Hamleto tėvo šmėkla

Mat tikrieji partijų ir politikų interesai pasirodo tik po rinkimų. Iki tol jų dalijami pažadai, skelbiamos programos tėra tik širma, slepianti tikrąjį šių melagių karalių veidą ir ketinimus. Taip įvyko ir dabar, kai prasidėjo porinkiminis turgus dėl koalicijų ir merų postų.

Už šios politinės mugės svarbiausio prekystalio taip pat įsitaisęs žmogus ypač garsia pavarde. Jo senelis Justas Paleckis, anot amžininkų, buvo žmogus gal neblogas, bet nelabai doras: net Lietuvos komunistams jo pavardė buvo tapusi oportunizmo sinonimu, o patriotams - išdaviko bendriniu žodžiu. Nedaug trūko, kad ši pavardė būtų reabilituota.

Grįžęs po ilgalaikės komandiruotės Amerikoje Lietuvoje radau naują ryškią politikos žvaigždę. Įžvalgiausi politikos apžvalgininkai iš džiaugsmo trynė rankas: aižėja Socialdemokratų partijos senosios nomenklatūros monolitas, A.M.Brazausko saulėlydis - ne už kalnų. Net apdairusis V.Landsbergis patikėjo šia nauja glazūra ir laimino Algirdo Paleckio vedamų jaunųjų socialdemokratų sukilimą Vilniuje.

Tačiau abejoti vertė ne garsi pavardė (vaikai neatsako už tėvus ar senelius), o tai, kad šis politikas subrendo mūsų Užsienio reikalų ministerijoje. Todėl nieko keista, kad jo pirmasis savarankiškas politikos žingsnis buvo skandalinga iniciatyva atverti Europos Sąjungos duris Rusijai.

Ir pats maištas Socialdemokratų partijoje prieš A.M.Brazausko korumpuotą gvardiją buvo tarsi iš seno „valstybininkų“ repertuaro. Panašiai buvo skaldoma Tėvynės sąjunga, Liberalų ir centro sąjunga. Net Valstybės saugumo departamente buvo pučiamos miglos apie kartų konfliktą. Dabar šį kartų konfliktą buvo bandoma primesti ir socialdemokratams.

Šiandien galime tik pasijuokti iš vilčių, kad A.Paleckis atnaujins Socialdemokratų partiją, o gal ir visą Lietuvos politiką. Savo politiniu cinizmu jis visa galva pranoko senojo raugo nomenklatūrininkus ir pasirodė vertas savo garsiojo senelio: iš švarios koalicijos - net be tarpinės stotelės - nėrė į R.Pakso glėbį. Lietuva turi naują oportunizmo rekordą.

Po šio oportunizmo čempiono praėjusios savaitės ketvirtadienio naktį įvykusios sueities su R.Paksu krašto politikos biržoje kilo sumaištis. Pavojingai smuko G.Kirkilo mažumos Vyriausybės akcijų vertė.

Paniką savaitgalį apmaldė Socialdemokratų partijos prezidiumas. A.M.Brazauskas, kaip jam įprasta, apsimetė nė nepastebėjęs A.Paleckio puldinėjimų, o buvusio maištininko nakties susitarimus pavertė berniokišku išsišokimu.

Tačiau Socialdemokratų partijos taryba nesiryžo įvertinti netikėtų rinkimų rezultatų Vilniuje: nors iš valdžios pavyko išstumti Abonentą ir jo draugelius, tačiau apie sostinės mero duris jau braižosi R.Paksas. Taip sakant, linksmos ašaros ir kartūs juokai. Bet jeigu nebus padarytos išvados, po metų Seimo rinkimai gali pasibaigti kruvinomis ašaromis - populizmo sugrįžimu visoje Lietuvoje.

Vilniečiai nusigręžė nuo A.Zuoko - pernelyg daug jo neilgame politiko kelyje būta skandalų. Tačiau neuždėjo pergalės vainiko ir antizuokinei koalicijai. Sakytum, atsisakė antrąkart lipti ant to paties grėblio. Visuomenė, nesulaukusi po R.Pakso apkaltos moralinio apsivalymo, suvokė, kad tai tebuvo kova prie lovio - nugalėjęs „valstybininkų“ klanas buvo dar godesnis ir ne mažiau susijęs su Rusija.

Naivu manyti, kad vilniečiai patikėjo populizmo kerėsiais ir vilionėmis - R.Pakso kliedesiais visus padaryti laimingais.

Rinkėjai nubaudė Vilniaus politinį elitą už dvejopus standartus, įstatymo valdžios trypimą, politikuojantį Konstitucinį Teismą.

Ar galima linkėti kraupesnio košmaro Konstitucinio Teismo pirmininkui E.Kūriui, nei R.Pakso sugrįžimas? Nebent tai būtų nušalintą prezidentą reabilituojantis Europos Žmogaus Teisių teismo nuosprendis, kuris galutinai sukompromituotų Konstitucinį Teismą.

R.Pakso pergalė Vilniuje mūsų politikos elitui - kaip Hamleto tėvo šmėklos sugrįžimas į nuodėmėse paskendusį Elsinorą. Ir tol šis vaiduoklis kaip gyvas priekaištas šmėklosis Vilniaus politikos dvare, kol soste sėdės visi tie klastingi klaudijai - mūsų „valstybininkai“, kurie ir prikėlė R.Paksą iš politinės nebūties.