Rinkėjai prieš savaitę už šį humoro ir aštrių žodžių visiems nestokojantį vilnietį atidavė nemažai savo balsų.
Kaip A.Ramanauskas-Greitai įsijaus į naująjį savo amplua, parodys laikas.
"Sostinės" interviu su A.Ramanausku-Greitai apie jo požiūrį į miestą, gyventojus, darbą.
***
- Ar gerai jaučiatės Vilniuje?
- Nelygu, kuris Vilnius turimas galvoje. Labai mėgstu centrą, Senamiestį ir savo gyvenamąjį rajoną. Labai didele bėda laikau tuos klaikius sovietmečio getus su „chruščiovkėmis“, visas tas šeškines ir panašiai.
- Ar esate Vilniaus patriotas?
- Aš esu nuosaikus Vilniaus patriotas. Nuosaikus ta prasme, kad juokingais laikau tuos „karus“ tarp Vilniaus ir Kauno.
Geriau jų nebūtų...
- Prieš keletą metų iš organizacijos „Lietuvos liberalus jaunimas“ esate gavęs apdovanojimą kaip labiausiai laisvei nusipelnęs žmogus. Kaip, jūsų akimis, nuo to laiko pasikeitė vilniečiai?
- Be jokios abejonės, tie, kurie gyveno Vilniuje, tapo dar laisvesni ir gražesni.
Gaila tik, kad bendruomeniškumas mūsuose – vis dar embrioninio lygio, kaip ir visuose posovietiniuose kraštuose.
Kita vertus, jaučiasi, kad nemaža dalis yra išvykusi uždarbiauti į dublinus, o tai yra pakankamai didelis iniciatyvių ir šviesių žmonių pulkas. Jų labai trūksta.
Džiaugiuosi statoiluose ir makdonalduose matydamas daug jaunų veidų, beveik vaikų, tų studentėlių iš provincijos, atvažiavusių į Vilnių „mokintis“ ar tiesiog ieškoti laimės.
Valstybei, kur žemės ūkio sektorius tradiciškai būdavo perdozuotas žmonių, tai yra labai sveikintinas dalykas. Tie vaikai greitai pamirš savo prasigėrusį kaimą ir netruks tapti vilniečiais. Tai gerai.
- Kai kurie žmonės jus laiko intelektualaus humoro atstovu. Kaip manote, ar vilniečiai apskritai yra intelektualūs?
- Vilniečiai turi geriausią skonį iš visų lietuvių. Ir humoro jausmas jų pats geriausias. Taip jau yra.
Jie mažiau kompleksuoti, jiems nereikia gėdytis savo „provincialumo“. Nors būti „provincialu“ ar „ne vilniečiu“ visai nėra gėdinga. „Kaimietis“ yra greičiau filosofinė kategorija. Nepriklausomai nuo gyvenamosios ar kilmės vietos žmogus gali būti kaimiečiu arba ne.
Deja, Vilniaus miegamuosiuose rajonuose, kuriuos aš vadinu tiesiog getais, gyvena keletas divizijų žmonių, kuriems laikas sustojo. Jie per savo kabelines mato tiktai visokius „ORT“ ir „Pervyj Baltijskij“, yra labai pikti ir niekuo nepasitiki.
Jie – kaip tos beždžionės, kurios kažkada nužudė vienuolį Brunoną. Jie mano, kad visi, kas tik eina į Seimą ar savivaldybę, tenori prisivogti. Tokie žmonės tiesiog „sprendžia pagal save“. Tai – tamsioji Vilniaus pusė.
Baisūs yra Šiaulių gezai ir Kauno „bachūriukai“, tačiau saulėgrąžų lukštus spjaudantys ir „Ruskoje radijo“ klausantys Vilniaus išgamos – ne ką geriau.
- Viename interviu jūs sakėte, kad esate puikus vairuotojas. Kaip vertinate kitus sostinės vairuotojus?
- Taip, aš gerai vairuoju. Apskritai Lietuvos vairuotojų mandagumo lygis yra vidutinis. Jie mandagesni nei Barselonos katalonai, bet nusileidžia Londono gyventojams.
Manau, kad jau labai greitai savo mandagumu kelyje nesiskirsime nuo vidutinių Vakarų europiečių.
- Kada pastarąjį kartą važiavote troleibusu?
- Atsakysiu sąžiningai – nepamenu. Galbūt tai buvo 1995 metais Kaune, kai kartu su Tynta nusprendėme prisiminti, kas tai yra.
- Teko skaityti, kad kelis kartus buvo apvogtas jūsų automobilis. Ar Vilniuje jaučiatės saugiai?
- Niekada automobilio nakčiai nestatau Senamiesčio gatvelėse.
Jeigu policija nesugebėjo net pakelti šiknos ir pasižiūrėti filmuotos medžiagos (ten buvo krūva kamerų) apie tai, kaip vidury baltos dienos Pilies gatvėje iš neužrakintos mano mašinos kažkokie padugnės pavogė mobilųjį telefoną, tai ką kalbėti apie tas vietas, kur stebėjimo kamerų nėra?
- Jau kelerius metus esate Tėvynės sąjungos narys. Kodėl pasirinkote šią partiją?
- Todėl, kad man su jais pakeliui. Esu saikingai dešiniųjų pažiūrų, be to, šiek tiek didesnis patriotas, nei vidutinis liberalas, mūsų artimiausias sąjungininkas (juokiasi).
- Paaiškėjo rinkimų į savivaldybes rezultatai – jūs patekote į Vilniaus miesto tarybą. Ar siekėte šio posto?
- Tai ne postas. Tai vieta „penkiasdešimt vieno“ komandoje.
Skaidrus lėšų skirstymas, metro ar tramvajus, bendruomeniškumo puoselėjimas – man svarbiausi dalykai. Yra ir kitų – žemės grąžinimas, nusikalstamumas ir t.t. Krūva darbo.
- Ar dabartinis jūsų humoro laidų personažų įvaizdis netrukdys dirbti taryboje?
- Netrukdys. Aišku, bus vienas kitas pusgalvis, kuris sakys, kad „o, peliukas atėjo“, bet man tai nerūpi.
Tiesą sakant, esu tikras, kad gero trečdalio tarybos narių apranga beveik nesiskirs nuo mano personažo Broniaus rūbelių. (Juokiasi).
Bronius ir Sūrskis lieka ekrane, o Algis Ramanauskas ir toliau būna savimi.
Žinote, spaudoje jau buvo pasirodę paverkšlenimų, kad gal Ramanauskas į tarybą ateis su Borato bikiniu. Ką darysi, sovietmečiu buvo įprasta Ronaldą Reaganą vadinti kaubojumi, nes jis buvo aktorius.
Manęs klausia, ką aš manau, kad vadinamosios šou žvaigždės „eina į politiką“. Tada aš pasakau du dalykus. Visų pirma, ūkinė ir kultūrinė veikla miesto labui dar nebūtinai yra politika. Tai ne Seimas.
Po to pasiteirauju, kodėl manęs neklausia, ką manau apie tai, kad į tarybą siekia patekti taip pat ir teisininkai, medikai, teatralai, inžinieriai ir visi kiti visų įmanomų profesijų atstovai. Manau, mane supratote.
- Neketinate atsisakyti savo darbų televizijoje dėl darbo sostinės savivaldybėje?
- Tikrai ne. Nei scenos, nei kamerų, nei muzikinės veiklos.
- Ar turite Vilniuje mėgstamą vietą pasivaikščioti?
- Pasivaikščioti – ne. Aš renkuosi pasivažinėjimą, net jei kelionės tikslas – už penkiasdešimt metrų. Mėgstu centrą ir Senamiestį. Kaip ir visi vilniečiai...
- Kur dažniausiai leidžiate laisvalaikį?
- Namie, Nidoje, Strasbūre, Londone ir vėl namie. Tiesa, buvau neseniai Jūrmaloje, bet vargu ar vėl ten kada važiuosiu.
- Kaip manote, kokios užsienio miestų patirties reikėtų Vilniui?
- Dublino ir Strasbūro tramvajaus, Londono ar Barselonos metro.
Manau, kad reikia kuo daugiau bendrauti municipalinių atstovybių lygmenyje. Kviesti į svečius daugiau panašių savo dydžiu miestų kolegas.
Su jais bendrauti ir kvosti apie viską.
- Ar dalyvaujate tradiciniuose miesto renginiuose – Kaziuko mugėje, Sostinės dienose, festivalyje „Skamba skamba kankliai“?
- Ne visuose. Tiesą sakant, negaliu pakęsti renginių, kuriuose dominuoja vadinamoji etnografija.
Manau, kaimo kapela su pusgirčiu ir smirdinčiu išgama, spardančiu būgną, tradiciškai nederančiu smuiku bei tuzinu armonikų, „grojanti“ savo „muziką“ kur nors Pilies gatvėje, yra taip pat baisu, kaip ir „siemkes“ spjaudantys girti chuliganėliai, garsiai besikeikiantys Rotušės prieigose.
Vilniaus šventėms reikia daugiau džiazo, modernios klasikos, daugiau gatvės (ne klojimo!) teatro.
Sostinei vienodai reikia ir Igorio Stravinskio baleto „Petruška“, ir tarptautinių didžėjų festivalių.
Kodėl priimta laikyti, kad kažkokie laikinai suręsti ir klaikūs mediniai trobesiai, prekyba lašiniais ir absoliučiai baisi neva liaudiška muzika Senamiesčio širdyje yra kažkas pašėlusiai puikaus? Dovanokit, nesuprantu šito...
Esu giliai įsitikinęs, kad ta „liaudiška muzika“, kurią mes dažniausiai girdime per televiziją ar miestų šventėse, skatina debilizmą.