Jie temąsto apie žemės daiktus. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3,17-4,1).
Dar ne visi mūsų tėvynėje puošiasi horoskopų ženklais. Daugelis vis dar nešioja kryželius. O dažnas automobilistas ir rožinį savo mašinoje pasikabina. Išoriniai ženklai byloja, kad kryžiaus nedraugų mūsų tėvynėjė neturėtų būti daug.
Tačiau oficialiai skelbiama: krikštų mažėja, krikščioniškųjų santuokų - taip pat; pašaukimų – vos keli; tuo tarpu daugėja krikščioniškųjų laidotuvių. Tik ir girdim: tauta silpsta, tauta išsivažinėja, išsirinkti garbingų žmonių neįstengia ir t.t.
Lietuvių tautos gyvavimo kronikos jau nebeleidžia mums vadintis tikinčiųjų tauta. Bet ar tie patys faktai leidžia mums drąsiai teigti, jog esame tikinčiųjų Bažnyčia!? Juk tikėjimas kalnus kilnoja.
Tuo tarpu, kokius tikėjimo liudijimo faktus naujosios katalikų gyvavimo kronikos liudija urbi et orbi? Priespaudos metais krikščionys liudijo persekiojimo ir kankinystės faktus. Tai buvo drąsių „kryžiaus draugų“, kurie susikovė su blogio prievaizdais ir laimėjo, liudijimai.
Aišku, džiaugiamės, kad šiais laikais mūsų nepersekioja, ir „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ nebereikia liudyti savojo tikėjimo. Bet ar bent kažką liudijame?! Akivaizdumu akis badanti tiesa - liudijame tikėjimo sunykimo Bažnyčioje ir tautoje faktus.
Matyt todėl, kad nyksta Kryžiaus liudijimas, mažta Kryžiaus dabarties suvokimas, mažta ir iš Kryžiaus dabarties tekančios Dvasios gyvasties.
Žiū, dažnos sekmadienio šv.Mišios. Mano parapijoje kaip grojo linksmą gitarinę muziką, taip ir groja: nuo Advento iki Gavėnios vienas ir tas pats. Matyt nuoširdžiai ir gera valia džiaugiasi prisikėlusiu Kristumi – kaip per Velykas.
Ir visiems jauku, ir visiems gera. Taip (tuo tarpu bendruomenei aktyviai bemuzikuojant) maldaknygę per šv.Mišias skaitaliojant (kad mintys visgi būtų nukreiptos į Aukos šventimą), vis šmėžteli mintis: ir visgi gera taip visiems kartu, tikrai bendruomeniškai jauku. Ir tos giesmės... kažkuo jos maloniai primena šeštadienio vakarą per LTV ar LNK girdėtas ir nuobodulį skaidrinusias dainas. Ir jausmas toks: šventadienį - toliaus skinuosi „kelią į žvaigždes“.
Ir nieko čia blogo, ir viskas gerai. Viskas žmogui šiais laikais, ir Jėzus – žmogui... šiais alkanų vartotojų laikais. Bažnyčia, pagaliau, tampa žmogiška, suprantama. Ir Viešpačiui juk geriau: pagaliau ir jis tapo išvaduotas iš smilkalų dūmų uždangos, kurioje tiek šimtmečių Jį slėpė nuo žmonių nusisukę ir tik į Kryžių, ne į žmogų, rankas tiesiantys kunigai: „Dominus vobiscum“ …„Ite, missa est“. O žmogiškai derėtų: „Ačiū, kad atėjote“ … “Gražaus ir malonaus jums vakaro“.
Šiukštu kunigui atsukti nugarą su tuo dideliu Kryžiumi ant nugaros. Juk žmonių bendruomenei pedagogiškai teisinga, suprantama ir jau įprasta matyti simpatišką ir pamaldų kunigėlio veidą su gražiai ant krūtinės išsiuvinėtomis gėlytėmis; kuris suprantamai ir maloniai bendrauja su žmonėmis ir vaikais, o ne tyloje sau kartoja iki skausmo nuobodžias ir tik Auką primenančias maldas.
Tad apie ką šita daina? Apie ką šis liudijimas? Kuo tad Bažnyčia skiriasi nuo pasaulio? „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5,13).
Matyt ta liūdna naujųjų laikų statistika ir liudija, kaip SAVĄ druską praradusią krikščionybę pasaulis trypia su žeme. Trypia, nes krikščionys patys, it pastumdėliai, pasibeldė į pasaulio bordelio duris. Štai ir „gaidina“ paskui mus visokie laisvi, muzikiniai ir nepriklausomi kanalai.
O katalikai tyli. Na burbteli raštu kitu. Bet kas klausys! Nes katalikai kaip ir visi kiti normalūs žmonės yra daugumoje užsiėmę: skaito horoskopus, keliauja į žvaigždes, saugiai sergisi, dainuoja linksmas dainas ir taip toliau ir panašiai.
Juk viešumoje visi gyvename ne kažkokį „dangišką“, bet realųjį gyvenimą. „Dangus“ yra juk čia žemėje pasiekimas, tarp mūsų ir mumyse. Juk ir didžioji nepraktikuojančių katalikų Lietuvoje dalis klaupiasi ne prie Eucharistijos stalo, o prie realiai aistringo „Dangaus“ vartų. Kas klausys?!
Pašaukimų šio pasaulio „Dangui“ daugėja, pašaukimų mažėja ir mažės iki kol Bažnyčia nenusimes nuolat primetamų šio pasaulio „dangaus“ simbolių. Bažnyčios dangus, t.y. žmogaus prisikėlimas, prasideda sutapimu su Kryžiaus mirtimi, kurį švenčiame KASDIENOJE Krikšto ir Eucharistijos sakramentais, iš kur ir gimsta naujoji Kristaus žmonija, Jo mylima sužadėtinė - Bažnyčia. Verti Dievui žmonės tesame tada, kai kantriai ugdoma tikėjimo, vilties ir meilės dorybe sugebame išbūti vienybėje su Kristaus kryžiumi; ir kai širdimi ir kūnu kasdienos maldoje, ypač šventosiose Mišiose per kunigo rankas aukojamės savo Mylimajam.
Tik per Auką tegalime susitikti asmeniškai su Dievu. Kiek žmonių, kiek tikinčiųjų to net NEŽINO, to nesupranta, to nevykdo. Dažniausiai jie šito nežino, nes nėra kam jų pamokyti, nes neranda, kas skelbia, nes... Katalikų bažnyčios katekizmo jau kuris laikas niekur negausi. O Aukos dabarties skelbimas paskęsta visokio informacinio triukšmo apie akcijas, sąjūdžius, ekumeninius susirinkimus ir taip toliau ir panašiai gausoje.
Patys kunigai tapo greičiau ne Aukos aukotojai ir skelbėjai, bet pajuokos pasaulyje objektais.
Kokios kunigystės gali trokšti jaunas vyras? Ar tos, kuri iš jo padaro menkai apmokamą šoumeną? Tuomet jau geriau tapti geru šoumenu ir uždirbti gerus pinigus. „Ir kam reikalingas celibatas: pasauliui ar Dievui?“, - neišvengiamai šiais „linksmais“ laikais klausia kandidatas į kunigystę.
Kur tas liudijimas kunigystės sakramento kilnumas – in persona Christi aukojantis save ir mus, sutampantis su Dievo ant Kryžiaus mirtimi ir prisikėlimu.
„…ad cognoscendum illum et virtutem resurectionis eius et communionem passionum illius, conformans me morti eius“ (kad pažinčiau Jį [Kristų] ir Jo prisikėlimo galybę ir bendrystę jo kančiose, sutapdamas su Jo mirtimi)“ (Fil 3,10).
Be Aukos įsisąmoninimo ne tik kunigystės sakramentas, bet ir visi kiti Bažnyčios sakramentai tampa prigimtinės nuodėmės pasekmių ir čia veikiančio Šėtono įkaitais.
Popiežiaus Benedikto XVI pasirinktas šios Gavėnios pamokslininkas tiesiai šviesiai įvardija aktyviai šiais laikais veikiantį veikėją:
“Jei krikščionybė, atsiverdama pasauliui ir dialoguodama su visais, praskiedžia šį išganomąjį įvykį [t.y. Kristaus mirtį ir prisikėlimą], ji užsidaro nuo asmeninio santykio su Jėzumi ir stoja į Antikristo pusę”.
“Jei krikščionys kalbės tik apie bendrasias vertybes, jie taps labiau priimtini televizijos programoms ir visuomenės grupėms. Bet tokiu būdu jie bus išsižadėję Jėzaus ir visaapimančios Jo prisikėlimo tikrovės.”
“Antikristas yra krikščionybės suvedimas į ideologiją, [krikščičonybės] be asmeninio santykio su Išganytoju.” “Antikristas prisistato kaip pacifistas, ekologistas ir ekumenistas.”
“Šiandien, iš tiesų, rizikuojame turėti krikščionybę, kurioje neliktų vietos Jėzui su savo kryžiumi ir prisikėlimu”. (Šaltinis: www.radiovaticana.org, itališka redakcija).
Būkime ne plepantys „apie“, bet Kristaus kryžiaus nešėjai ir aukos atnašautojai. Tuomet mums neteks naujausias Katalikų bažnyčios kronikas rašyti liūdna pasaulio statistikos kalba, kuri svariai išbyloja krikščionių silpnatikystę ir baimę. Kryžius žydi Prisikėlimu, Dievo gyvasties gausa ir sklaida „cukrintos“ mirties pasaulyje.
Kur jūs, Kryžiaus draugai, Žodžio kalavijo nešėjai, Kristaus šviesos riteriai, kaip anuomet drąsiu Kristaus mirties ir prisikėlimo liudijimu rašantys Katalikų bažnyčios metraštį?