį! Ar daug kraujo? – nerimastingai sukiojasi. – Ooo, Miki, nenumirsi… – motiniškai guodžia jį Petruška. – Nesiparink, visoms moterims taip būna. Tai vadinama menstruacijomis.

TAMPONAS AUSYJE

Duodu jam mažytį veidrodėlį. Jis ištempia ausį, ir visai sėkmingai ją apžiūri (taip, pripažįstu, tai prieštarauja fizikos dėsniams). Kraujo tikrai nemažai. – Miki, – drąsinančiu balsu kreipiuosi į jį, – aaa… Galiu duoti tau vieną tamponą, jei nori. – KĄ?! – pakraupsta jis. – KAM?! – Na, nusisunksi kraują iš ausies. Petruška juokiasi. Mikis ginasi, kad nereikia tokios aukos. – Ausų menstruacijos yra austracijos, – po kiek laiko pasako prityrusio mediko tonu.

Kai sustojame prie Lazerių Specialisto namų, emocinė situacija automobilyje jau visiškai nestabili. – Gražinos gatvė! – su panieka ir pašaipa išrėkia Mikis išlipęs. – Gražinos?! – A cha cha cha! – adekvačiai atitariame mudvi su Petruška. Simas eina kuo toliau nuo mūsų. Atsistoja po Lazerių Specialisto langais ir stovi, užvertęs galvą.

– Ką jis ten daro? – klausia Mikis. – Stovi ir mėgina telepatiškai pranešti Lazerių Specialistui, kad niekur neitų iš namų, – kriminalistės intonacija aiškinu aš. – Mėgina informuoti draugą, kad mūsų kompanija kaip niekad pavojinga. Mikis neviltingai įlipa į automobilį ir tūno. – Aš gi nukraujuosiu! – girdėti burbėjimas per apšalusį stiklą.

ANTROJI „IDIOTŲ“ SERIJA

Aš vis trypčioju vietoje ir stiebiuosi. – Deginkimės, Eglute, deginkimės, – infantilios bobos balsu sakau jai. – Atsistokime taip, kad veidukai gautų saulytės. – Į galvą saulytės gauti nenori? Kur tu čia saulę matai? Gi šešėlis. – Tai aš ir staipausi, jei nepastebėjai, kad pro šias žavias pušų šakas prasiskverbtų spindulėlis kitas iki mano išbalusių skruostų. Žiūrėk, – Petruškai rodau Mikį, – ir pasižiūrėk į mus. Ar tau neatrodo, kad čia kažkur stovi Larsas von Trieras, ir filmuoja antrąją „Idioterne“ seriją?

Kai pamatau ateinant Lazerių Specialistą, iš tolo mojuoju rankomis ir šaukiu: – Atsargiai, čia filmuoja Larsas von Trieras! Lazerių Specialistas šypsosi, prieina arčiau. Atidarau Mikio dureles, o Petruška sako: – Štai perspektyviausias mūsų pacientas! – Aš kraujuoju, – susigūžęs sako Mikis. – Kas nutiko? – pasilenkia ir iš arčiau jį apžiūrinėja Lazerių Specialistas. – Ai, mušiausi su Simo mašina. Aš vis tiek laimėjau. – Jo, – atsidūstu, – Simo mašina jį puolė. Jis gynėsi, kaip tikras vyras. Gražios buvo “razborkės”. Mikis atkunta: – Todėl dabar man… kaip ten mes pavadinom… austra… – Australopitekas, – diagnozuoju aš. – Ne, bliamba, man ne šita liga, o ta kita, – purto galvą Mikis. – Kaip ten tos ausų menstruacijos? – Austracijos. – Štai! Man austracijos, – iškilmingai pareiškia jis.

Susigrūdam į galinę sėdynę trise. Užsukam į degalinę maisto bei gėrimų. Po kiek laiko Petruška dėkoja Mikiui už tai, kad jis neuždarė pomidorų sulčių pakelio. – Aaa… AČIŪ, – rodo sultimis apsitaškiusias rankas, – matau, kad nesusitvarkai su savo ausies menstruacijomis. Na, pirmas kartas, suprantama. Gal tau padėti? – Ne, aš jaučiu malonumą, visur taškydamas kraujus. – Ai, tai tada gerai. Džiaugiuosi už tave.

Sėdžiu ten, įsispraudusi tarp dviejų vyrų, ir negaliu pajudėti nė per milimetrą, bet vis tiek mėginu išsisukti nuo kruvinų Petruškos rankų, kuriomis ji mosuoja Mikiui prieš veidą.

BUSHAS, (NE SEKSO) SIMBOLIS

Išvažiavę už miesto, grožimės vaizdais, lekiančiais pro langą. Kažkaip nei iš šio, nei iš to imame kalbėti apie Boratą. Pasirodo, tarp ekipažo narių tik mudvi su Petruška suprantame tokį humorą. – O kodėl tau nepatinka? – klausia Petruška Lazerių Specialisto. – Aš viską suprantu, kad ten tyčiojasi iš amerikiečių, bet nenoriu to matyti, – sako jis. – O kodėl? – neatstoja Petruška. – Na, kažkaip per žiauru. Aš atsisuku „Bobelinės“ fleškutę, ir liūdnai tariu: – Tų žmonių kitaip nepažadinsi, tik žiaurumu. – Bet kam to reikia? – paklausia kažkas. – Bushas gaidys, bliamba, jis pats nežino, ką daro, – vaitoju aš. – Ilze, – atsisukusi mėgina mane raminti Petruška, – Bushas yra tik simbolis. – Koks simbolis? Sekso simbolis? – burnoju aš. – Jis yra didžiosios JAV piliečių daugumos veidas. Atspindys, – su panieka tariu. – Na, nevaryk taip ant jo, – sveikai sudraudžia mane. – O kaip paaiškinti tai, kad ta „svajonių šalis“ išrinko jį antrai kadencijai? – užsiliepsnoju. – Jau seniai Elas Goras galėjo laimėti, o tie, bliamba, šitą išsirinko… – gurkšteliu „Bobelinės“.

Lazerių Specialistas guodžia mane, nestabilios būsenos moterėlę, kenčiančią hormonų audras: – Matai, ne visai švariai jis ten laimėjo, buvo kažkokių neaiškumų… – Jūs ką, rimtai? – išplečia akis Petruška. – Jo, aš irgi kažką prisimenu… – įsižiūriu į tolį per priekinį automobilio stiklą. – Ten labai maža persvara buvo? – Tik keli tūkstančiai balsų, man atrodo. – O kodėl tu taip ant amerikiečių varai? – klausia manęs Mikis. – Statistinio jų piliečio intelektas nustoja vystytis ties tryliktais gyvenimo metais, – su širdgėla tariu. – Kažkur skaičiau. – Emocinis intelektas, – pataiso mane Petruška. – Whatever, emocinis, – gurkšteliu dar. – Ir ką? – klausia Mikis. – Tu pasižiūrėk, kaip tie gaideliai gaidina Žemę… Neseniai buvo kažkoks pasaulinis suvažiavimas dėl klimato pokyčių. G.W.Bushas nieko nepasirašė! – Kioto protokolas, – sako Lazerių Specialistas. – Kažką kažkada pasirašė, neva įstojo, bet paskui išstojo, – sako Mikis.

DILEMA: SVEIKIAU MĄSTYTI GALVA AR GALVUTE

– Pats metas pradėti mąstyti ne galvute, o galva, – rypuoju. – Petruška, žinai bajerį, kodėl aš už Gorą? – Ne, – sako Petruška, kuri, kaip ir aš, nežiūri teliko, neskaito laikraščių, ir yra padėjusi ant politikos. – Nes kažkur internete skaičiau, kad jis bendradarbiauja su Neale’u Donaldu Walschu. – Eik tu sau, – stebisi ji. – Jo, – linkčioju, – o paskui dar kažkur skaičiau, kad pastarasis su visų numylėtuoju Davidu Lynchu skaito paskaitas bukiems Amerikos jaunuolėliams, kurie iš tiesų nėra tokie buki, kaip norėtų jų vyriausybė… Na, ten kažkas apie sąmonės ir pasąmonės galią. – Ilze, tu rimtai? – Jo, kažkas ten… Aišku, – nesėkmingai mėginu mosikuoti rankomis, įspausta tarp dviejų vyrų, – aišku, galima garbinti jį kaip režisierių ir dešimt kartų žiūrėti visus trisdešimt* jo režisuotų darbų, bet galima, bliamba, ir pasidomėti, kaip jis tuos filmus kūrė, ir ką veikia dabar.

(*faktinė klaida. Dabar patikrinau: jis režisavo ne trisdešimt, o dvidešimt septynis įsimintinus dalykėlius.)

– Nesuprantu, ko jūs čia iš viso parinatės? – klausia Mikis. – Ledynai ištirps, viską užpils vanduo, ateis pasaulio pabaiga. Mes jos turbūt nebepamatysim. Kas čia tokio? – O jei pamatysim? – Tai vis tiek gerai pasitūsinsim iki to laiko. – Žinoma, – guviai pritariu, – narkotikai, seksas, jokios atsakomybės prieš nieką! Gyveni ir džiaugiesi! – Jėga, – su Amerikos lietuvio akcentu „pasidžiaugia“ Petruška. – Tai kas jums nepatinka? – stebisi Mikis. – Atsiprašau, ar žmonės yra parazitai? – O kas daugiau? – Bliamba! – man nebeišlaiko nervai.

Aišku, kai išsenka porno temos, kas belieka, jei ne kalbos apie orą. Ar apie klimato pokyčius. Koks skirtumas.

NAUJIEJI LIETUVIAI IR MES, IR „NL“

Galiausiai pasiekiam Trakus. Jie taip užgrūsti jaunavedžiais ir panašaus plauko turistais, tad važiuojam iki Užutrakio dvaro.

Ir čia zuja jaunavedžiai. Iš tolo švyti skaisčiai rožinės sintetinės suknelės ir storai rudu make-up’u nutinkuoti moterėlių veidai. Iš pravirų automobilių magnetolų savo giesmes garsiai plėšia Shakira. – Petruška, prisiekime viena kitai, kad niekada nekelsime tokių vestuvių, – sakau išpūtusi akis. – Tau dar kyla klausimas?! – pasipiktina ji. – Aaa… – nutęsiu intelektualiai kaip Tešlagalvis. – Šiaip ne. Bet kai pamatau tokius reginius… Jie mane išmuša iš vėžių!

Kai priartėjame prie vestuvininkų, aš nutaisau Kazio Bobelio balsą, ir užtektinai garsiai baubiu Petruškai pavymui, it būčiau pagyvenusi Amerikos lietuvė: – Dukrele, eee, papasakokit man, kas čia vyksta, eee? Ar čionai, eee, filmuojamas realybės šou, eee? Petruška tyli. Aš nerimstu: – Mūsų šalyje, eee, žmonės šitaip rengiasi tik per realybės šou! Dukrele, eee, kodėl nekalbat su manimi? Petruška apsimeta, kad manęs nepažįsta, ir spartina žingsnį.

Galiausiai ji sustoja ant tiltelio. Aš pamatau dievišką kadrą. Labiausiai mėgstu fotografuoti žmones iš nugaros. Tada jie nepozuoja. Sugrubusiomis rankomis traukiu fotoaparatą iš dėklo, įjungiu, bet – nuo šalčio jis neveikia.

Ji stovi, susikišusi rankas į kišenes, ir tyli. Prieinu ir atsistoju šalia. – Bliamba, negaliu fotografuoti, – su grauduliu tariu. – O tai turbūt geriausias šiemet matytas kadras. – Ai, Ilze, tokie dalykai nenufotografuojami, – sako ji. – Pasižiūrėk, ką Dievas padarė, – rodo į perspektyvą. – Ir pasižiūrėk, kiek tie žmonės ardosi, – kresteli galva į vestuvininkų pusę, – kiek daro, ir kiek tepadaro.

Tylim ir žiūrim. Upelis užsnigtas storai, per jį ir abi pakrantes nusidriekusios žvėrelių pėdos. – Čia kažkokie gyvūnai vaikščiojo, – dairosi ji. – Aha. Anava ten tai zuikio pėdos, jei neklystu, – sakau, ir dvejoju. Vaikystėje visai gerai skirdavau gyvūnų pėdsakus. Man atrodo, to mokė tėvai. Arba seneliai. Nepamenu.

Einam toliau. Taip šalta, kad skauda kvėpuoti. – Bliamba, kaip gražu, – Petruška rodo į tolumoje jojančius žmones. Kol einam pro seną dvaro pastatą, prieš mus sustoja raitelis ant žirgo. Raitelis su galva. Vyras su tamsiais akiniais. – Kaip norėčiau būti jo vietoje, – atsidūstu. – Tik ne tokiame šaltyje, – purto galvą Petruška.

– Jomajo, koks vaizdas, – sakau Mikiui, priėjusi prie apžvalgos aikštelės tvoros. Virš didelio apsnigto ežero – saulė. – Ai, nežinau, man čia per daug Photoshopo, – sako Mikis. – Nenatūraliai gražu. Neįtikėtinai.

Simas su Lazerių Specialistu jau leidžiasi skardžiu ir eina ant ledo. – Jie išprotėjo, – baisisi Petruška. – Aaa, – išpūtęs akis, sako Mikis. – Aš apskritai nemėgstu gamtos. Aš čia visko bijau. Bakterijos, virusai! – O Varniuose kodėl nebijai? – klausiu ir šypsausi į šaliką, prisiminusi praėjusią vasarą, bliuzą ir palapinių prigrūstus miškus. – Prisigeriu, ir nebijau! – Aš taip ir pamaniau, – linkčioju galva. – Svarbiausia – įkalti dėl drąsos! Come on, varom ant ledo ir mes. – Įlūšim! – išsigąsta Petruška. – Neįlūšim! Sekite mane, broliai ir seserys! – iškeliu rankas, ir drąsiai klampoju per pusnis žemyn. – Ledas – afigenai! – džiaugsmingai sušunka Mikis. – Sniegas – afigenai! Papai – afigenai! Pusnys – afigenai, jo jo jo! – šūkalioju variacijas „Naujųjų lietuvių“ stiliumi.

SENIEJI ATEIVIAI LIETUVIŲ KŪNUOSE

Paskui pasileidžiu eiti per ledą viena, į visas keturias puses iš eilės. Taip gera prieš save matyti šitokią erdvę ir kvėpuoti tokiu grynu oru. Einu ir negaliu nesišypsoti. – Dar nesižudyk! – rėkia Lazerių Specialistas. – Nesijaudink, rasim tavo tėvus! – firminį bajerį šūkteli Mikis. Aš atsisuku į tuos žmones. Jie kažkur tolumoje. Nusivalę gerą ledo plotą, įsibėgėja ir čiuožia. Girdėti juokas ir krykštavimai.

Dar kiek pasimėgauju vienatve, ir einu į jų pusę. Pro šalį važiuoja du slidininkai, vyras ir moteris. Jie šypsosi, žiūrėdami į mano kompaniją. Šypsosi, žiūrėdami į mane. Aš irgi vis dar išsivepusi.

– Ko tu verki? – juoku prapliumpa Petruška. – Taigi nuo šalčio, nesityčiok iš manęs, – nusiimu tamsius akinius ir valausi ašaras.

Paskui pasivedu ją į šalį. Stovime, atsisukusios į saulę, susikibusios rankomis, ir pusbalsiu meldžiamės. – Vėl medituojat? – pritykina Mikis. – Ė, tuoj ir tau paliudysim Jehovą, tik duok mums dar minutę. – Aaa! Man visai nereikia, kad mane apsėstų jūsų mormonai! – jis teatrališkai bėga atgal.

O aš stoviu, žiūriu į besileidžiančią saulę, ir negalvoju apie tai, kad mudviejų su Petruška tikėjimas neturi nei pavadinimo, nei vieno konkretaus pranašo.

Aš galvoju apie tai, kad ant Petruškos brolio stalo mačiau dvi knygas. Axelis Munthe, „Knyga apie San Mikelę“, ir Geoffas Dyeris, „Paryžiaus transas“. Galvoju: tarp jaunimo dar yra žmonių, skaitančių knygas. Yra žmonių, tikinčių kai kuo daugiau, nei televizija, naujausio modelio mobilusis telefonas, dėvimo drabužio etiketė ir karjeros perspektyvos.

Paskui grįžtame pas vyrus, kurie jau užsikorę į krantą ir čiuožinėja nuo kalno. – Blyn, beveik nebejaučiu kojų, – šąla Petruška. – Ei, gal jau varom? – rėkiu įsijautusiems vaikinams, kurie paeiliui leidžiasi nuo kalno. – Petruška nebejaučia kojų! O aš jau nebejaučiu rankų! – O aš jau nebejaučiu kiaušų! – išmoningai atsako kažkuris iš jų. Prapliumpame juoktis. Ir imame klampoti iki automobilio.