Rinkimai '07: eilinė stagnacijos pergalė

Tuo tarpu mesijai, pažadukai bei jų sukurti korupciniai projektai valdžiai imti bei vartoti rinkėjus vilioja nebe taip, kaip anksčiau.

Be to, tie mesijai - vienas ilgai gulėjęs patvoryje, kitas - vis dar grįžtantis iš Maskvos, valgo bei atrajoja vienas kito rinkėjus. Kažkas smagiai apibendrino: R.Paksas grįžo, nes negrįžo Viktoras. Tačiau ir tie rinkėjai pamažu byra kažkur į šonus - juk Viktoro uabui patyrus net šiek tiek netikėtą fiasko, Rolando ereliai toli gražu nešovė į svaiginančias aukštumas, o jų plunksnos ir toliau lieka gana apspurusios.

Šioms išvadoms entuziastingai antrina rinkimus laimėjusių partijų - socialdemokratų bei konservatorių lyderiai. Giliai įkvėpę priplėkusio propagandos oro, jie pučia krūtines: taip, viskas nuostabu, mes sustiprinome beigi įtvirtinome savo pozicijas. Konservatoriai tiesiog nuostabiai atsitiesė, o socialdemokratai nuostabiai išlaikė pozicijas. Pastarųjų pasiekimai dar nuostabesni prisimenant, kad jie jau šitiek metų valdžioje.

O aktyvumas... Ką gi, jis juk mažėja visoje Europoje, kur ir mes, jei pamanate, esame. Bene įspūdingiausiai augančią rinkėjų apatiją pakomentavo Seimo socialdemokratų vedlė I.Šiaulienė. Jei dar nežinot, kodėl taip yra, tai įdėmiai klausykit: žmonės nemato reikalo eiti į rinkimus ir ką nors keisti, nes yra patenkinti esama valdžia bei gerėjančiu gyvenimu. Uždanga.

Per pastaruosius kelerius metus ir ypač šios rinkimų kampanijos metu tapo itin sunku įžiūrėti tą plonytę raudoną liniją tarp „tradicinių“ ir „populistinių“ partijų. Dar sunkiau, ją vos ne vos įžvelgus, tuo džiaugtis tarsi didžiausiu pasaulio stebuklu.

Be to, tai, ką iš tiesų įtvirtins šie rinkimai - šiek tiek kitoks daiktas, nei tas, apie kurį dabar garsiausiai kalbama. Tai - nomenklatūrinę, užkulisinių sandėrių ir absoliutaus piliečių atkirtimo nuo valdžios bei jos ankšto, uždaro bei smirdinčio pasaulėlio politiką. Ir tai atsitiks vietoje, turinčioje būti arčiausiai žmonių - savivaldoje.

Ai, ką jau čia... Gal pasilikime ant nosies tuos rožinio atspalvio akinius.

Tačiau pro jų viršų akis vis viena bado paprastas, bet itin iškalbingas dalykas - už konkrečias partijas balsuojančių rinkėjų skaičiai. Žinoma, politiniu požiūriu svarbiausia tai, kiek rinkėjų ateina į rinkimus ir kieno tie rinkėjai. Nuo to priklauso mandatų skaičiai, procentai, jėgų santykiai ir kiti panašūs dalykai, iš kurių po rinkimų dažniausiai ir spaudžiamas įvairių rūšių, tarp jų ir propagandinis, nektaras. Tačiau kiekvienos partijos aritmetinė balsų kraitelė rodo ne mažiau svarbius dalykus - pirmiausia, kiek mūsų politikai atskirai ir visi kartu, kaip politinė sistema, yra pajėgūs bei gyvybingi.

Tam, kad būtų ir įdomiau, ir aškiau, palyginkime partijų rezultatus rinkimuose nuo kokių, sakysim, 2000 m. Juos galima laikyti tam tikru tos politinės epochos, kurioje visi dabar murkdomės, riboženkliu.

Taigi, kiek balsų šiuo metu svarbiausiomis esančios partijos surinkdavo per rinkimus daugiamandatėje apygardoje Seimo, savivaldos, europarlamento rinkimuose?

Pažvelkime į Proveržį net labiau už V.Landsbergį dabar garbinančius konservatorius. Per šiuos rinkimus jie surinko 183,6 tūkst. balsų. 2004 m. dešiniųjų kraitelėje buvo 176,4 tūkst. balsų. Jų išvakarėse vykusioje kovoje dėl europarlamento konservatoriai po savo vėliava surinko 151,8 tūkst. piliečių. Tai kur gi tas proveržis? Jo nematyti net ir pažiūrėjus į 2002 m. savivaldos rinkimų rezultatus - 157,8 tūkst. balsų. Taigi, matyti net mažas smuktelėjimas ties eurorinkimų kartele.

O Didžiojo Kracho metai - 2000-ieji? Tais metais kovoje dėl savivaldybių konservatoriai turėjo 118,7 tūkst. rinkėjų, tuoj po to sekusios egzekucijos ant Seimo slenksčio metu jų gailėjo 126,8 tūkst. piliečių.

Apie 60 tūkst. rinkėjų „į pliusą“ per beveik 7 metus... Partijai turėtų būti net šiek tiek gėda - ypač jei netyčia priminsime 1996 m. ir 409,5 tūkst. piliečių paramą „jamant“ Seimą.

O jei dar prisiminsime, kad per šį ataskaitinį laikotarpį įvyko keliasdešimties tūkstančių politinių kalinių bei tremtinių asimiliacija, tai toks proveržis primena ne ką kitą, o paprasčiausią šnipštą.

Kodėl taip atsitiko? Galima atsakyti paprasčiau: ogi velniai žino. Galima atsakyti ir oficialiai ir iškilmingai: matyt, nėra valios, strategiško, laisvo bei savikritiško mąstymo, pagaliau, ambicijos, apie kurią taip mėgsta kalbėti partijos lyderis.

Ryškiausias to pavyzdys - tiesiog po visų nosimi. Kodėl konservatoriai nelaimėjo rinkimų Vilniuje ir dabar turi it vijoklis aplink baobabą vytis net aplink R.Pakso kūną? Šį klausimą šiuo metu apsimestinai džiūgaujančiai partijai dera kelti ypač aštriai. Dėl paprastos priežasties - juk kelių pastarųjų metų rinkimai daugiamandatėje apygardoje rodė, jog Vilniuje konservatoriai pagauna bangą.

Jau po 2004 m. Seimo rinkimų buvo matyti, jog dešinieji įgijo istorinį šansą šiuose savivaldos rinkimuose laimėti pagrindinį trofėjų. Vilniuje už konservatorių sąrašą balsavo 38,4 tūkst. žmonių. Jie pirmą kartą pasivijo ir net 4 tūkst. balsų pralenkė amžinus konkurentus ir lyderius sostinėje liberalus - Liberalų ir centro sąjunga surinko 34,1 tūkst. balsų.

O kaip dabar? Konservatorių pasiekimas dar kuklesnis - 32,4 tūkst. balsų, liberalcentristų - 28,1 tūkst. balsų.

Kalbant apie konservatorius, aiškiau nei aišku, kad vienas iš pagrindinių galimų katalizatorių - vietinės komandos lyderis - ne tik neišnaudotas, bet net ir pakenkė. Tam, kad būtų galima „nukirsti“ A.Zuoką ir auginti vilnietiškąjį elektoratą, partijai reikėjo originalaus bet ryžtingo sprendimo - tokio pat agresyvaus ir įžūlaus demagogo bei populisto, kuris tuo pačiu metu turėtų ir tradicinio partijos elektorato paramą, ar bent nesusipyktų su juo. Ir, aišku, šį lyderį imti auginti dar prieš porą metų iki rinkimų.

O kas padaryta? Nugalėjus konjunktūriniams, nomenklatūriniams motyvams, partijos lyderiui nusprendus, kad svarbiausia - „savo žmogus“, į priekį po vidaus apsidraskymų iškelta visiškai pilka bei beviltiška figūra. Rezultatas geras tik tuo, kad galėjo būti blogesnis.

Tokia kritika, beje, galioja ir visoms kitoms partijoms, besivaržiusioms Vilniaus mieste. Nei viena iš jų per ilgus metus taip ir nesugebėjo išugdyti stipraus Vilniaus mąsto lyderio, realaus konkurento A.Zuokui. Ir visos tik imitavo ryžtingą kovą su korupcija, Seime konstatuodamos, jog Abonentas yra Abonentu.

Dabar žiūrim, ką turim kairiąjame elektorato flange - po socialdemokratine uola. Per šiuos rinkimus A.Brazausko partija surinko 174,2 tūkst. balsų. 2004 m. raudonasis dinozauras europietiškosios socialdemokratijos rože suviliojo žymiai daugiau - 246,8 tūkst. rinkėjų. Tiesa, tai padarė ne vienas - kartu su jį desperatiškai apsikabinusiu socialliberalų vaduku A.Paulausku.

Šių rinkimų repeticijoje - lenktynėse dėl Europos parlamento taurės - abu partneriai, kaip pamename, dar nebuvo susijungę. Vieni socialdemokratai gavo 174,1 tūkst. balsų. Pasiekimas stebinančiai identiškas dabartiniam, bet ryškiai skiriasi nuo 2002 m. savivaldos rinkimų rezultatų. Tuo metu kairiųjų kišenėje buvo 250,7 tūkst. balsų. Ach, kur gi tie 2000-ieji, kai nupirkus patį gryniausią socialdemokratą V.Andriukaitį, turėta net 457,2 tūkst. rinkėjų.

Ką rodo šie sausi skaičiai? Tokį pat sausą faktą - per pastaruosius pora metų stabilizuotą anksčiau tokiu pat stabiliu buvusį nuosmukį. Akivaizdu, kad partija už tai turi būti dėkinga ne sau, o aplinkui vis labiau įsisiautėjančiam chaosui.

Po žodžių „siautėjimas“ ir „chaosas“ pats metas prisiminti liūdnos atminties ir kaidais galingą bei šlovingą Darbo partiją. Jos nekrologe vos pora eilučių: Europos parlamento rinkimai ir politinės krikštynos - 363,9 tūkst. rinkėjų, 2004 m. Seimo rinkimai - 340 tūkst. rinkėjų, 2007 m. kova dėl savivaldos - 68 tūkst. rinkėjų.

Prie tokio pat liūdno galo priartėjo ir kiti - tik senesni, intrigomis ilgiau už valdžios išsilaikę ir „tradicinės“ partijos titulą iš kažkur gana sėkmingai nusigvelbę socialliberalai. 2000 m. savivaldos rinkimuose jie gavo 219,7 tūkst., tų metų Seimo rinkimuose - 288,8 tūkst. balsų.

Kita „tradicinę“ partiją dar įžūliau vaidinanti publika - vadinamieji „valstiečiai liaudininkai“ - taip pat neturi ko džiūgauti. Po 2000 m. Seimo rinkimų fiasko savo balsus į vieną geldą su K.Prunskienės moterimis sudėję R.Karbauskio valstiečiai po poros metų gavo gana neblogą rezultatą. Per 2002 m. savivaldos rinkimus jie surinko 117,4 tūkst. balsų. Tačiau kuo toliau, tuo kukliau. 2004 m. Europos parlamento rinkimai - 89,4 tūkst. balsų, tuoj po to sekę Seimo rinkimai - 78,9 tūkst. balsų. Šiemet - 73,4 tūkst. balsų.

Tačiau štai akis pergalingai badantys liberalai demokratai - vieninteliai iš visų antisistemininkų bei kontraelitininkų ne tik nepralaimėję, bet ir atsigavę bei sustiprėję. Bet ką gi sako skaičiai?

2002 m. metais žengę į savivaldos rinkimus paksininkai surinko 115,2 tūkst. rinkėjų balsų. Po apkaltos, išgryninusios ir sucementavusios jų elektorato branduolį sekusiuose Europos parlamento rinkimuose ši kompanija surinko šiek tiek mažiau - 82,4 tūkst. balsų. Tačiau Seimo rinkimuose ji gan pastebimai atsitiesė - 135,8 tūkst. balsų. Į politinę areną ji grįžta, tarsi kokie konservatoriai - be jokio proveržio, be jokių iš kokių nors bendralovių susigrąžintų balsų - 137,2 tūkst.

Atrodo, lyg tie keli šimtai tūkstančių Darbo partijos balsų greičiausiai nubyrėjo į niekur bei daugmaž tolygiai pasiskirstė į įvairias puses, o ne atiteko R.Paksui. Tai nepanašu į revanšą.

Prisiminus R.Paksą, iš karto prisimeni ir liūdnai pagarsėjusią liberaliąją stovyklą, kurioje jis suklestėjo. Kokie gi vienas kitam gerkles ne po vieną kartą perkandusių liberalų rezultatai?

Po R.Paksu 2000 m. palindusi Liberalų sąjunga savivaldybių rinkimuose gavo 176,6 tūkst. balsų, tų pačių metų Seimo rinkimuose - jau 253,8 tūkst. balsų. 2002 m. kovoje dėl savivaldos, išėjus R.Paksui, kluptelta - 173 tūkst. balsų.

Centro sąjunga per tuos savivaldos rinkimus gavo 129,7 tūkst. balsų - beveik tiek pat, kiek ir per 2000 m. kovą dėl savivaldybių (132 tūkst. balsų).

Liberalams susijungus su centristais, nei fejerverkas koks sušvito, nei bomba sprogo. Greičiau priešingai. Liberalcentristų rezultatas 2004 m. eurorinkimuose - 135,6 tūkst. balsų, tų metų Seimo rinkimuose - 109,8 tūkst. balsų. Šiemet jie surinko trupiniu daugiau - 118,5 tūkst. balsų.

Kažkur šešėlyje su savo šiemet įvykusių pirmųjų krikštynų rezultatais liūdnai murkso Liberalų sąjūdis - 49,8 tūkstantėliai.

Matyti, kad liberalcentristai, daugumo liberaliosios dalies rinkėjų šnervėse išsaugoję tų pačių tikrųjų liberalų kvapą, malasi tų pačių 100 tūkst. „su trupučiu“ rėmuose vis pabarstydami į šonus savo ir savo rinkėjų dalis. Tuo jie, beje, visą laiką džiaugiasi: žiūrėkit, kaip laimėjome - išsaugojome pozicijas.

Kaip skaldymasis gali tapti apsivalymu ir naujo kvėpavimo pradžia, per šiuos rinkimus parodė krikščionys demokratai. Tarp tų, kurie šaukia, jog Lietuvos politinei sistemai tarsi gyvybės vanduo reikalinga stipri tikros, klasikinės krikščioniškosios demokratijos stovykla, pastaruoju metu matyti net senų socialdemokratų - pavyzdžiui, A.Sakalą. Atrodo, Aukščiausiasis, visą laiką šiuo klausimu nevykusiai juokavęs su Lietuva, šias raudas išgirdo.

Tiesa, lyg šiek tiek neprigirdėdamas. Palyginus su 2004 m. Seimo rinkimais, kai partija turėjo vos 16,3 tūkst. balsų, šiemet ji surinko jau 54,1 tūkst. Pastarųjų kelerių metų šios partijos mąstais tai - didžiulis šuolis, kurį dar labiau sustiprina menkas rinkėjų aktyvumas šiuose rinkimuose. Vis dėlto, nuo 2000 m. fiasko su 45,2 tūkst. balsų nedaug šoktelta. Bet kokiu atveju, A.Kubilius, sveikindamas šią partiją su prisikėlimu iš numirusiųjų ir, be abejo, nostalgiškai prisimindamas 1996-2000 m. pavyzdžio klusnius konservatorių satelitus, džiaugiasi dar per anksti.

Ką gi, belieka nubrėžti paskutinį brūkšnį. Šiuose savivaldos rinkimuose už visą krūvą visokių partijų atėjo balsuoti 1 mln. 68,8 tūkst. rinkėjų. O, pavyzdžiui, 2000 m. savivaldos rinkimuose už partijas daugiamandatėje apygardoje balsavo 1 mln. 471,2 tūkst. piliečių. Taigi, visi politinės arenos dalyviai prarado maždaug 402,4 tūkst. žmonių.

Bendras vaizdas, kurį išryškina čia pažerti skaičiai, tik dar kartą patvirtina, ką buvo galima nujausti jau senokai ir apie ką buvo kalbama daugiausia tik „teoriškai“.

Burbuliavimas politikos pelkėje, partijų kova dėl rinkėjų - vis silpnesni. O šios kovos laukas vis mažėja, jį supant vis tirštėjančios tamsos sienai. Už šios sienos - į rinkimus neateinantys bei politika nusivylę piliečiai. Kaip matyti, į šią tamsą greičiausiai traukiasi pirmiausiai vadinamųjų populistinių partijų elektoratas, tačiau jį lydi ir gana gausi „tradicinių“ partijų rinkėjų palyda. Kai kurie iš jų galbūt sugrįžta, po to ir vėl pabėga. O kur dar masinė emigracija. Tačiau bendros tendencijos, kaip matyti, tai ne itin keičia.

Partijos, pretenduojančios būti pagrindiniais politinės scenos dalyviais, vis labiau traukiasi į savųjų elektoratų kiautus, kurių sienelės vis tvirtėja. Cirkuliavimas tarp atskirų stovyklų, anksčiau buvęs toks švytuokliškai radikalus ir audringas - vis silpnesnis. Žinoma, būtų gerai, jei apie vieną rinkėjų stovyklą būtų galima pasakyti, kad ji - kairioji, štai ši - dešinioji, o anava ten išsidėsčiusi liberalioji. Tačiau tai - ne daugiau, nei „fanų“ bei „palaikymo“ grupės, mojuojančios vėliavėlėmis ir pasidabinusios partijos spalvų šalikais televizijos „debatų“ studijoje.

Žodžiu, sparčiai progresuojanti visuotinė stangacija - lyg ant delno.

Ši rinkimų kampanija itin įtikinamai parodė, jog partijos šios stangacijos net nesirengia įveikti, neturi valios, noro ir jėgų pakilti iš paralyžiaus patalo. Kova dėl rinkėjų, kovojant vienas už kitą tuštesniais šūkiais, margesniais plakatais bei reklamomis - visiškai formali. Buvo matyti, kad partijos pačios netiki, jog gali kaip nors lemtingai pakeisti jėgų pusiausvyrą. Stengtasi tik tiek, jog varžovai pernelyg neišsiveržtų į priekį, ir viskas.

Patogi iliuzija manyti, jog 60 proc. tamsoje tūnančių rinkėjų besikristalizuojančiai dvipartinei ar kelerių partijų sistemai, programuojančiai politinį patą ir chaosą yra nebeįdomūs. Girdi, Tačiau pavojinga klaida manyti, jog jie jai ir nepavojingi, nes beviltiškai prarasti visiems.

Vis dėlto, jų politinis mąstymas ne tik primityvėja, bet ir radikalėja, nepriklausomai nuo to, kokiai socialinei ar amžiaus grupei jie bepriklausytų. Tai, kuo brutalesni ir primityvensni naujieji mesijai imtų juos žadinti, tuo daugiau jų prisikeltų.

Akivaizdu, kad į šią perspėktyvą artėjančia galutine pergale prieš jau išsikvėpusius senuosius gelbėtojus besidžiaugiantys dešinieji bei kairieji taip pat moja ranka.