Pirkimai ir perpirkimai, politinių kilbukų kainų šuolis iki auksinės žuvelės vertos sumos mero rinkimų biržoje ir smukimas, aplinkybėms staiga pasikeitus, grasinimai plaukti Nerimi pilvu į viršų, STT ir t.t.
Visa tai – įvykiai, nė iš tolo nelygintini su vėžį variusia sakinio nesurezgančių kandidatų rinkimų kampanija ar laiko oksiduotais bandymais už butelį vodkos priartinti liumpenus prie politikos.
Po 2002-ųjų savivaldos rinkimų kai kur Lietuvoje žmonės dar turėjo iliuzijų, kad jie rinkosi tarp gėrio ir blogio.
Vilniaus meru išrinkus G.Paviržį 5000 žmonių, daugiausia jaunimas, rinkosi į protesto demonstraciją reikalauti teisybės, kurią, kaip jiems atrodė, įkūnijo A.Zuokas. Ir buvo šlykščiai apgauti.
Tarybos narių pirkimas ir perpirkimas nesustojo nei prieš, nei po mitingo. Nei „blogieji“, nei „gerieji“ nesismulkino. Pinigų galiausiai buvo atseikėta tiek, kad Vilniaus taryboje beveik neliko opozicijos.
Mitingas už teisybę nepasikartos. Pasikartoti gali tik anų Vilniaus mero rinkimų-perrinkimų scenarijus. Šįkart jau ne tik sostinėje – ir kituose miestuose. Ekonomika kyla, pinigų daugėja, verta pasimušti.
Koks skirtumas, kas valdys?
„Rubikon“ ar „MG Baltic“ remiamų partijų grupė? „Abonentas“ ar Tapšnotojas? Ar abu kartu? O gal dar vienas L.Lolišvili klientas (ar ne per daug jų Vilniuje) A.Paleckis?
Teoriškai – įdomu, praktiškai – tas pats. Godumo apakinti abonentiniai politikai prieš ketverius metus nukirpo ploną siūlą, dar siejusį miestiečius su savo valdžia.
Ne taip efektingai, kaip Vilniuje, bet ir kituose miestuose tas siūlas dilo, dilo, kol nutrūko. Atsakas – rinkėjų pasyvumas.
Jei iki vakar vakaro neįvyko stebuklas, balsavusiųjų turėjo būti 7-10 proc. mažiau nei prieš tai: 14 val. duomenimis, 2002-aisiais jau buvo balsavę 30,5 proc. rinkėjų, vakar – tik 23,63 proc. Be to, tuomet iš anksto balsavo gerokai daugiau žmonių.
Kas iš miestiečių abejingumo naudą gaudo?
Daugiausia išlošia kaip tik tie, prieš kuriuos nebalsavimu ir protestuojama. Kuo mažiau žmonių ateina, tuo paprasčiau „abonentui“ ar Tapšnotojui, nes jų fanatikų balsai įgyja didesnę vertę. Nupirkti „pijokėlių“ balsai – taip pat.
Prieš ketverius metus A.Zuokui daugiau kaip trečdalį vietų miesto taryboje garantavo 61,5 tūkst. balsų. Vakar tiek pat vietų iškovoti buvo galima su keliais tūkstančiais balsų mažiau.
Rinkimai – vieniems valdžios rojus, kitiems – jos netekimo pragaras, bet Lietuvoje kai kuriems ir skaistykla tiks.
Rinkėjai, vakar nenubaudę prisidirbusiųjų, faktiškai nubraukė jų praeities nuodėmes. Gautas naujas mandatas iš naujo legitimuoja tuos, kurių buvimas anos kadencijos valdžioje kėlė rimtų abejonių.
Štai kodėl į miesto tarybą pro sukąstus dantis veržėsi net veikėjas, kuris save valstybės prezidentu tituluoja. Todėl su priemonėmis (ir pinigais) nesiskaitė „abonentas“. Rinkimų skaistykla, jei ir nenubrauks ankstesnių nuodėmių, bent jau paliks jas už vieno brūkšnio.
Bet ar ne paradoksas: kuo labiau smunka valdžios autoritetas, tuo labiau lietuviai veržiasi į ją? Šįmet savivaldybių rinkimuose dalyvavo net 40 proc. kandidatų daugiau nei 2002-aisiais.
Tikrai ne. Greičiau dėsnis.
„Demokratinėse, kaip ir visose kitose šalyse, valstybinių tarnybų nėra gausu, tačiau žmonių, kurie turi tokių siekių, yra labai daug, ir jų tolydžio daugėja, daugėja pamažu ir kartu nesulaikomai, didėjant lygybei.
Tokių žmonių nustoja daugėti, jų skaičiui susilyginus su gyventojų skaičiumi“ (A.de Tocqueville'is „Apie demokratiją Amerikoje“).
Garsusis XIX a. prancūzų politikas ir sociologas savo traktate perspėja, jog besaikis visuotinis valdiškos tarnybos troškimas visuomenėje skleidžia parsidavėliškas ir vergiškas nuotaikas, užgniaužia vyriškas dorybes, skatina negamybinę veiklą ir audrina kraštą.
Ką daryti? Lygindamas JAV ir Europą A. de Tocqueville'is sako, jog žmonės visur tokie pat netobuli, valdžios reikalus visur tvarko išpuikėliai arba nemokšos, bet amerikiečiams pasisekė labiau negu europiečiams.
Mat JAV įstatymų leidėjai įgimtą žmogaus pavydo jausmą supriešino su teisių idėja, politinį pasaulio sūkuriavimą – su religinės moralės tvirtumu, tautos teorinę nenuovoką – su jos patyrimu, o nepasotinamus troškimus – su įpročiu ramiai dirbti savo darbą.
Galima spjauti į A.de Tocqueville'į kaip pasenusį. Tačiau vis tiek siūlą tarp miestiečių bei valdžios teks atkurti.
To nedarys tie, kurie rengiasi pirkti ir perpirkti. Tikriesiems rinkimams. Tik patys miestiečiai tai gali.