Jei Ozyriui atgimti padeda Izidė (ji jį ištraukia iš dėžės, plaukiančios Nilu, paskui surenka sukapotus savo vyro gabaliukus), tai R. Paksui šį kartą atgimti padėjo Algirdas Paleckis, pasirašęs bendradarbiavimo sutartį vėlai ketvirtadienį ir sutikęs, jog nušalintas prezidentas užimtų sostinės mero postą.
Taip, R. Paksas surinko daugiausia balsų Vilniaus mieste, nes savo rinkiminę kampaniją pradėjo anksčiausiai ir labiausiai norėjo surinkti daugiausia balsų.
Tačiau yra dar politinė valia. Koalicija galėjo būti sudaryta be R. Pakso. Tačiau dabar svarstyklės svyra jo naudai. Ką gi, tokia politikų valia.
Mircea Eliade, garsus religijotyrininkas, rašė, kad visos archainės visuomenės turi amžino sugrįžimo mitą. Mitinis didvyris žūva, priešų būna nugalabijamas, tačiau po to jis atgimsta tam, kad pasaulyje būtų tvarka. Ir teisingumas. Tai jau lietuviškojo amžino sugrįžimo mito variacija.
R. Paksas gyvena ciklais. Iš pradžių didžiulis žmonių susižavėjimas, paskui ne menkesnis nusivylimas ir net neapykanta. Tačiau po to kažkokiu būdu R. Paksui pavyksta išsikapstyti iš duobės.
Juk, prisiminkime, 2001 metais vasarą žlugus „naujajai politikai“, R. Pakso reitingai smarkiai nukrito ir nė vienas politikos apžvalgininkas nematė bent kiek jam šviesesnės politinės ateities. Tačiau jis sugebėjo laimėti prezidento rinkimus. Tiesa, ne be rimtos pagalbos iš Rusijos. Po to sekusi apkalta ir nelogiškas R. Pakso elgesys vėl iš politikos aukštybių jį nutrenkė į politinę bedugnę. Atrodė, kad šiam politikui jau nebėra jokių šansų politinėje arenoje, tačiau jis labai greitai gali tapti Vilniaus meru.
Politiko populiarumas didžia dalimi yra nulemtas, kokią jis savo mitologiją sukuria. Rolandas Paksas sukūrė savo kaip „maištininko“ mitologemą. Jis beatodairiškai kovoja prieš sistemą, „elitą“ ir nomenklatūrą. O juk kiekvienas maištininkas – visada yra auka, jis aukoja savo gerovę vardan kitų.
Reikia tik stebėtis, kaip šiam politikui pavyksta save pateikti kaip auką. Jis save simboliškai „paaukojo“, nepasirašydamas „Williams“ sutarties. Per prezidentinį skandalą save jis taip pat „aukojo“: nepasitraukimą iš savo posto pateikė kaip ištikimybę savo rinkėjams.
Tiesa, jei žmonės mano, kad sistema yra gera, tai tokie amžinai sugrįžtantys maištininkai nereikalingi, jie suprantami kaip tvarkos ir teisingumo griovėjai. Tačiau jei sistema laikoma korumpuota, nešvari, tai simpatijos pasisuka „maištininko“ pusėn.
R. Pakso ir jo partijos reitingai pradėjo kilti rudenį. Prie to aiškiai prisidėjo VSD skandalai. Juk jie parodo, kad tie, kurie vertė buvusį prezidentą, ne ką geresni, o gal ir blogesni. Visuomenės simpatijos sukosi į šio „maištininko“ pusę. Ir štai dabar matome rezultatą.
Tačiau ši istorija kelia dar vieną klausimą. Apie populizmo pavojus žurnalistai ir politikos apžvalgininkai kalba nuolat, tačiau politikos elitas, save vadinančios tradicinėmis partijomis, yra linkę nekreipti dėmesio į tai.
Anksčiau galvojau, jog tai stručio elgesys – kai įkiši galvą į smėlį, tai nieko ir nematai. O kai nematai ir negirdi, tai ir problemos nėra. Tačiau dabartinė politinė logika rodo, jog taip vadinamieji populistai labai reikalingi tradicinėm partijom. Juk kaip kitaip jos apibrėš savo tapatumą, jei nebus populistų? Kas bus tie „priešai“, prieš kuriuos šauks į kovą savo rinkėjus, kai ateis rinkimų metas?
Amžino sugrįžimo mituose visada yra tas, kuris herojų „sutvarko“: nužudo, sukapoja gabaliukais, paskandina ir pan. Jei herojus neatgimtų, vėl nereikėtų jo „sutvarkyti“, taptų nereikalingi jo priešininkai. Taip ir šiuo atveju: tokie sugrįžimai labai reikalingi daugeliui partijų, nes tik taip jos gali pateisinti savo kovą ir buvimą. Paskui atsiranda įvairios teorijos, kad populistus reikia „civilizuoti“, juos suvaldyti, t.y. kartu su jais eiti į koaliciją.
Štai kodėl nenorima iš esmės kovoti su populizmu – ne vien su pačiu reiškiniu, bet ir su priežastimis, štai kodėl nenorima labiau pilietinės visuomenės, nes tuomet reikėtų žaisti pagal kitas, o ne pagal amžinojo sugrįžimo mito taisykles. Tačiau tam mūsų politinis elitas dar nėra pasiruošęs. Jis vis dar nori gyventi archainių mitologijų pasaulyje.