Abituriento tyrimas: Nusirašinėjimo instrukcija (nuotraukos)

Asmeninę būdo savybę – sąžinę reikėtų įtraukti į Raudonąją knygą kaip pavojingai nykstančią (o gal ir bebaigiančią išnykti!) vertybę.

Neslėpsiu ir prisipažinsiu, kad esu labai suinteresuotas sąžinės ir teisingumo stiprinimu, tiksliau atkūrimu. Esu abiturientas ir noriu sąžiningų egzaminų. Dėl savo svajonės net pabandžiau įsijausti į žurnalisto vaidmenį ir atlikti tyrimą.

Šis straipsnis yra bandymas susivokti, kiek svarbi sąžinė mūsų visuomenėje.

Nusirašinėjimas senas kaip žmonija. Nusirašinėjimas su paruoštukais ne veltui vadinamas klasikiniu. Koks naivus ir nekaltas, apipintas anekdotiškais pasakojimais, palyginti su rafinuotais šių laikų būdais.

Klasikinis paruoštukas stojo į nelygią kovą su technika. Kopijavimo aparatas per kelias sekundes ant paprasto lapo iškepdavo delno dydžio knygos kopiją, po kelerių metų į tarnybą stojo mobilieji telefonai.

Universalioji žinutė tokia greita. Mobiliojo telefono atmintyje gali pasidaryti elektroninį paruoštuką, gali paklausti ar nusiųsti atsakymą draugui, kai mokytojas to nepastebi. Kai į mobilųjį telefoną buvo integruotos foto ir video kameros, pasidarė nesunku visą kontrolinį darbą tiesiog nusiųsti bet kam už klasės ribų ir gauti atsakymus, akimirksniu gali pasivogti kontrolinio užduotis, kurias mokytojas davė tik peržiūrėti.

Mano tyrimas prasidėjo tik todėl, kad vieną dieną mano dėmesį realioje interneto erdvėje patraukė mano provincialo ausiai negirdėtas, neregėtas dalykas – specialiosios paskirties technika, skirta nusirašinėjimui!

Turiu vilties, kad mano nekomercinio pobūdžio rašinį skaito ir kaimo auditorija, tad trumpai apžvelgsiu prekes ir paslaugas.

Viena pirmųjų ir labiausiai mano akį traukiančių prekių - „Mini ausinė egzaminams“. Jau tikrų tikriausia minima. Nors, sako, fotografijos iškraipo realųjį objekto didį, todėl pardavėjai čia tikrai pasistengia, kad suvoktume, kad ausinė vos ketvirtadalio penkių centų monetos dydžio. Ir kaina padori - vos už pusšimtį litų turėsite tobulą, miniatiūrinį nusirašinėjimo įrankį. Bet turėsite įsigyti priedų. Kiek ir kokių, sprendžiate patys. Juk viską lemia kokybinis noras „gerai“ nusirašyti ir savo ar tėvelių piniginės storis.

Toliau naršau svetainę, kurią galima drąsiai vadinti skrynia, tik vieniems ji aukso, o kitiems - Pandoros.

Jau turime garsą, kurį mums siunčia kolega, esantis kažkur už sienos, gal kiek toliau... Bet tuo pasitenkinti XXI amžiuje būtų primityvu, tad pabandom pagalbon pasitelkti vaizdą, kad kolegai už sienos būtų lengviau padėti egzaminą „laikančiam“ studentui.

Į pagalbą pasitelkiame kameras. Nors jų asortimentas negausus, bet pasirinkimą turime. Laidinė mini kamera „Saga“ su siųstuvu suapvalinus kainuoja vos 80 litų.

Norėdamas įsigyti kiek modernesnę, puikiai spalvotą vaizdą transliuojančią dieną ir bespalvį - naktį, per kurią, pasak platintojų, puikiai matysi visus objektus, esančius toli ir arti, turėsi iš piniginės ištraukti popierinį ,,Vydūną“.

Bet aš užsimiršau, juk XXI amžius, kokie dar laidai?! Belaidę naktinę mini kamerą su siųstuvu galima įsigyti už vieną ,,Daukantą“ ir vieną ,,Basanavičių“.

Visos kameros komplektuojamos su siųstuvais, bet iš fizikos turbūt žinote, kad bus reikalingi ir imtuvai. Pasižvalgykime, ką šioje neatsiejamoje nusirašinėjimo komplekto dalyje mums siūlo www.jpg.lt. Jei sumąstėte, kad jums užtenka tik siųsti ir priimti garsą, jums užteks nedidelės geltonos dėžutės su antenėle - imtuvo už 270 litų, kuris idealiomis sąlygomis veikia 2 kilometrų atstumu.

Jei nusprendėte, kad jūsų partneriui už sienos reiktų vaizdo, ar prekes naudotumėte pagal kitą paskirtį, apie kurią netrukus papasakosiu, jums prireiks „Bevielio imtuvo – monitoriaus“, kuris geba atkurti spalvotą vaizdą, ir yra pritaikomas daug plačiau, ne tik nusirašinėti.

Svetainė siūlo kartais pašnipinėti ir savo vaikus, kad visada būdami kitame kambaryje ar pas kaimyną žinotumėt, ką daro jūsų atžala. Šio gražuolio kaina - 360 litų?

Žurnalistai (į kurių kailį aš dabar įsijautęs) dažnai kaltinami, kad iškraipo jiems pateiktą medžiagą, kone kasdien girdima frazė „paėmė iš konteksto“.

Kad ir aš nebūčiau apkaltintas kaip tikras žurnalistas, skirsiu kelias eilutes kitų prekių ir paslaugų apžvalgai.

Jau minėjau, kad viena paprasčiausių ir dažnai mokyklose naudojama nusirašinėjimo priemonė – mobilusis telefonas. Bet ir čia pasijuntu provincialas, kai peržiūrėjęs siūlomų prekių sąrašą, aptinku „Nokia“ egzaminų įranga“. Jei prieš jūsų akis geros kokybės nuotrauka su „Nokia“ laisvų rankų įranga“, pastebėjote rusvą plauką.

Bet tai ne plaukas, o laidas, skirtas laidinei mini ausinei sujungti su modifikuota laisvų rankų įranga ir egzamino metu nepastebimam naudotis telefonu! Kaina – 100 Lt. Alternatyva - nuomos kaina parai - 15 litų. Galite išsinuomoti ir mini kamerą, siųstuvą – imtuvą, pakeisti plauko storio laidelį savo įrangoje.

Per brangu? O gal tamstelė nesi pasirengęs už bandymą nusirašyti pakloti šiek tiek grynųjų? O gal tu apskritai tik moksleivis?! Nenusimink, internetas – geriausias tavo bičiulis, siūlo daug pigesnių paslaugų!

Nebūk „kaimis“, pasinaudok mano katalogu (žr. priedai) ir iš galybės svetainių tikrai rasi kažką sau tinkamo. Jei šitas „rašinėlis“ pakliūtų į rankas mokytojui, jis pakeistų pavadinimą: „Budrumo instrukcija“, bet mokytojas taip pat gali norėti „gerų“ rezultatų ir apsimesti, kad nieko nemato.

Įeini į internetą, atsidarai paieškos sistemos langą, įvedi žodį „referatas“ arba užrašai svetainės adresą iš sudaryto katalogo (žr. priedą). Greičiausiai tau reikia ne šiaip kokios chemijos referatuko, bet kažko konkretesnio, tada naršai per visas svetaines, kol randi kažką sau tinkamo, jei netyčia prie tinkamo darbo prašo nusiųsti sms už litą ar kelis, nusiunti ir gali „parsipūsti“ referatą, tada belieka atspausdintą darbą nutėkšti mokytojai ant stalo ir laukti gero įvertinimo.

Beje, daugelis sistemų motyvuoja savo lankytojus, kad ir jie siųstų savo darbus, nes už vieną atsiųstą darbą kitą gauni nemokamai.

Kartais taip būna, kad siuntėjas ne visada yra teksto autorius. Todėl sistemų administratoriai, vengdami atsakomybės, prirašo, kad už referato turinį atsakingas siuntėjas, nes Lietuvoje už plagijavimą kol kas dar yra bent teoriškai baudžiama.

Nors įstatymai nedraudžia nusirašinėti, bet kiekviena save gerbianti mokslo įstaiga į vidaus tvarkos taisykles įrašo punktą, kad nusirašinėti draudžiama.

Mokykla gal irgi nieko, palyginti su universitetu: čia neišsisuksi su referatuku už kelis litus. Čia arba mokaisi, arba bandai nusirašyti, pasitelkdamas brangiai kainuojančią specialiąją techniką. Arba moki pinigus, kad visus darbus už tave parašytų kiti. Tik bėda, jei kišenėje ir turi tą „Vydūną“, tu sukčiauji, o sukčiaudamas rizikuoji. Tad paskui nereikia pykti, kai ir kiti sukčiauja, t.y. parduoda tuos pačius darbus keliolikai žmonių. Juk visi nori uždirbti.

Bet jeigu nėra noro, sugebėjimų ir laiko rašyti pačiam, bijai rizikuoti pirkdamas pigų darbą iš šešėlinės rinkos, paslaugas jums siūlo tikros firmos, tarkim www.diplominiams.lt ar www.auksineplunksna.com.

Kataloge (žr. priedą) patalpinti svetainių adresai, kuriuos tiksliau reikėtų vadinti duomenų bazėmis, nes visa jose esama informacija atsiųsta pačių vartotojų. Šiuo atveju visais įmanomais būdais per paieškos sistemą pavyko rasti dvi firmas, kurių darbas – rašymas. Taip, jūs gerai perskaitėte - rašymas, nuo referatų iki magistro darbų.

Jei ne skirtingas puslapių dizainas, suabejočiau, ar tikrai atradau dvi skirtingas svetaines. Netgi bandžiau pažaisti žaidimą „Surask skirtumų“, žaidimas greitai baigėsi, nes skirtingas apipavidalinimas slepia visiškai vienodą turinį, besiskiriantį kableliu ar mažu žodeliu.

Sistema veikia paprastai. Kai studentą užspaudžia artėjantis atsiskaitymas, o tėvelių atsiųstų litų dar yra, jis eina į minėtas svetaines (neatmetu galimybės, kad jų yra daugiau), užpildo nedidelę anketėlę, suvesdamas savo kontaktinius duomenis ir būsimo darbo meniu ir per dvi dienas, pasak svetainių specialistų, su juo yra susisiekiama. Suderinami reikalavimai, kainos, terminai ir sumokama, o paskui laukiama užsakyto darbo. Jie garantinį aptarnavimą prižada, jei darbas netenkintų kliento ar darbo vadovo.

Tik vienas klausimas, ką mano tas, kuris naudojasi tokiomis paslaugomis, imituodamas studijas? Ką ir kaip jis veiks gyvenime su tikru - netikru diplomu?

Jei žaisti, tai žaisti iki galo. Kaip tikras žurnalistas imu tikrinti surinktus faktus. Pradedu nuo skambučio, nurodytu telefonu www.jpg.lt svetainėje.

Pirmuoju telefonu niekas neatsiliepia, skambinu kitu, kiek palaukęs, ragelyje išgirstu jauną balsą, fone girdėti jaunos moters ir kūdikio skleidžiami garsai. Apsimetu vaikinu iš Joniškio, sakau, kad norėčiau apsipirkti: „Jūs juk Kaune dirbate, ką daryti?“

Man paaiškina, kad pagal pavedimą prekes pristatys kurjeris, joms taikoma gamintojo garantija, jei prekės neveikia, jas iškart pakeičia. Mane patikina, kad www.jpg.lt yra legali, įregistruota, seniai dirbanti firma. Bandau išpešti, kiek galima daugiau informacijos, neišsiduodamas, kad vaidinu žurnalistą. Pavyksta sužinoti, kad pagrindiniai jų klientai - studentai, kurie „spec. priemones“ naudoja universitete įvairių atsiskaitymų metu.

Bet vis dar tikslinuosi, ar tikrai viskas taip gražu ir švaru, kaip rašoma puslapyje.

Pasak mano pašnekovo: „Apgauk Lietuvoje kelis žmones ir bus labai blogai, tad tikrai esam įregistruoti, skambinkit į mokesčių inspekciją ir įsitikinsite“. Aš nieko nelaukęs taip ir padarau, bet nežinodamas tikrojo firmos pavadinimo, o tik puslapio adresą, jokių duomenų negaunu.

Žinodamas firmos adresą, gudrauju, skambinu trumpuoju informacijos numeriu, teiraudamasis, ar Kaune, Vydūno al. 25 tikrai įregistruota kokia nors firma. Man pavyksta išsiaiškinti, kad tai bendrabučio adresas. Čia įregistruotos trys firmos, viena prekiauja gėlėmis ir nevykdo veiklos, antroji - stomatologijos klinika, trečioji prekiauja spausdintuvais, kopijavimo aparatais ir jų dalimis.

Man kilo mintis, kad ši ir būsianti mano ieškoma firma. Atsiliepęs pagyvenusios moters balsas patikina, kad jie tikrai neprekiauja mini kameromis, bet tuo užsiima šalia įsikūrę studentai. Vėl skambinu į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), išklausęs išankstini įrašą, esu sujungiamas su viešųjų ryšių specialiste Ieva Šniraite. Jauna specialistė bent padoriai išklauso, paaiškina, kokią informaciją galėtų man suteikti.

Man nepavyko išaiškinti jokios nelegalios firmos, bet po dviejų dienų gavau lakonišką elektroninį laišką iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Išsiaiškinu, kad www.jpg.lt ir www.diplominiams.lt vykdo legalią veiklą, įteisintą Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. www.Jpg.lt – vykdo užsakomąjį pardavimą paštu, www.diplominiams.lt – papildomo mokymo veiklą (labai jau kontroversiškai skamba, kad svetimų namų darbų atlikimas yra papildomas mokymas!).

Imu ir atsiverčiu DLKŽ (dabartinį lietuvių kalbos žodyną), perskaitau sąžinės paaiškinimą: „sąžinė – dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas“ (688 p.) Taip šį žodį aiškina 1972 metų leidimo žodynas.

Tikslinuosi naujausiame, 2000 metų žodyno leidime, atrandu net patikslintą pridūrimą: „dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmonimas“ (682 p.) Ką gi, kuo labiau nuvertėja sąžinė kaip vertybė, tuo labiau akcentuojamas sąmoningumas.

Supratęs, kad seniai viršijau savo kompetenciją atsakyti į savo paties iškeltus klausimus, drįsau pakalbinti žmones, kurie turi įtakos mūsų visuomenės gyvenimui. Nusiunčiau elektroninių laiškų keliems Seimo nariams, jaunimo lyderiui ir universiteto administracijai klausdamas:

1. Kaip vertinate nusirašinėjimo problemą mokyklose, universitetuose? 2. Įstatymai nedraudžia nusirašinėti, bet draudžia plagijuoti. Ar tarp šių dviejų sąvokų nėra prieštaravimo? 3. Šiuo metu galiojantys įstatymai nedraudžia kurti firmų ir teikti paslaugų vyresniųjų klasių moksleiviams ir studentams. Tokios legaliai veikiančios firmos uždarbiauja pardavinėdamos rašto darbus ar prekiaudamos nusirašinėjimo technika. Ar tai moralu? Ar tai nėra įstatymų spraga?

Atsiliepė Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Petras Auštrevičius, Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkas Marius Drochneris ir VU TF Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros vedėjas dr. Vytautas Mizaras.

P.Auštrevičius: Nežinau, kaip ją vertinti dabar, nes neturiu tikrosios informacijos. Prieš 20 metų ši problema egzistavo, tačiau tai nebuvo kritiškai pavojinga: kas norėjo, tas mokėsi, kas siekė lengvo tikslo, tą ir darė.

M.Drochneris: Nusirašinėjimas - tai neatsiejamas dalykas tiek mokinio, tiek studento gyvenime. Nedrįsčiau vienareikšmiškai teigti, jog tai yra blogai ar gerai. Be abejo, yra skaudu, kai ilgą laiką praleidi prie knygų, bet gauni mažesnį pažymį, negu tie, kurie sugebėjo visus apgauti nusirašydami.

V.Mizaras: Nusirašinėjimo problema labai didelė. Todėl jau prieš kelerius metus VU buvo labai išsamiai išnagrinėtos šios problemos sprendimo galimybės.

VU pakankamai griežtai reglamentuojama situacija, susijusi su nesąžiningu elgesiu tiek egzaminų/ įskaitų metu, tiek rašant kitokius darbus (kursinius, magistro darbus ir pan.). VU Studijų nuostatuose numatyta, kad jeigu egzamino ar kitokio atsiskaitymo metu nustatomi nesąžiningo elgesio (t. y. nusirašinėjimo, plagijavimo) faktai, studentas yra šalinamas iš universiteto.

Nuo 2007 m. rudens pradės veikti VU Egzaminavimo centras, kuris įsteigiamas pagal projektą, kuriam finansavimas gautas iš ES struktūrinių fondų (Centras kol kas veiks keturiuose fakultetuose – Ekonomikos, Fizikos, Komunikacijos ir Teisės).

Centras vykdys šias pagrindines funkcijos: • sukurs vidinę duomenų bazę, kurioje bus talpinami studentų kursiniai (vėliau ir magistro bei disertacijos) rašto darbai, kurie prieš tikrinant dėstytojams, pereis „plagijato“ filtrą (t. y. studento pateikiamas rašto darbas kompiuterinės programos pagalba bus patikrinamas, ar yra, ir jeigu yra, kiek procentų yra plagijuoti kitų autorių darbai); • sudarys sąlygas vykdyti egzaminus tik tam skirtoje patalpoje, kurioje būtų įrengtos atitinkamos priemonės, trukdančios naudotis įvairiomis ryšio priemonėmis; • sudarys galimybę, pagal objektyvias galimybes (nes ne kiekvieno dalyko egzaminas, atsižvelgiant į dalyko tikslus bei specifiką, gali būti vykdomas kompiuterizuotai), esant dėstytojo pageidavimui, vykdyti egzaminą kompiuterizuotai, t. y. egzamino užduotis atsakyti tam skirtoje patalpoje, stebint specialiai tam įdarbintam personalui.

Dauguma civilinės teisės dalykų egzaminų susideda iš praktinių situacijų (kazusų) analizės, taikant ir aiškinant teisės normas, todėl yra praktikuojami „open book“ (liet. „atviros knygos“) egzaminai. Egzamino pagrindinis tikslas patikrinti, ar tinkamai aiškinamos ir taikomos teisės normas, sprendžiant konkrečią praktinę situaciją. „Atviros knygos“ principas - leidimas naudotis egzamino metu atitinkamų įstatymų tekstais arba/ir kitais šaltiniais.

Todėl nusirašinėjimo problemos tokių egzaminų metu apskritai neatsiranda.

P.Auštrevičius: Nelyginčiau šių dviejų skirtingų dalykų, bet man svarbesnės vidinės studento nuostatos. Nenusirašinėti reikia ne dėl baimės būti sugautam, bet dėl galimybės neįgyti reikiamos kvalifikacijos ir apgauti pirmiausia save.

M.Drochneris: Nusirašinėjimas ir plagijavimas, mano nuomone, yra skirtingi dalykai. Kai nusirašinėji, tai apgauni save ir kitus, kai plagijuoji - vagi svetimas mintis. Kiekvienas žmogus yra individas ir jis pats atsako už save, už savo veiksmus. Svarbu, kad tai nepažeistų Lietuvoje galiojančių įstatymų.

V.Mizaras: Savaime tarp nusirašinėjimo įstatyminio „nedraudimo“ ir plagijavimo draudimo prieštaravimo nėra. Nusirašinėjimas nebūtinai turi būti plagijavimas. Plagiatas yra svetimos autorystės pasisavinimas, t. y. neteisėtai pasivadinant autoriumi svetimo kūrinio ar jo dalies atžvilgiu. Plagiatas yra autoriaus asmeninės neturtinės teisės – autorystės teisės – pažeidimas, už kurį numatyta tiek civilinė teisinė atsakomybė, tiek baudžiamoji teisinė atsakomybė.

Tačiau, jeigu nusirašinėjimas pasireikš plagiatu (pvz., rašydamas kursinį darbą studentas pasinaudos kitu kūriniu ar jo dalimi ir nenurodys tikrojo autoriaus vardo, šaltinio, kuriuo jis remiasi, o pristatys tai kaip savo kūrybą), tokiu atveju pasireikš ne tik nesąžiningas studento elgesys, būsiantis pagrindu jį šalinti iš universiteto, bet ir teisės pažeidimas, už kurį galės būti taikoma teisinė atsakomybė.

3 klausimas

P.Auštrevičius: Deja, bet paklausa automatiškai gimdo pasiūlą. Manau, kad tai mokymosi įstaigų reikalas padaryti taip, kad tokiu būdu „rašomi“ darbai taptų problema jų pateikėjui. Vidinis įstaigų kontrolės mechanizmas turi veikti.

M.Drochneris: Be abejo, tai nėra normalu. Galima daryti tokia išvadą, jei turi pinigų, tai ir piršto pajudint nereikia, nes tai už tave daro pinigai. Tokios firmos galėtų teikti konsultavimo paslaugas. Nemanau, kad sukūrus tam tikrą įstatymo pataisą, kažkas pasikeistų. Nusirašinėjimas seniai egzistuoja. Manau, pirmiausia patys turime į tai žiūrėti kitaip.

V.Mizaras: Į šį klausimą norėčiau atsakyti ne tik kaip teisininkas. Jūsų pateikta problema yra, matyt, labiau susijusi ne su teise, o su visuomenės mentalitetu. Nesąžiningas elgesys, tarp jų ir nusirašinėjimas, yra vienas iš esmės socialistinę visuomenę charakterizuojančių bruožų. Bet ta karta, kuri dabar Lietuvoje dominuoja, yra subrendusi socialistinės santvarkos laikotarpiu. Tai savaime lemia šią problemą. Pavyzdys labai paprastas – nuvažiuokime į bet kurį Vakarų Europos universitetą ir pabūkime Lietuvos ar bet kuriame Rytų Europos universitete ir pamatysime skirtumą, kadangi Vakarų Europos universitete iš esmės niekam net į galvą neateina mintis nusirašinėti.

Kodėl taip yra, atsakymas paprastas – visuomenės mentalitetas kitoks. Blogiausia tai, kad ir jaunoji karta seka savo tėvų elgesiu ir perima ne tik teigiamybes, bet ir visas blogybes. Kodėl neperimti, jeigu tai yra patogu. Juk Jūs pats pripažįstate, kad tai spraga, jog sudarytos sąlygos steigtis firmoms ir klestėti verslui, propaguojančiam rašto darbų rengimą ir pan. Kodėl taip yra, - vėl atsakymas paprastas, - tai tiesiog patogu. Tol kol nepasireikš visuomenės pilietiškumas ir noras kovoti su tokiomis, kaip ir bet kokiomis kitomis, problemomis, tol jos savaime neišnyks. Panašiai pasakytina ir apie abitūros valstybinio egzamino užduočių „nutekėjimą“. Tai irgi patogu tam tikrai daliai visuomenės. Taigi problema visuomenėje, mumyse pačiuose (plačiąja prasme).

O kaip teisininkas, pasakysiu: ar gali būti moralu ir teisėta siūlyti paslaugas to, kas savaime yra nesąžiningas elgesys. Juk aišku, kad, jeigu studentas ar mokinys studijuoja ar mokosi, visas užduotis jis turi pats atlikti, nes jeigu jis ne pats atlieka, jis negali būti vertinamas arba vertinamas neigiamai, o tai savo ruožtu reikš, kad jis negali baigti universiteto / mokyklos. Todėl ir paslaugos, kurios nukreiptos į nesąžiningo elgesio rezultatą, yra neteisėtos.

Bet mūsų valstybėje niekas nedaro jokiu kliūčių tam, kas yra be galo patogu, o gal kas nors pasakys, kad ir naudinga (ši paskutinė mintis paremta vienu internetiniame puslapyje pasirodžiusiu komentaru, kurio pagrindinė mintis buvo tokia – žinutės autorė džiaugėsi, kad yra tokia galimybė pasisamdyti, kad kas nors už ją parašytų rašto darbą, nes, pasak jos, ji tuo metu, susitikinėjo savo darbe su klientais, uždirbo pinigus, sumokėjo valstybei mokesčius, ir valstybė gavo naudos.

Naudos valstybė gavo ir iš to, kad ji sumokėjo už darbo parašymą, o nuo tų pajamų, valstybė vėl gavo mokesčių sumą. O jeigu ji būtų nedirbusi, o sugaišusi laiką rašydama darbą, tai valstybė nebūtų nieko gavusi). Štai ir atsakymas, kodėl egzistuoja tokios firmos. Teisė ir įstatymai čia ne išeitis. Išeitis - visuomenės požiūrio ir sąžiningo elgesio pažanga.

Norėčiau, kad šis tyrimas žymėtų tik plintančio reiškinio pradžią, norėčiau, kad sėkminga komercija dar nebūtų nupirkusi mokytojo ir mokinio sąžinės, norėčiau, kad mokytis ir atrasti savo amerikas būtų įdomiau negu kombinuoti.

Vos pradėjęs rašyti šį darbą, nesitikėjau, kad tiek įklimpsiu. Net pats išsigandau, kad galiu būti palaikytas tikru sukčiumi, bandančiu visais būdais apgauti mokytojus. Ieškojau tik argumentų savo nuojautoms patikrinti, o pakliuvau į tikrą mišką: kuo giliau lindau, tuo daugiau medžių aptikau, t.y visokių pasiūlymų, svetainių, adresų.

Aišku, tikrinausi, kartais net nesitikėdamas dialogo, bet į mane žiūrėjo rimtai, kaip į potencialų pirkėją, pakvipo šiek tiek detektyvu, o moksleiviški nusirašymo būdai tikrai dabar atrodo naivūs, primityvūs, nekalti. Na, tokie anekdotiškai juokingi.

Gręžiuosi į pradžią, tebemanydamas, kad sąžinės krizė prasideda nuo tariamai nekalto nusirašinėjimo, vėliau tai pavadinama plagijavimu, autorinių teisių ar idėjų vagyste.

Teologas, muzikologas, gydytojas Albertas Šveiceris stebėjosi, ,,jog pasaulyje išleista daugiau nei 30 milijonų įstatymų tik tam, kad būtų vykdomi Dešimt Dievo įsakymų“. Todėl ir nebedrįstu siūlyti kokių nors teisinių priemonių, tikėdamasis, kad didžiausius pasikeitimus gali lemti kiekvienas sąžiningas žmogus.

Mano ir Jūsų reikalas yra rinktis – pirksime, parduosime ar mokysimės stebėdamiesi ir atrasdami.

www.jpg.lt www.diplominiai.lt www.auksoplunksna.com www.geocities.com/kursiniai/

Referatų bazės:

www.Mokslai.com (6000 rašto darbų) www.Mokslo.centras.lt www.Moku.lt www.nemoku.lt/ www.Nesimokau.lt www.netik.mokslo.info/ www.skaityk.org/referatai/ www.Studentui.lt (Teisinių rašto darbų archyvas) www.Speros.lt (Šperos.lt -20 000 rašto darbų) www.Tingiu.lt (Tingėk ir būk pirmas!) www.vadovelis.lt/darbai/