Lietuvių, atvykusių ilgesniam laikui į Londoną, reakciją į naująją tikrovę dažniausiai būna dvejopa. Pirma grupė – tai tie, kurie vien metę akį, neklystamai diagnozuoja britaniškąsias blogybes – beskonį hormonų ir pesticidų prifarširuotą maistą, negražias ir išplerusias moteris, tingius neišmanėlius vyrus, neprižiūrėtus vaikus, sveiku protu nesuvokiamą snobizmą, klaikias ir neseksualias madas, šaltą bendravimą, šiukšlinas gatves ir blogas mokyklas.
Antroji – tai tie, kurie iš pradžių apskritai nelabai supranta kur atsidūrę ir patiria šoką, suvokę, kad naujoji aplinka visiškai, absoliučiai skiriasi nuo ankstesnės jų turėtos gyvenimo patirties ir dabar jiems teks mokytis gyventi iš naujo, visiškai iš pat pradžių.
Pirmojo būdo žmonės dažniausiai ilgainiui lieka ištikimi lietuviškam maistui, tradicijoms, bendravimo papročiams, madoms, kalbai ir kultūrai; lietuviškasis know how, kitaip tariant - susiformuotieji įgūdžiai jiems tampa patikimu plaustu neramioje emigracijos jūroje. Antrieji, atsigavę nuo pirminio išgąsčio, ima mokytis naujų bendravimo formų, ragauti britišką maistą, alinėse laužydami liežuvį kalbinti anglus gėrėjus, o Londono klubuose – kabinti vietines merginas, mėgdžioti vyraujančius papročius ir tarsi mimikrijos būdu įsilieti į supančią aplinką; kartais – kiek juokingai, pernelyg uoliai, bandydami būti „more British, than the British“ - „britiškesniais nei patys britai“.
Prabėgus keleriems metams, pirmojo būdo žmonės dažniausiai vis dar itin prastai kalba angliškai, o galbūt net nekalba apskritai, nes būstą nuomojasi kartu su grupele tautiečių (į „vietinius“ žvelgiama įtariai, nes juk jie nieko verti, be to – kitokie), tarsi užhipnotizuoti žiūri rusišką palydovinę televiziją arba rusiškų filmų DVD, ir žinios apie pasaulio įvykius juos pasiekia ne iš „The Times“ ar „The Daily Mail“ puslapių, o iš lietuviškų internetinių portalų ar vietinės lietuviškos spaudos. Jų virtuvėse – skanieji marinuoti burokėliai, agurkėliai, silkutė ir cepelinai, o tikra šventė neįsivaizduojama be „karšto“, baltos mišrainės, daug daug degtinytės, garso kolonėles plėšančios garsios muzikos ir laukinio pasivažinėjimo po rajoną, išgėrus ir žvieginant didelių automobilių stabdžiais - didesne švente gali tapti tik iš Lietuvos atvykusių atlikėjų gastrolės, nes juk Kylie Minogue gali slėptis po stručio plunksnomis, kai atvyksta pati Butkutė. Net džinsus pirmojo būdo žmonės kartais vis dar perka per atostogas Lietuvoje, nes juk net geriausiose Londono parduotuvėse nėra tokių gražių, kaip Gariūnuose.
Jie kerpasi tik lietuviškose kirpyklose, nes angliškos kerpa brangiai ir negražiai, ir sunku prisiminti, kaip angliškai vadinasi „sruogelės“, o be to – didelė tikimybė, kad Londono kirpėjas bus gėjus, o statistika juk rodo, kad tikras lietuvis mieliau gyventų recidyvisto kaimynystėje, nei homoseksualo. Dar pirmosios grupės žmonės labai nemėgsta kitų rasių atstovų, nors, paradoksalu, – dažniausiai gyvena labai „spalvotuose“ rajonuose, kur kartais patys būna vos ne vieninteliai „balti žmonės“. Ir tuo labai didžiuojasi, ir mirtinai supyksta, jei koks nors vietinių išpuolis prieš juos pavadinamas „rasistiniu“. Jie orūs, pasitikintys savimi, ir tikintys, kad yra tikri lietuviai patriotai, jų tautinės vertybės – geriausios, maistas – skaniausias, o moterys – pačios gražiausios pasaulyje.
Antrojo būdo žmonės ilgainiui įkremta ne tik anglų kalbą, bet ir jos tartį, sąmojus, o savąją kalbą bjauriai apkrečia anglišku slengu. Kuo ilgiau gyvena Londone, tuo jiems labiau patinka chaotiška miesto laisvė ir tarsi kariami šunyčiai vis labiau pakenčia miesto blogybes. Genami paaugliško noro pritapti, „būti kaip visi“, jie mėgdžioja, imituoja, beždžioniauja, metro vagone pro petį skaito svetimus laikraščius, įkyriai lenda su visais bendrauti, visus laisvus pinigus išleidžia kinams, klubams, koncertams, kelionėms, skudurams, kompaktiniams diskams ir technologiniams niekučiams, nešvenčia Kūčių ir Joninių, bet veržiasi švęsti kiniečių Naujuosius metus Soho, airišką Šv. Patriko dieną ir karibietišką karnavalą Notting Hill‘e.
Savo galvas jie noriai kiša po Londono kirpėjų akademijų studentų žirklėmis, nes tieji kerpa beprotiškai ir tik už 5 svarus. Jie šąla Leicester aikštėje prie raudono premjerinio kilimo tam, kad galėtų nusifotografuoti su Danieliu Craigu, žino visų kiečiausių muzikos klubų apsaugininkų vardus ir faktą, kad beveik visi muziejai, išskyrus karališkuosius, yra nemokami. Valgo visokias egzotiškas neaiškios kilmės baisybes: vidurnakčio kebabus, haggį, sashimi, windaloo, mezze, moussaką, won-ton ar rankomis kemša į burną eritrėjišką kitcha fit-fit; vietoje to, kad kaip žmonės nusipirktų lietuviškos juodos duonos ukrainiečio parduotuvėje, prisiperka libanietiškų papločių, semolinos bagečių, crostini ir crumpets. Galų gale, prisiragavę visų šių keistenybių, išvarginti nuolatinio naujovių vijimosi, pastangų pritapti, įspūdžių makalynės, prisisiurbę tarsi kempinės svetimybių, sutrinka ir užduoda sau cinišką klausimą „o kas, po galais, aš esu? kuo aš ypatingas? o gal, deja, niekuo neypatingas?“. Juos kartais kamuoja nerimastinga nostalgija, kartais jiems būna labai gėda būti lietuviu, o internete paskaičius Lietuvos naujienų aktualijas norisi garsiai keiktis (Aliukai, Cicinas, Liveta ir Violeta yra jų gausiai vartojamų keiksmažodžių leksikone) ir niekada negrįžti. Tačiau vieną gražų rytą jie atsibunda ir supranta, kad gyvena Londone ir yra tik maža žuvytė didžiulėje didmiesčio jūroje. Maža, smalsi ir laisva žuvytė, kuri gali plaukti kur užsimaniusi svaiginančio dydžio jūroje, o panorėjusi – ir į vandenyną.
Tuo tarpu pirmojo būdo žmonės kasryt atsibunda ne Londone, o Londoniškėse – kalbinėje, kultūrinėje ir mentalinėje kapsulėje, kuri iš tiesų tėra mažytis nematoma aukšta tvora aptvertas ir iš Lietuvos perkeltas gūdus kaimelis. Jame galioja įprastos taisyklės ir papročiai, įprasta hierarchija ir įprastas patriarchatas. Už jo ribų – baisūs, pikti, negražūs ir nesuprantama kalba balbatuojantys Svetimi, kurie linki bloga, taikosi apgauti ir suvalgyti. Ne taip, kaip saviškiai londoniškiečiai, kurie visada padės nelaimėje: už dvigubą kainą pernuomos iš pakistaniečio išnuomotą kambarį, už įdarbinimą pareikalaus kas mėnesį mokėti procentą nuo atlyginimo, o įsigijus automobilį apsireikš ant slenksčio ir lieps mokėti duoklę, nes pernelyg „pasikėlei“. Londoniškiečių pasibuvimai irgi leis pasijusti kaip Tėvynėje: apšaudys žvilgsniais, paklaus „ėėė, tai iš kurio rajono būsi?“ ir jei nepataikysi atsakyti – gausi į liūlį. Bet tikriems londoniškiečiams saviškių ir beisbolo lazdos žydi... Be to, kalbėjimas apie problemas londoniškiečių tarpe yra vadinamas lizdo dergimu, prilyginamas Tėvynės išdavystei ir dėl šios priežasties istorijos apie reketuojančius saviškius niekuomet nepasiekia viešumos.
Nereikia nė sakyti, kad pirmieji (londoniškiečiai, tikri lietuviai) su antraisiais (nutautėjusiais išpendėjusiais kosmopolitais) dažniausiai beveik nesusišneka, nes šneka visiškai skirtingom kalbom. Be to, su londoniškiečiais geriau apskritai nesiginčyti – jų išskirtinis bruožas yra tas, kad jiems nekyla jokių klausimų, jie viską jau žino, supranta geriausiai ir atstovauja tikrosioms vertybėms. Jei nesi londoniškietis, tavo vieta – tik anapus nematomos Londoniškių tvoros...